„Gruzinai europiečiais tapo tada, kai prie uolos buvo prikaustytas Prometėjas, o argonautai atvyko į Gruziją, ieškodami aukso vilnos“, – kalbėdamas apie savo šalies norą tapti Europos Sąjungos (ES) nare, pareiškė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Gražių žodžių iš gruzinų neatimsi. Tačiau kokia tikrovė?

Veržli, ambicinga, su šviesia ateitimi ar etninių ir teritorinių nesutarimų draskoma, pasiklydusi? Narystės ES ir NATO siekianti, sparčiai ant kojų besistojanti šalis ar neužgesusi laužavietė, kurioje bet kada vėl gali įsiplieksti karinis konfliktas? Istorinis Gruzijos kelias buvo labiau vingiuotas už Kaukazo kalnų takelį.

Aprašyti tūkstantmetę Gruzijos istoriją neužtektų keleto knygų, tačiau šįkart nebus ir pagrindinių faktų. Po bolševikinės Spalio revoliucijos Rusijoje (1917 m.) 1918 m. Gruzija pasiskelbė nepriklausoma, tačiau jau 1921 m. šią šalį okupavo Raudonoji armija. Naujasis Gruzijos nepriklausomybės etapas prasidėjo 1991 m. balandžio 9 d. Deja, tuo pat metu Abchazijoje ir Pietų Osetijoje kilo karas dėl atsiskyrimo, o šie „užšaldyti“ konfliktai neišspręsti iki šiol.

Pirmuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu buvo išrinktas disidentas ir tuo metu aktyviai tautos palaikomas Zviadas Gamsachurdija. Nors teikta didelių vilčių, pirmasis Gruzijos vadovas, išgarsėjęs griežtos rankos politika, praminta „zviadizmu“, pastūmėjo šalies maištaujančius regionus į sumaišties ir kraujo praliejimo liūną. 1992 m. Rusijai „tarpininkaujant“ Gruzijos valstybės taryba, vadovaujama Eduardo Ševardnadzės, pasirašė Dogomyse taikos sutartį su Pietų Osetijos valdžia ir pasitelkusi vietinius gvardiečius įvykdė valstybinį perversmą. Apie pusantrų metų Z. Gamsachurdija slapstėsi Čečėnijoje, vėliau grįžo į Gruziją, bet jo šalininkų suorganizuotas perversmas žlugo, o netrukus mįslingai žuvo ir pats Z. Gamsachurdija.

Gruzijoje prasidėjo buvusio komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos (SSRS) užsienio reikalų eksministro E. Ševardnadzės, praminto Žiluoju lapinu, valdymo era: ekonomikos sąstingis, labai išplitusi korupcija, šalį draskė politiniai nesutarimai, žmonės atsidūrė prie visiško skurdo ribos.

Revoliucijos pamatas

2003 m. lapkritį Gruziją sukrėtė „rožių revoliucija“: po rinkimų į parlamentą tris savaites truko politinė krizė, gyventojai taikiai priešinosi tuometės valdžios manipuliacijoms. E. Ševardnadzė pasitraukė be kraujo praliejimo. Suklastoti rinkimų rezultatai tapo tik dingstimi. Daugelį metų gilią socialinę ir ekonominę krizę kentę nuskurdinti gruzinai tiesiog neištvėrė.

Gruzijos ne valstybinių moterų organizacijų koalicijos leidžiamas žurnalas „Mes: moterų dialogas“ 2004 m. aprašė tris moteris, suvaidinusias skirtingus istorinius vaidmenis per „rožių revoliuciją“: Nino Burdžanadzę (žymią politikę, parlamento pirmininkę), Sandrą Roelofs (prezidento Michailo Saakašvilio žmoną, Olandijos pilietę) ir Rozą Mčeglidzę (vieno mažo kaimelio gyventoją, atvykusią į Tbilisį versti valdžios). Būtent ši moteris geriausiai iliustruoja revoliucijos priežastis.

Roza atvyko į Tbilisį todėl, kad taip gyventi daugiau negalėjo. Prieš penkerius metus išvykęs į Rusiją uždarbiauti Rozos vyras pradingo. Liko trys maži vaikai. Be to, su Roza gyveno vyro tėvai pensininkai, 3–4 kartus per metus gaunantys pensiją (po 7 JAV dolerius). Dar buvo vyro sesuo – mokytoja, atlyginimo negaunanti išvis. Ji, kaip ir kiti kolegos, retkarčiais eidavo ir sėdėdavo ant geležinkelio bėgių, stabdydavo traukinius ir tokiu būdu reikalaudavo sumokėti uždirbtus pinigus…

Rozos kaime jau seniai niekas neturėjo JOKIŲ pinigų. Vyko natūriniai mainai, žmonės visus daiktus pasidarydavo patys, rūkantys vyrai buvo priversti patys augintis tabaką ir suktis cigaretes. Nuo spalio iki gegužės Rozos kaime nebūdavo elektros, vaikai laukdavo pavasario, kad vėl galėtų įsijungti televizorių ir puldavo prie jo taip, tarsi niekada nebūtų matę.

Taigi, Roza nekentė E. Ševardnadzės!

„Rožinis“ gyvenimas

2004 m. sausį už naująjį Gruzijos prezidentą M. Saakašvilį balsavo 95 proc. rinkėjų. Politiniai priešininkai reguliariai skelbė, kad naujojo prezidento dienos suskaičiuotos, nes euforija atslūgs, o tikrovė taip greitai nepasikeis. Po metų buvo grasinama kariniu perversmu, M. Saakašvilio valdymas vadinamas kruvinu režimu, nusižiūrėtu nuo Hitlerio. Oponentai skleidė gandus, kad Gruzijoje veikia „mirties eskadronai“, susidorojama su opozicijos atstovais, varžoma žodžio laisvė ir pažeidžiamos žmogaus teisės.

