|
Ilja Milšteinas. Porinkiminė kampanija
2007 10 09
Ar vienas generolas, ar kitas, - sakydavo Borisas Jelcinas, ir tai nepakartojamoje Kremliaus kalboje reiškė atleidimą. Jis pavargo nuo savo artimiausių bendražygių ir siuntė juos kuo toliau nuo savęs. Iš akių šalin ir iš širdies šalin.
Palyginti su Jelcinu, Juščenkai šiandien kur kas sunkiau. Nieko, išskyrus Radą, kurią jis pasiuntė į priešlaikinius rinkimus, Ukrainos prezidentas paleisti negali. Nei priverstinių sąjungininkų, su oranžine Julija priešaky, nei solidžių priešų, vadovaujamų Janukovyčiaus. Toks jau prezidento charakteris ir, kas svarbiausia, tokios žaidimo taisyklės. Taip pat šalia nėra Čiubaiso ar Lebedžio, į kuriuos galėtų atsiremti politinėje kovoje. Juščenko vienišas.
Politinis kraštovaizdis po 2007 metų rinkimų mažai pasikeitė, palyginti su ankstesniu kraštovaizdžiu. Vėl Juščenka gali jaustis moraliniu nugalėtoju: rinkimai Ukrainoje, kaip ir praėjusį kartą, vyko dramatiškai ir demokratiškai, nenaudojant administracinių galių, europietiškai, nemūsiškai (t.y. sovietiškai - vertėjo pastaba). Tačiau tik tiek. Bronza rinkimuose, nors ir lauktas, bet, pripažinkim, gana varganas apdovanojimas.
Vėl prezidentui tenka prakeiktas pasirinkimas tarp Tymošenko ir Janukovyčiaus. Oranžiniai idealai, aistra ir meilė, karas su korupcija, permanentinis karnavalas ir skandalas, kaip bendravimo ir vadovavimo stilius tai viena pasirinkimo galimybė. Kita su sustingusia veide šypsena nejudriame veide, mojuojantis ranka profesorius. Abu pasirinkimai pažįstami iki ašarų.
Kuo gera ledi Julija ji su savo priešais, tarp kurių gali vėl patekti Viktoras Juščenka, kovoja atvirai. Ji neslepia prezidentinių ambicijų nei paniekinančio asmeninio požiūrio į svyruonėlį Juščenką ir neleis jam trukdyti statyti naujojo tipo svajonių visuomenę Ukrainoje.
Kuo blogas Janukovyčius jis paslaptingas. Nors apskritai perprasti jį nesunku neskubriu zekų autoritetų stiliumi, viešai pabrėžiama solidžia laikysena jis netgi gana artimas prezidentui. Kitas dalykas skirtingai nuo nesuvaldomos Julijos, kurios neįbauginsi nei kalėjimu, nei atstatydinimu, premjeras žmogus, nevengiantis kompromisų. Kitaip sakant, pavojingose situacijose Janukovyčius dažniausiai išsigąsta ir atsitraukia, kaip oranžinės revoliucijos laikais, ar kai prezidentas, įvertinęs korupcinius žaidimus Radoje, paskelbė apie priešlaikinius rinkimus. Kita vertus, jis iki šiol labai pavojingas. Šį du teistumus turintį liaudies išrinktąjį remia Ukrainos Rytai, remia doneckiečiai, remia Maskva.
Ko pasimokė iš patirties Tymošenko? Sudėtingas klausimas. Toks pat sudėtingas ir sunkiai atsakomas, kaip Janukovyčiaus sugebėjimas pervilioti pas save buvusius prezidento bendražygius. Nepamirškime, jog svarbus šio politiko galios šaltinis dviejų oranžinės revoliucijos lyderių nesugebėjimas susikalbėti tarpusavyje. Kuo šie garsiau ir pikčiau aiškinosi santykius, pykosi ir laidė prakeiksmus vienas kitam, tuo daugiau Ukrainos politikų susimąstydavo apie alternatyvą, apie žmogų, kurį Putinas net du kartus pasveikino su pergale 2004 metais. Kuo labiau ukrainiečiai nusivylė savo oranžiniais vadais, tuo tvirčiau jautėsi Janukovyčius.
Sąžinė sako, kad Juščenka turėtų jungtis su ledi J. Tačiau akivaizdu, jog toks sprendimas jam itin nemalonus kaip žmogui. Širdyje jis puikiai žino, jog nenori dirbti poroje nei su Julija, nei su Viktoru.
Apskritai su Ukrainos Žana Dark gerai barikadose, bet prastai taikiame gyvenime. Praktiškai neįmanoma tverti. Su Janukovyčiumi gerai pirmosiomis dienomis po išsiskyrimo su Tymošenko, o po to paaiškėja, kad tas tylus ir ramus žmogus ramiai, bet kryptingai sunaikins tave ir nė raumuo nesuvirpės. Taigi, abu vienodi, o trečio pasirinkimo nėra. Buridano asilui ir tai buvo lengviau.
Todėl prezidentas renkasi pauzę.
Nustebindamas savo paties partiją, įsiutindamas Juliją Tymošenko, maloniai nustebindamas Janukovyčių, jis ragina visus (išskyrus komunistus) į plačią koaliciją. Po raginimo iš karto išskrenda į Vokietiją, kur, regis, be jo niekaip negali niekas įteikti kažkokių kasmetinių prizų. Jūs tarkitės, ponai, o aš turiu reikalų. Svarbesnių nei jūs.
Tai buvo pagrindinė prezidento žinia kitiems politikams: parodyti, kas šeimininkas. Tačiau ne tik. Jis kartu leidžia apsiraminti Kremliui ir Gazpromui, kurie, išvydę rinkimų rezultatus, griebėsi įprasto reflekso grasinimo išlupti milijardus, jei Ukraina nenori likti be dujų. Taip pat jis bando parodyti visiems Ukrainos politikams, kad, kaip bepasisuktų politinis gyvenimas, koks susitarimas būtų pasiektas, reikės turėti reikalą su kitokiu Juščenka. Su tuo, kuris išvaikė Radą ir išsireikalavo priešlaikinių rinkimų, o dabar dar svarsto, ką pasiimti į komandą. Na, o kol kas jis palauks ir pasiklausys, kaip Tymošenko ir Janukovyčiaus šalininkai kalbasi tarpusavyje.
Pasmerktas vėl dirbti su koalicine vyriausybe, Juščenka bando ją formuoti iš jėgos pozicijų. Na, o jei jėgų nėra daug ir per rinkimus balsų gauta mažokai, telieka tik laukti ir lėtinti politinio gyvenimo tėkmę. Tai teisingas strateginis sprendimas, o ir taktika iš esmės teisinga. Jam juk, kaip ir 2004 ar 2006 metais, norisi premjeru paskirti ištikimąjį Jehanurovą. O nelemtas likimas šnabžda kitus vardus.
Praėjusį kartą jis blaškėsi, bandydamas pasirinkti mažiausią blogį. Eina jie visi velniop. Dabar vėl tenka rinktis iš tų pačių, tai tegu ir tie, kurie nekantriai laukia jo pasirinkimo, pasikankina. Tada jis galės iškelti sąlygas. Gaila, kad pauzė negali tęstis amžinai.
Parengta pagal www.grani.ru, vertė Andrius Navickas
Bernardinai.lt
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |