Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nugalėti negalima pralaimėti (2)

Evaldas Mikutis
2007 10 14

Rusijos opozicijos būklė ir perspektyvos

Rinkimų procesas Rusijoje susijęs su neišvengiamomis politinėmis permainomis, tačiau Kremlius visomis jėgomis stengiasi, kad tos permainos būtų kuo labiau kontroliuojamos. Valdžia jau žengė kai kuriuos žingsnius, kurie turėtų užtikrinti absoliučią „valdžios partijos“ ir Kremliaus kandidato pergalę: pakeistas Centrinės rinkimų komisijos pirmininkas, panaikintas minimalus dalyvavusių rinkėjų reikalavimas. Aktyviam politinės kovos etapui rengiasi ir opozicinės Kremliui jėgos. Tačiau jų silpnumas akivaizdus. Antiputiniškos jėgos noriai deklaruoja savo nepasitenkinimą ir skelbia siekį nuversti režimą, demokratizuoti Rusiją, užtikrinti realią žiniasklaidos laisvę, nors susiburti į vieningą opozicinę koaliciją nesugeba.

Dešiniojo spektro galimybės

Rusijos liberalusis demokratų reformatorių sparnas, sulaukiantis Maskvos, Peterburgo ir kitų Rusijos megapolių elektorato paramos, susiskaldęs į dvi svarbiausias politines grupuotes: „Jabloko“ ir Dešiniųjų jėgų sąjungą (DJS). Jos laikytinos pusiau opozicinėmis grupėmis, nes skirtingai traktuoja Kremliaus vykdomą politiką. Liberalai palaikė Vladimiro Putino karinę kampaniją Čečėnijoje, griežtas priemones prieš NTV televiziją, pritarė įstatymui dėl referendumų uždraudimo rinkimų metu. Liberalų populiarumą neaprėpiamos Rusijos provincijoje mažina tai, kad daugelis veikėjų priklauso „Anatolijaus Čiubaiso klanui“, kuris visuomenėje laikomas odiozine figūra dėl skandalingos privatizacijos. „Jabloko“ ir DJS sunkiai randa bendrą kalbą. DJS labai susilpnino V. Putino režimo atakos prieš stambiuosius verslininkus, kurie buvo vieni svarbiausių šios partijos rėmėjų. Šiuo metu liberalai yra labai susiskaldę, atsisako jungtis į bendrą koaliciją prieš Kremlių. „Jabloko“ lyderis Genadijus Javlinskis birželio mėnesį oficialiai paskelbtas partijos kandidatu į prezidento postą. Sociologinių apklausų duomenimis, jis gali surinkti iki 10 proc. balsų, ir tai tik kai kuriuose regionuose (pavyzdžiui, Nižnij Novgorode). Svarbiausias dešiniųjų jėgų uždavinys artėjančių rinkimų ciklo metu yra išlikti politiškai, pabandyti įgyti didesnį politinį svorį Rusijos visuomenėje, tačiau parama jiems – minimali.

Antisisteminė opozicija – „Kitokia Rusija“

Antisisteminės opozicijos koalicija, kurią sudarė buvęs premjeras Michailas Kasjanovas, šachmatininkas Garis Kasparovas, nacionalbolševikas Eduardas Limonovas, žmogaus teisių gynimo organizacijos, buvo rimtas iššūkis Kremliui. Koalicija deklaravo siekį pakeisti dabartinį režimą panaudojant „oranžinės“ revoliucijos taktiką. Šis modelis „nesuveikė“ dėl skirtingų koalicijos dalyvių interesų. M. Kasjanovas laikė šią organizaciją galimybe tapti vieninteliu opozicinių jėgų kandidatu. Nesutarimai su G. Kasparovu dėl alternatyvių kandidatų (V. Geraščenka, sovietinis disidentas V. Bukovkis) lėmė, kad M. Kasjanovas pasitraukė. Dabar šioje koalicijoje svarbiausią vaidmenį vaidina E. Limonovo komanda, pamažu užimdama svarbiausius postus ir ketindama net kurti partiją tokiu pat pavadinimu. „Kitokios Rusijos“ koalicija palengva tampa efemeriška grupuote, vis labiau grimztančia į vidaus kivirčus ir konfliktus dėl finansinių resursų kontrolės. Didžiausios kritikos judėjimas susilaukia dėl aktyvaus nacionalbolševikų dalyvavimo, tai vertinama kaip „sandėris su ekstremistais“, kuris duoda galimybę Kremliaus propagandai kaltinti „Kitokios Rusijos“ judėjimą fašizmu. Vidaus nesutarimai ir kova dėl finansinių srautų kontrolės, nesugebėjimas sujungti į vieną bloką skirtingų opozicinių grupuočių iki minimumo sumažina „Kitokios Rusijos“ perspektyvas per artėjančius rinkimus, ypač pasitraukus daug vilčių teikusiam M. Kasjanovui, kuris be vieningos opozicijos paramos taip pat netenka turėto politinio svorio.

