Jokia paslaptis, kad oficialiai pripažindama kaimyninių šalių teritorinį vientisumą Rusija tuo pat metu beveik atvirai palaiko tenykščius separatistinius režimus. Ypač didelį palankumą Maskva demonstruoja mėginančioms atskilti nuo Gruzijos Abchazijai bei Pietų Osetijai ir Padnestrei, nepaklūstančiai Moldovos valdžiai. Tačiau kažin ar vykdydama tokią politiką Rusija nekelia pavojaus savo pačios vientisumui? Nuodugniau išanalizavus situaciją galima teigti, kad remdama separatistinius režimus kaimyninėse teritorijose Rusija kerta šaką, ant kurios pati sėdi.

Separatizmo pavojus

Šalies skilimo Rusijoje buvo labiausiai bijomasi praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Tuomet, žlugus Sovietų Sąjungai, separatistinės daugumos Rusijos Federacijos subjektų nuotaikos buvo ypač stiprios. Baimintasi, kad kai kurie regionai gali paskelbti nepriklausomybę ir pamėginti atskilti. Šita baimė buvo sukelta bendrų tendencijų, tuo metu pasireiškusių Europoje. Sovietų Sąjungos žlugimas lėmė esminius pokyčius – vietoj vientisos sovietų imperijos žemėlapyje atsirado būrys nepriklausomų valstybių. Skilo ir sovietinio bloko valstybės, tačiau įvykių scenarijai buvo skirtingi – nuo skausmingo Jugoslavijos skilimo iki taikaus Čekijos ir Slovakijos išsiskyrimo. Kai kurių Rusijos subjektų atsiskyrimas nuo metropolijos galėjo tapti logišku minėtų procesų tęsiniu.

Būgštavimai iš dalies pasitvirtino per Čečėnijos, 1992 metais paskelbusios nepriklausomybę, įvykdytą precedentą. Net neverta plačiau aptarti, kokių padarinių tai turėjo. Užtenka prisiminti du Čečėnijos karus, po kurių iki šiol negalima kalbėti apie taiką šiame regione (nors oficiali Rusijos propaganda siekia visus įtikinti, kad gyvenimas čia jau normalizavosi). Ir vis dėlto separatizmo baimė Rusijoje per visus tuos metus laipsniškai mažėjo. Šiandien, atrodo, jau niekas rimtai nekalbėtų apie galimą Rusijos teritorinį susiskaldymą, nors tai nereiškia, kad tokia grėsmė neegzistuoja.

Rusijos Federacija – daugianacionalinis darinys, vadinasi, ir separatizmo klausimas potencialiai čia yra labai aktualus. Stabilumą šioje srityje galima prarasti gana greitai, ir čia daug kas priklauso pirmiausia nuo šalies valdžios – jos įžvalgumo ir lankstumo.

Galimo separatizmo priežastys – ir religija, ir ekonomika

Separatizmas gali turėti skirtingas apraiškas ir priežastis. Kai kur jis yra paremtas tautine konsolidacija. Čia vėl reikėtų paminėti Čečėnijos respubliką. Nors šiandien šios šalies nepriklausomybės siekis yra nuslopintas, negalima teigti, kad problema išspręsta. Čečėnijos konfliktas vis dar rusena. Nors ją valdo kol kas lojalios Maskvai jėgos, nereikia pamiršti, kad ir a. a. prorusiškas respublikos vadovas Achmadas Kadyrovas, kurio sūnus Ramzanas yra dabartinis šalies prezidentas, kadaise palaikė separatistus jų kovoje su Rusija.

Potencialiai nestabili yra ir Čečėnijos kaimynė – Ingušijos respublika. Šiuo atveju tenka kalbėti apie religinio separatizmo pavojų: tam tikros jėgos gali siekti šių teritorijų (ir Čečėnijos, ir Ingušijos) atskilimo nuo Rusijos, kad jose įkurtų valstybę, kuri gyventų pagal šariato įstatymus. Iš tokių jėgų paminėtinas pastaruoju metu gana plačiai paplitęs radikalus vahabitų judėjimas.

Dar vienas Rusijos regionas, kur tautinės savimonės laipsnis labai aukštas, yra Tatarstanas. Nors šita respublika neskelbė, kaip Čečėnija, nepriklausomybės, joje yra gana stiprių nacionalinių ir separatistinių judėjimų. Totoriai bando išlaikyti savo kultūrinį ir tautinį identitetą, todėl labai jautriai reaguoja į unifikuojančią Kremliaus politiką. Pavyzdžiui, kaip tik Tatarstanas labiausiai (bet nesėkmingai) priešinosi įstatymui, pagal kurį visų Rusijos Federacijos subjektų tautinių alfabetų pagrindas turi būti kirilica.

Separatizmo apraiškų aptinkama ir Kaliningrado srityje. Čia kaip svarbiausi paminėtini ekonominiai ir net geografiniai veiksniai. Pažymėtina, kad kaliningradiečių mentalitetas dėl objektyvių priežasčių šiek tiek skiriasi nuo daugumos kitų Rusijos regionų gyventojų mentaliteto. Kaliningrado sritis geografiškai yra atskirta nuo pagrindinės Rusijos teritorijos, be to, dabar ji yra apsupta Europos Sąjungos šalių. Jau vien šitie veiksniai duoda peno tam tikroms separatistinėms nuotaikoms.

