„Ar vienas generolas, ar kitas“, - sakydavo Borisas Jelcinas, ir tai nepakartojamoje Kremliaus kalboje reiškė atleidimą. Jis pavargo nuo savo artimiausių bendražygių ir siuntė juos kuo toliau nuo savęs. Iš akių šalin ir iš širdies šalin.

Palyginti su Jelcinu, Juščenkai šiandien kur kas sunkiau. Nieko, išskyrus Radą, kurią jis pasiuntė į priešlaikinius rinkimus, Ukrainos prezidentas paleisti negali. Nei priverstinių sąjungininkų, su „oranžine“ Julija priešaky, nei solidžių priešų, vadovaujamų Janukovyčiaus. Toks jau prezidento charakteris ir, kas svarbiausia, tokios žaidimo taisyklės. Taip pat šalia nėra Čiubaiso ar Lebedžio, į kuriuos galėtų atsiremti politinėje kovoje. Juščenko vienišas.

Politinis kraštovaizdis po 2007 metų rinkimų mažai pasikeitė, palyginti su ankstesniu kraštovaizdžiu. Vėl Juščenka gali jaustis moraliniu nugalėtoju: rinkimai Ukrainoje, kaip ir praėjusį kartą, vyko dramatiškai ir demokratiškai, nenaudojant administracinių galių, europietiškai, nemūsiškai (t.y. sovietiškai - vertėjo pastaba). Tačiau tik tiek. „Bronza“ rinkimuose, nors ir lauktas, bet, pripažinkim, gana varganas apdovanojimas.

Vėl prezidentui tenka prakeiktas pasirinkimas tarp Tymošenko ir Janukovyčiaus. „Oranžiniai“ idealai, aistra ir meilė, „karas su korupcija“, permanentinis karnavalas ir skandalas, kaip bendravimo ir vadovavimo stilius – tai viena pasirinkimo galimybė. Kita – su sustingusia veide šypsena nejudriame veide, mojuojantis ranka „profesorius“. Abu pasirinkimai pažįstami iki ašarų.

Kuo gera ledi Julija – ji su savo priešais, tarp kurių gali vėl patekti Viktoras Juščenka, kovoja atvirai. Ji neslepia prezidentinių ambicijų nei paniekinančio asmeninio požiūrio į svyruonėlį Juščenką ir neleis jam trukdyti statyti naujojo tipo svajonių visuomenę Ukrainoje.

Kuo blogas Janukovyčius – jis paslaptingas. Nors apskritai perprasti jį nesunku – neskubriu „zekų autoritetų“ stiliumi, viešai pabrėžiama solidžia laikysena jis netgi gana artimas prezidentui. Kitas dalykas – skirtingai nuo nesuvaldomos Julijos, kurios neįbauginsi nei kalėjimu, nei atstatydinimu, premjeras – žmogus, nevengiantis kompromisų. Kitaip sakant, pavojingose situacijose Janukovyčius dažniausiai išsigąsta ir atsitraukia, kaip „oranžinės“ revoliucijos laikais, ar kai prezidentas, įvertinęs korupcinius žaidimus Radoje, paskelbė apie priešlaikinius rinkimus. Kita vertus, jis iki šiol labai pavojingas. Šį du teistumus turintį liaudies išrinktąjį remia Ukrainos Rytai, remia doneckiečiai, remia Maskva.

Ko pasimokė iš patirties Tymošenko? Sudėtingas klausimas. Toks pat sudėtingas ir sunkiai atsakomas, kaip Janukovyčiaus sugebėjimas pervilioti pas save buvusius prezidento bendražygius. Nepamirškime, jog svarbus šio politiko galios šaltinis – dviejų „oranžinės“ revoliucijos lyderių nesugebėjimas susikalbėti tarpusavyje. Kuo šie garsiau ir pikčiau aiškinosi santykius, pykosi ir laidė prakeiksmus vienas kitam, tuo daugiau Ukrainos politikų susimąstydavo apie alternatyvą, apie žmogų, kurį Putinas net du kartus pasveikino su pergale 2004 metais. Kuo labiau ukrainiečiai nusivylė savo „oranžiniais“ vadais, tuo tvirčiau jautėsi Janukovyčius.

Sąžinė sako, kad Juščenka turėtų jungtis su ledi J. Tačiau akivaizdu, jog toks sprendimas jam itin nemalonus kaip žmogui. Širdyje jis puikiai žino, jog nenori dirbti poroje nei su Julija, nei su Viktoru.

Apskritai su Ukrainos Žana Dark gerai barikadose, bet prastai taikiame gyvenime. Praktiškai neįmanoma tverti. Su Janukovyčiumi gerai pirmosiomis dienomis po išsiskyrimo su Tymošenko, o po to paaiškėja, kad tas tylus ir ramus žmogus ramiai, bet kryptingai sunaikins tave ir nė raumuo nesuvirpės. Taigi, abu vienodi, o trečio pasirinkimo nėra. Buridano asilui ir tai buvo lengviau.

Todėl prezidentas renkasi pauzę.

Nustebindamas savo paties partiją, įsiutindamas Juliją Tymošenko, maloniai nustebindamas Janukovyčių, jis ragina visus (išskyrus komunistus) į plačią koaliciją. Po raginimo iš karto išskrenda į Vokietiją, kur, regis, be jo niekaip negali niekas įteikti kažkokių kasmetinių prizų. Jūs tarkitės, ponai, o aš turiu reikalų. Svarbesnių nei jūs.

Tai buvo pagrindinė prezidento žinia kitiems politikams: parodyti, kas šeimininkas. Tačiau ne tik. Jis kartu leidžia apsiraminti Kremliui ir „Gazpromui“, kurie, išvydę rinkimų rezultatus, griebėsi įprasto reflekso – grasinimo išlupti milijardus, jei Ukraina nenori likti be dujų. Taip pat jis bando parodyti visiems Ukrainos politikams, kad, kaip bepasisuktų politinis gyvenimas, koks susitarimas būtų pasiektas, reikės turėti reikalą su kitokiu Juščenka. Su tuo, kuris išvaikė Radą ir išsireikalavo priešlaikinių rinkimų, o dabar dar svarsto, ką pasiimti į komandą. Na, o kol kas jis palauks ir pasiklausys, kaip Tymošenko ir Janukovyčiaus šalininkai kalbasi tarpusavyje.

Pasmerktas vėl dirbti su koalicine vyriausybe, Juščenka bando ją formuoti iš jėgos pozicijų. Na, o jei jėgų nėra daug ir per rinkimus balsų gauta mažokai, telieka tik laukti ir lėtinti politinio gyvenimo tėkmę. Tai teisingas strateginis sprendimas, o ir taktika iš esmės teisinga. Jam juk, kaip ir 2004 ar 2006 metais, norisi premjeru paskirti ištikimąjį Jehanurovą. O nelemtas likimas šnabžda kitus vardus.

Praėjusį kartą jis blaškėsi, bandydamas pasirinkti mažiausią blogį. Eina jie visi velniop. Dabar vėl tenka rinktis iš tų pačių, tai tegu ir tie, kurie nekantriai laukia jo pasirinkimo, pasikankina. Tada jis galės iškelti sąlygas. Gaila, kad pauzė negali tęstis amžinai.

Parengta pagal www.grani.ru, vertė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.