Europos Sąjunga, kurios branduoliui priklauso Vokietija ir Prancūzija, deklaruoja ištikimybę demokratinėms vertybėms, žmogaus teisių gynimas laikomas prioritetiniu užsienio politikos uždaviniu. Bendra ES užsienio politika teoriškai turėtų užtikrinti, kad šių principų griežtai laikytųsi visos ES narės. Nors Rusijoje vyrauja autoritarizmo tendencijos, Kremlius naudoja energijos tiekimą kaip politikos įrankį, siekdamas paveikti kaimynus, Vokietijos ir Prancūzijos politika Maskvos atžvilgiu pasižymi nuolaidžiavimu principiniais klausimais, Rusijai naudingų ES sprendimų palaikymu.

Ekonomika – koncentruota politika

Vokietijos verslininkus masina ūkinis Rusijos potencialas. Didelė šios šalies rinka, prisotinta naftos ir dujų dolerių, padeda išsaugoti daug darbo vietų ne pačius geriausius laikus išgyvenančiai Vokietijos ekonomikai. Be to, Rusija yra viena svarbiausių energetinių išteklių tiekėja Vokietijai, tiekianti apie 30 proc. visos importuojamos naftos ir 40 proc. dujų. Rusija eksportuoja į Vokietiją 20 proc. visos savo naftos ir 25 proc. dujų. Šiems tiekimams pakeisti alternatyviais reikia nemaža laiko, todėl Berlyno užsienio politika iš dalies paremta siekiu užsitikrinti naudingomis sąlygomis ilgalaikį energijos importą iš Rusijos. Kanclerio Gerhardo Schroederio kabinetas laikėsi nuomonės, kad griežta pozicija užsienio politikos klausimais neturi kenkti vokiečių verslo ekonominiams interesams.

Prancūzijos verslininkai Rusijos rinka domisi mažiau, tačiau jų investicijos pamažu auga. Nuo 2005 m. Prancūzijos bendrovių bendrosios investicijos į Rusijos ūkį padidėjo 60 proc. Svarbiausias traukos objektas – stiprėjanti Europos šalių priklausomybė nuo energetikos importo ir stambių kompanijų noras pasipelnyti pelningame naftos ir dujų sektoriuje. Toks įtakingų verslo sluoksnių noras lemia ir palankių Rusijai politinių sprendimų priėmimą, nes tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje egzistuoja prorusiškos lobistų grupės, darančios spaudimą vyriausybei. Nors naujasis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy rinkimų metu kritikavo Rusiją už žiniasklaidos suvaržymus ir demokratinių vertybių nepaisymą, tai nesutrukdė jo vyriausybei palaiminti valstybinės bendrovės „Total“ sandorį su „Gazprom“ dėl dujų telkinių Barenco jūroje eksploatavimo. Į šį projektą ketinama investuoti apie 25 mlrd. dolerių. Vokietijos kanclerė Angela Merkel kritikuoja Vladimirą Putiną ir jos santykiai su Rusijos vadovu nėra tokie ypač šilti, kaip buvo G. Schroederio laikais, tačiau dujotiekio per Baltijos jūrą projektas toliau vykdomas, kanclerė net kritikuojama, kad dėl jos nepalankumo „Gazprom“ sutartį pasirašė su prancūzais.

Didžiulė Rusijos rinka ir jos potencialas, alternatyvių energetikos šaltinių įgyvendinimo trukmė ir brangumas lemia ir tolesnį glaudų Berlyno ir Paryžiaus bendradarbiavimą bent jau ekonominėje srityje.

„Širdingoji ašis“  Paryžius–Berlynas–Maskva

Vokietijos ir Prancūzijos nuolaidas Rusijai lėmė ypatingi dabar jau buvusių vadovų santykiai. Tokia politika jau nuo kanclerio Helmuto Kohlio laikų ironiškai vadinama „pirties diplomatija”. G. Schroederis neslepia savo palankumo V. Putinui ir vadino bei iki šiol vadina „valdžios vertikalės“ kūrėją „nepriekaištingu demokratu“. Toks epitetas Michailo Chodorkovskio bylos, žiaurios karinės kampanijos Čečėnijoje ir autoritarizmo tendencijų stiprėjimo fone atrodo paradoksalus. Juk Vokietijos socialdemokratai yra vieni didžiausių kovotojų už žmogaus teises ir siekia, kad užsienio politikos uždavinys būtų tų teisių gerbimo užtikrinimas kitose šalyse. Išskirtinius santykius rodo ir ypač didelis oficialių ir neoficialių susitikimų su Rusijos vadovu skaičius – G. Schroederis per savo kadenciją buvo susitikęs su V. Putinu daugiau nei 30 kartų.