Ekonominio separatizmo grėsmė yra susijusi ir su kitais, dažniausiai turtingais, Rusijos Federacijos regionais, ypač dabar, kai tarp regionų ir centro yra nuolatinė įtampa. Maskva regionuose dažniausiai laikoma atskira „turtuolių valstybe“, kuri savo gerovę grindžia regionų sąskaita.

Be to, atsiranda ir naujų įtampos šaltinių. Rusijos Tolimųjų Rytų regionas išgyvena stiprią kinų ekspansiją. Skirtingais duomenimis, tenai jau persikėlė nuo 250 iki 500 tūkst. kinų. Nors tai dar ne kritinė masė, laikui bėgant ši migracija gali tapti gana grėsminga tendencija. Dabar Tolimuosiuose Rytuose yra vos apie 6,6 mln. gyventojų. Kinai jau dabar sudaro regione gana gausią tautinę mažumą. Teko girdėti ir ganėtinai drastiškų prognozių, kad jei kinų migracijos tempai nesulėtės, gali ateiti tokie laikai, kai mažuma regione taps rusai. Tokiu atveju nėra jokiu garantijų, kad Tolimųjų Rytų regionas nevirs nauju separatizmo židiniu.

Kai politinės ambicijos nugali sveiką protą

Politiką yra įprasta skirstyti į išorinę (užsienio) ir vidinę. Kartais gali atrodyti, kad šios politikos tarpusavyje menkai susijusios, tačiau būna atvejų, kai užsienio politikos padariniai gali paveikti situaciją šalies viduje. Taip Rusijos palaikomi separatistiniai režimai kaimyninėse šalyse gali netiesiogiai kelti grėsmę pačios Rusijos Federacijos vientisumui.

Jeigu prisiminsime, dėl kokių priežasčių atsirado galimo Rusijos skilimo baimė praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje (apie tai jau buvo kalbama), taps akivaizdu, kad separatistinių nuotaikų stiprėjimą kai kuriuose Rusijos regionuose lėmė buvusių sovietinių respublikų „suverenumų paradas“. Po 1991 metų pučo Sovietų Sąjungai akivaizdžiai byrant, nepriklausomybę viena po kitos paskelbė ir visos kitos (Lietuva paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą 1990 metų kovo 11 d.), iki tol tylėjusios, sovietinės respublikos – net tos, kurios iki tol nepasižymėjo laisvės siekiu.

Palaikydama separatistinius Pietų Osetijos, Abchazijos bei Padnestrės režimus Maskva dabar gali sukelti naują, nors ir mažesnį, „suverenumų paradą“, kuris nejučia gali persimesti ir į pačios Rusijos teritoriją. Juk bet koks realus maištaujančių teritorijų žingsnis nepriklausomybės link dar labiau įsiūbuos ir taip nestabilią situaciją regione. Tai gali išprovokuoti naują ginkluotą konfliktą. Tokie įvykiai taip pat gali paveikti Šiaurės Kaukazo regioną (Rusijai tai būtų ypač pavojinga).

Yra ir dar viena grėsmė. Atskilę nuo Gruzijos ar Moldovos regionai, gavę nepriklausomybę, gali pasiprašyti prijungiami prie Rusijos (ir palankus politinis Maskvos sprendimas yra visai įmanomas). Toks žingsnis ne tik galutinai supriešintų Rusiją su kai kuriais jos kaimynais, bet ir galėtų sukelti jos pačios regionų nepasitenkinimą. Neišsivysčiusios, iš dalies – anarchiškos teritorijos taptų Rusijai rimtu balastu. Šių teritorijų problemos neabejotinai būtų sprendžiamos kitų regionų sąskaita. Tokioje situacijoje kai kurie Federacijos subjektai gali rimtai susimąstyti apie galimybę „gyventi atskirai“ ir paisyti pirmiausia savo, o ne Maskvos interesų, ir tai gali tapti pirmais žingsniais suvereniteto link.

Pavyzdžiui, Rusijos etnopolitinių ir regioninių problemų tyrimo centro direktorius Emilis Painas pabrėžia, kad daugumos federacinių valstybių sėkmingo egzistavimo pamatas yra „interesų sutarimo sistema“, t. y. kai paisoma visų federacijos subjektų interesų, o buvimas vienoje valstybėje yra abipusiai naudingas. Pasak E. Paino, dabartinė griežtai centralizuota Rusijos „valdžios vertikalės“ sistema prieštarauja federalizmo principui, vadinasi –kelia grėsmę šalies vientisumui [http://www.rami.ru/cosmopolis/archives/3/pain.html]. Tokioje situacijoje palaikyti separatistinius režimus Gruzijoje ir Moldovoje yra akivaizdžiai nenaudinga ir net, kaip buvo parodyta, pavojinga, tačiau, atrodo, oficialiosios Rusijos valdžios politinės ambicijos yra svarbiau už sveiką protą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.