Pradžioje – trumpas atsakymas į klausimą, kada baigsis karas Čečėnijoje. Tikriausiai tada, kai Rusijai pavyks sunaikinti dalį Čečėnijos gyventojų fiziškai, o kitus palaužti dvasiškai, paverčiant juos Maskvai paklusniais zombiais. Kaip tik toks procesas aiškiai pastebimas Čečėnijoje jau keleri metai, Vakarams dažnai apsimetant, kad jie tiki Kremliaus žodžiais, esą kovojama su teroristais, banditais.

Susirūpinimą dėl Čečėnijos garsiai reiškia beveik vien tik nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos arba Europos Sąjungos institucijos, kurių rezoliucijos neturi jokios įtakos Sąjungos politikai ir yra neįpareigojančios. Tai tas pats, kas stebėti, kaip žaliūkai muša žmogų, ir praeinant pro šalį pareikšti jam užuojautą.

Žinoma, padėtis Čečėnijoje yra sudėtingesnė nei nusakytoji šiuo banaliu palyginimu. Suprasti, kas iš tikro vyksta šioje šalyje, nėra paprasta, nes nevyriausybinės organizacijos ir Vakarų žurnalistai nėra įsileidžiami, o tie, kurie gauna vietinės valdžios leidimus, yra valdininkų kontroliuojami ir mato tai, kas jiems leidžiama matyti. Net Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos turi ne visą informaciją apie žmonių grobimus bei dingimus, todėl tegalima kalbėti labiau apie tendencijas, o ne apie tikslią statistiką. Tačiau ir menka iš ten ateinanti informacija – pavyzdžiui, kad numuštas vienas ar kitas Rusijos malūnsparnis, o pasalose žūna ir Rusijos kariškiai – bei propagandiniai Kremliaus pranešimai apie „banditų“ gaujų likvidavimą rodo, jog stabilumo nėra. Dar daugiau: nestabilumas persimeta ir į kitus Rusijos Šiaurės Kaukazo regionus, visų pirma į Ingušiją.

Kas valdo Čečėniją? Į šį paprastą klausimą atsakyti sunku. Formaliai ją valdo Maskvos statytinis Ramzanas Kadyrovas, kurį Kremlius iškilmingai vadina „prezidentu“, nors jokių tarptautinės bendruomenės pripažintų rinkimų, įteisinančių šį skambų titulą, nebuvo. Tiesa, per praėjusius keletą metų Čečėnijoje vyko ne vieni rinkimai, bet jų rezultatus pripažino tik Kremlius. Rinkimų farsai niekaip nepakeitė padėties respublikoje ir neatnešė nei susitaikymo, nei stabilumo. Akivaizdu, kad Kadyrovas valdo tiek, kiek leidžia Kremlius.

Vis dėlto Kadyrovo valdžia suteikė stabilumo regimybę. Ji palaikoma negailestinga prievarta ir gyventojų teroru, kurį vykdo federalinės valdžios jėgos struktūros bei asmeniškai Kadyrovui ištikimi daliniai, suformuoti iš buvusių pasipriešinimo kovotojų, kriminalinių nusikaltėlių ir žmonių, kurie kitu būdu nesugeba sudurti galo su galu. Be abejonės, tarp šių žmonių yra ir Kadyrovui ištikimų iš įsitikinimo arba dėl to, kad jie priklauso jo giminės klanui.

Tačiau neatrodo, jog šis tariamas stabilumas reikštų pasipriešinimo pabaigą. Nesiliaujantis partizaninis karas rodo, kad pasipriešinimas gyvas. Daug kovotojų įsikūrė kaimyninėse autonominėse respublikose ir iš ten rengia išpuolius Čečėnijoje.

Iš pirmo žvilgsnio čečėnų kova su Rusijos valstybe atrodo beviltiška, o pergalė neįmanoma. Kariniu požiūriu tai tiesa, bet karas Čečėnijoje turi nenumatytų padarinių, atsiliepsiančių visai Rusijai.

Visų pirma jis stumia čečėnų visuomenę į radikalizmą. Čečėnijoje tradiciškai vyravo sufizmas – taiki ir į mistiką linkusi islamo atšaka. Pirmuosius Čečėnijos vadovus Džocharą Dudajevą, Aslaną Maschadovą buvo galima laikyti nacionalistais. Tačiau dabar nacionalinė idėja populiari tik dalyje Čečėnijos inteligentų, dažniausiai gyvenančių Vakaruose ir turinčių nedidelę įtaką tam, kas vyksta respublikoje.

Ypač radikali darosi jaunoji karta. Stebėtojai teigia, kad pasipriešinimo judėjimas įgyja vis daugiau fundamentalistinio islamo bruožų, o sufizmą keičia vahabizmas, viena pačių karingiausių islamo atšakų. Ši tendencija pastebima ne tik Čečėnijoje, bet ir kitose islamiškose Šiaurės Kaukazo respublikose. Jaunimo posūkis religinio fundamentalizmo link ypač ryškus, o gimstamumas Šiaurės Kaukaze yra didžiulis. Taigi Rusijos nesugebėjimas ar nenoras derėtis su nuosaikiais pasipriešinimo vadovais, tokiais kaip A. Maschadovas, gali atnešti nemalonių padarinių. Kova už nacionalinę nepriklausomybę virsta kova už islamą. Tai visai kitas ir labai pavojingas lygmuo.

Tikriausiai islamo fundamentalizmas rimčiau sukrės Rusiją ne tuoj pat, bet yra kitų karo padarinių, kurie jaučiami jau šiandien. Kremlius tarnauti į Čečėniją dažniausiai siunčia Vidaus reikalų ministerijos karius arba milicininkus. Šie žmones siunčiami rotacijos principu. „Atlikę pareigą Tėvynei“, milicininkai grįžta dirbti savo įprastinio darbo – kovoti su nusikalstamumu ir chuliganizmu. Jau ne kartą yra buvę, kad Čečėnijos „patirtį“ turintys pareigūnai pasižymi ypatingu žiaurumu vykdydami savo pareigas Maskvoje, Peterburge ar Volgograde. Taip Čečėnijos žiaurumo ir nepakantumo virusas plinta visoje Vladimiro Putino valdomoje valstybėje.

Tačiau nei plintantis islamo fundamentalizmas, nei kiti Čečėnijos karo padariniai Kremliaus politikos nekeičia.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.