Gruzijos sociologinių tyrimų instituto duomenimis, 2005 m. už M. Saakašvilį prezidento rinkimuose būtų balsavę tik 38 proc. rinkėjų. Praėjusių metų reitingai dar kuklesni: Gruzijos prezidentu pasitikėjo tik 12,6 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų, tačiau M. Saakašvilis nuo pirmąją poziciją užėmusios N. Burdžanadzės atsiliko tik viena dešimtąja procento. Meilė politikams patyrė tikrą smūgį, kai Rusija uždraudė įsivežti gruzinišką vyną ir mineralinį vandenį.

Gruzijos prezidento populiarumas mažėja, bet ne geriau sekasi ir opozicijai. 2006 m. spalio 5 d. šios šalies partijos išbandė savo jėgas savivaldos rinkimuose. Net 60 proc. balsų surinko proprezidentinė partija „Nacionalinis judėjimas – demokratai“ (2004 m. parlamento rinkimuose surinko 66,24 proc. balsų). Antras liko respublikonų ir konservatorių blokas (8,5 proc.), o opozicinės partijos, pramonininkai ir leiboristai, atitinkamai gavo 5 ir 4,5 proc. balsų.

2005 m. spalį užsienio reikalų ministrės pareigų netekusi ir į opoziciją M. Saakašviliui perėjusi žinoma diplomatė Salomė Zurabišvili patyrė fiasko – jos vadovaujama partija „Gruzijos kelias“ neįveikė 4 proc. ribos.

Vienas aršiausių Gruzijos prezidento priešininkų – Leiboristų partijos lyderis Šalva Natelašvili. Jam, beje, atsiveria durys ne tik Maskvoje, bet ir Vašingtone. Šis radikalus politikas nepavargdamas visur skelbia, kad M. Saakašvilis prezidentu buvo išrinktas neteisėtai, tačiau tai lieka tik emocinga retorika.

Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad „rožių revoliucija“ Gruzijoje išsprendė visas problemas. Tarptautinė Helsinkio žmogaus teisių federacija (THŽTF) atvirame laiške ES vadovybei yra pareiškusi, kad jai kelia susirūpinimą žmogaus teisių padėtis Gruzijoje. Viena iš priežasčių – plečiami konstituciniai prezidento įgaliojimai, metantys iššūkį valdžios balansui. THŽTF atkreipė dėmesį, kad Gruzijoje neužtikrinamos teisės viešai reikšti protestą ir negarantuojamas kaltinamųjų saugumas.

Žmones sutaiko ekonomika?

Iki SSRS griūties Gruzija be didelio vargo vertėsi tradicine veikla – teikė turizmo paslaugas, augino citrusinius vaisius, arbatą, gamino vyną. Šioje šalyje buvo plėtojama juodoji metalurgija, kasamos anglys ir varis. 1990 m. 40 proc. gruzinų dirbo paslaugų srityje, 27 proc. – pramonėje. Tačiau 1992 m. prasidėjo katastrofiška ekonomikos griūtis, augo infliacija, padėtis nepagerėjo ir įvedus laikinąjį piniginį vienetą – kuponą. 1994 m. Gruzijoje buvo užfiksuota net 8 500 proc. infliacija, o bedarbystė siekė 20 proc.

Pirmųjų galimo atsigavimo ženklų valstybė laukė nuo 1995 m., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta laris, o tarptautinės organizacijos ir valstybės donorės pradėjo teikti išties didelę finansinę ir humanitarinę pagalbą. Įsiskolinimai ir kreditai su valstybės garantija augo kaip ant mielių, tačiau ekonomika vis tiek balansavo ties tikros pražūties riba.

M. Saakašvilis paveldėjo sušalusią ir visiškai nuskurdintą Gruzijos ekonomiką, primenančią rytietišką turgų. Gruzijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, pernai bendrasis vidaus produktas padidėjo 9,4 proc., o 2007 m. pirmąjį ketvirtį – net 11,4 proc. Tie patys šaltiniai teigia, kad pernai infliacija Gruzijoje siekė 8,8 proc., šių metų rugpjūtį – 0,6 proc.

2006 m. Gruzijos eksportas išaugo 14 proc. ir sudarė 993 mln. JAV dolerių. Importas padidėjo net 47,8 proc. ir sudarė 3 681,2 mln. JAV dolerių.

Pernai „International Finance Corporation“ Gruziją pripažino viena iš palankiausių verslui aplinkų, o Pasaulio bankas konstatavo, kad Gruzija užima antrą vietą pasaulyje pagal reformų vykdymą.

Net Rusija sutinka, kad Gruzijos ekonomikos atsigavimas stulbinamas. Anot šios šalies ekonomikos ekspertų, taip yra dėl puikios geografinės padėties tranzitui plėtoti ir didžiulių valdžios pastangų pritraukti užsienio investicijų. Tarkim, vien Kazachstanas per pastaruosius dvejus metus į Gruzijos viešbučių verslą investavo per 100 mln. JAV dolerių. Pernai šnipų istorijos paskatintas Rusijos ekonominis embargas Gruzijai sudavė smūgį, bet neilgam. Rusijos prekybos su Tbilisiu poziciją greitai užėmė Turkija, su kuria prekių mainai siekė 647,9 mln. JAV dolerių.

Tiesioginės užsienio investicijos Gruzijoje (mln. JAV dolerių)

Šaltinis – Gruzijos užsienio reikalų ministerija

Bendras geopolitika.lt ir žurnalo „Valstybė“ projektas

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.