Nors asmenys prie valdžios vairo Berlyne bei Paryžiuje ir pasikeitė, Vokietijos ir Prancūzijos politikai toliau aktyviai bendradarbiauja su Rusija vyriausybiniu lygmeniu. Vokiečiai toliau dalyvauja „Peterburgo dialogo“ bei Vokietijos ir Rusijos forumuose. Rusijos miestai toliau palaiko partnerystės ryšius su Vokietijos ir Prancūzijos miestais. Rusija toliau remia vokiečių norą tapti nuolatine JT Saugumo Tarybos nare. Prancūzams svarbūs Europos saugumo ir daugiapolės pasaulio sandaros klausimai suranda palaikymą Kremliuje, nepaisant N. Sarkozy žingsnių suartėjimo su JAV srityje. Vienaip ar kitaip, Rusija ir toliau laiko, kad Paryžiaus ir Berlyno politikai pragmatiškesni ir su jais lengviau susitarti nei su „Briuselio biurokratais“.

Rusijos vaidmuo Prancūzijos ir Vokietijos  užsienio politikos strategijoje

Prancūzijos diplomatija visad pabrėžia Rusijos svarbą savo užsienio politikoje. Dar nuo caro imperijos laikų Prancūzija palaikydavo glaudžius santykius su Rusijos vyriausybe. Prancūzų elitas mano, kad Rusija yra svarbi tiek Prancūzijos, tiek Europos saugumo užtikrinimui, todėl su ja reikia palaikyti konstruktyvaus dialogo ryšius. Didelę įtaką Prancūzijos užsienio politikos formavimui turintys golistai, kuriems priklauso tiek buvęs prezidentas Jacques‘as Chiracas, tiek jo įpėdinis N. Sarkozy, mano, kad Prancūzija turi laikytis savarankiškesnės užsienio politikos kurso, palaikydama ypatingus santykius su didžiosiomis valstybėmis, tarp jų – su Rusija ir Kinija. Prancūzų elitas mano, kad svarbiausias šalies užsienio politikos tikslas yra išsaugoti didžiosios valstybės statusą tarptautinėje arenoje, nepaisant mažėjančio šalies karinio, ekonominio ir politinio svorio. Siekdama šio tikslo Prancūzija pasisako už tolesnę Europos integraciją. Taip ji tikisi panaudoti ES struktūras didesniam šalies vaidmeniui globaliniuose politiniuose procesuose užtikrinti. Kitas strategijos aspektas – specifiniai santykiai su Rusija. Kai prancūzų diplomatinės iniciatyvos nesulaukia palaikymo ES institucijose, šalies vyriausybė pereina prie tiesioginių santykių su didžiosiomis šalimis, o tokia Paryžius laiko ir Rusiją.

Vokietija visada siekė dominuoti Europoje ir vaidinti savarankišką vaidmenį tarptautinėje arenoje. Šiam tikslui pasiekti šalis ne kartą sudarinėjo įvairias sąjungas, sudėtingas diplomatines kombinacijas. Šios politinės strategijos nepakeitė nei pralaimėjimai pasauliniuose karuose, nei transatlantinė integracija. Savo ruožtu tiek SSRS, tiek Rusija tradiciškai laiko santykius su Vokietija strategine užsienio politikos kryptimi. Kadangi Vokietijai tradiciškai svarbūs santykiai su Rytų kaimynėmis, Rusijos siekis palaikyti glaudžius santykius dažnai sulaukia pritarimo vokiečių visuomenėje. Ir vis dėlto jau nuo Otto Bismarko laikų Vokietija pirmenybę teikia anglosaksų valstybėms – anksčiau Anglijai, dabar JAV. Rusijai šioje užsienio politikos strategijoje tenka atsvaros vaidmuo. Siekdama paspausti anglosaksus, Vokietijos valdžia visada pasirengusi trumpalaikiams sandėriams su Rusija, net ir didelių politinių nuolaidų sąskaita. Vos pasiekusi savo, Vokietija dažniausiai nusigręžia nuo Rusijos. Šiuos perversmus užsienio politikoje dažniausiai vykdo dešiniosios konservatyviosios politinės jėgos, o socialdemokratai ir liberalai linkę imtis pusinių ir neryžtingų veiksmų. Tačiau tai nereiškia, kad dešinieji nesugeba susitarti su Maskva. Dabartinė kanclerė A. Merkel siekia, kad Vokietija globaliniuose politiniuose procesuose dalyvautų kartu su JAV, teikia prioritetą euroatlantiniams santykiams, tačiau vyriausybėje liko dalis G. Schroederio kabineto ministrų, kurie panašiems užsienio politikos poslinkiams priešinasi, siekia išlaikyti ypatingus politinius saitus su Kremliaus šeimininku V. Putinu.

Sakoma, kad politika neturi nei draugų, nei širdies, ji turi tik interesus. Atrodo, kad šis principas geriausiai apibūdina Berlyno ir Paryžiaus santykius su Maskva.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.