Kairysis sparnas – komunistai

Posovietinėje Rusijoje komunistų partija (RFKP) tapo principine opozicine partija valdžios atžvilgiu. Komunistai ir jų lyderis Genadijus Ziuganovas neslepia, kad jų siekis yra politinės ir ekonominės sistemos pakeitimas. Nuosekliai antisisteminei kompartijos laikysenai darė įtaką tai, kad didžiuma visuomenės buvo nusivylusi liberaliomis reformomis, socialine neteisybe, bejėge valdžia. V. Putino atėjimas į valdžią, staigus naftos kainų didėjimas užtikrino Rusijos ekonomikos kilimą. Toks ūkinis augimas sudarė prielaidas pakelti gyvenimo lygį. Tai smarkiai sumažino visuomenės paramą komunistams, tačiau pietiniuose Rusijos regionuose, kur dominuoja agrarinis sektorius, RFKP išlaiko stiprias pozicijas, nors Kremlius ir kontroliuoja žiniasklaidos priemones. Komunistų „įaugimo“ į valdžios struktūras strategija patyrė fiasko, nes visus svarbiausius postus tiek regionuose, tiek federalinės biurokratijos hierarchijoje perima „valdžios partijos“ atstovai. Žymesni komunistai, užimantys valstybinius postus, paprasčiausiai perviliojami (arba pašalinami iš pareigų). Stengiamasi naudoti taktiką „skaldyk ir valdyk“. Neseniai komunistai pašalino iš partijos keletą narių, kurie aktyviai pasisakė už prisijungimą prie „Kitokios Rusijos“ koalicijos. Komunistai aiškiai parodė, kad jie ketina rinkimuose pasikliauti vien kairiojo elektorato parama, nors daugelis jaunų žmonių nusivylė sovietiniais metodais dirbančia RFKP. Jauniems kairiesiems radikalams patrauklesnis ultrakairysis Sergejus Udalcovas („Raudonojo jaunimo avangardo“ lyderis) ir atviras stalinistas Viktoras Anpilovas  („Darbo Rusijos“ vadovas). Nuosaikesni kairiojo spektro rinkėjai pasirengę balsuoti už naują „valdžios partiją“ – „Teisingąją Rusiją“. Šis Kremliaus projektas gali atimti iš komunistų labai daug balsų, todėl vargu ar jiems pavyks išlaikyti dabar turimas 47 vietas Valstybės Dūmoje. G. Ziuganovo šansai tapti Rusijos prezidentu irgi menki – už jį pasirengę balsuoti tik 8 proc. rinkėjų.

Opozicijos galimybės 2008-aisiais

Nesutarimai V. Putino režimo oponentų stovykloje rodo, kad komunistų, demokratų ir radikalų koalicija nepavyko. Nedemokratinių tendencijų stiprėjimas Rusijos politikoje kol kas neatvedė prie vieningos koalicijos sukūrimo. Opozicijos konsensusas, kuris galėtų būti veiksminga atsvara Kremliui, nepasiektas. Keletas bendrų akcijų, tokių kaip „nepritarančiųjų maršai“, labai išgąsdino valdžią, nes parodė, kad gatvės įtraukimas į politinius procesus gali destabilizuoti režimą ir suteikti opozicinėms jėgoms realią galimybę daryti įtaką rinkimų eigai. Opozicija galėtų užsitikrinti ir dalies biurokratijos paramą, jei aparato kovos dėl valdžios išsprūstų iš Kremliaus kontrolės, nors toks scenarijus mažai tikėtinas – vien dėl valdančiosios grupuotės baimės netekti iškovotos nuosavybės ir politinės galios.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (108)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras