Europos Komisija, tarsi tęsdama geras kovos dėl savo energetinės rinkos tradicijas, ne taip seniai priėmė trečiąjį energijos rinkos teisės aktų paketą, kuriame atvirai deklaravo siekį apriboti trečiųjų šalių savininkišką vaidmenį Europos Sąjungos (ES) vamzdynuose. Viskas atrodė gražiai ir skambėjo netgi grėsmingai, nes net Rusijos dujų milžinas „Gazprom“ išreiškė ne itin palankią reakciją, tačiau šiandien, žvelgiant į kai kuriuos vėlesnius įvykius, galima ir vėl pasakyti, kad kova už energetinę ES vienybę vis dar labiau primena tik garsias deklaracijas.

Kodėl? Todėl, kad smarkiai išreklamuotas Vilniaus forumas nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų ir sprendimų, kurie būtų pradėti įgyvendinti artimiausiu metu. Be to, jo preliudija buvo Lenkijos pretenzijos dėl jai neva turinčios priklausyti būsimos atominės jėgainės produkcijos dalies, o dar vienu neigiamu forumo pabaigos akcentu tapo nepasirašyta dvišalė Vilniaus ir Varšuvos sutartis dėl elektros tilto tiesimo. Čia paminėtinas ir Rusijos demaršas – į šį forumą ji delegavo tik vietinį ambasadorių, kurį Lietuvos vadovai gali pamatyti kada tik nori, – bei didžiųjų ES valstybių Vokietijos ir Prancūzijos abejingumas.

Ko gero, ne sutapimas ir tai, kad Vilniaus forumo išvakarėse Vladimiras Putinas buvo susitikęs su Nikolas Sarkozy, o šio susitikimo išvados buvo apibūdinamos kaip „nuo rusiškų dujų apsvaigusi Prancūzijos prezidento galva“.

Turbūt neatsitiktinai šią savaitę V. Putinas vieši ir Vokietijoje, kur su kanclere Angela Merkel tariasi, kaip reaguoti į mažesnių Europos šalių reiškiamą nepasitenkinimą dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu statybos. Įdomus sutapimas ir tai, kad laikas V. Putino vizitui į Vokietiją buvo parinktas kaip tik tada, kai Berlynui jau nebereikia pirmininkauti ES ir viešai kalbėti apie integralius Sąjungos energetinius interesus, laikant tai svarbiausiu prioritetu. Todėl matant, kad Vokietija ir toliau laviruoja tarp energetinės ES vienybės ir dvišalio, dujomis kvepiančio flirto su Maskva, kuris jau realizuojamas konkrečiu projektu, galima tvirtai konstatuoti, kad bent jau vieno iš savo išsikeltų dviejų svarbiausių pirmininkavimo ES tikslų Vokietija nepasiekė. O greičiausiai ir nesistengė pasiekti, atsižvelgdama į savo ilgalaikį energetinį saugumą, kurį gali garantuoti naujasis dujotiekis.

Dėl to bent jau šiandien galima tvirtinti, kad pernelyg neafišuoti Kremliaus atoveiksmiai prieš mažesniųjų Europos šalių iniciatyvas apsisaugoti nuo Rusijos energetinės-politinės ekspansijos buvo ganėtinai efektyvūs. Kol Vilnius mėgino kalbėtis su mažesniaisiais (nors nesugebėjo susitarti netgi su Varšuva), Maskva tiesiogiai derėjosi su didžiosiomis ES šalimis, kurios tikrai nesirengia užleisti savo politinių pozicijų Sąjungos viduje.

Svarbu ir tai, kad kažin ar kokios nors kitos naftos bei dujų tiekėjos gali pasiūlyti Berlynui ir Paryžiui reikiamą žaliavos kiekį palankia kaina, ką daro ir ateityje tikrai darys Rusija. Vadinasi, realaus, o ne formalaus visų alternatyvių iniciatyvų, kurios gimsta Vilniuje, Kijeve, Rygoje ar kur kitur, palaikymo pernelyg tikėtis neverta.

Be to, yra ir dar vienas, tik šį kartą jau ne energetine, o karine prasme svarbus niuansas. Ne taip seniai Maskva ir Vašingtonas pasikeitė abipusiais ne itin draugiškais pareiškimais dėl priešraketinės gynybos skydo statybų Čekijoje bei Lenkijoje. Dėl iki šiol nepasiekto kompromiso netgi žlugo praėjusios savaitės V. Putino derybos su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretore bei gynybos sekretoriumi. Todėl galima neabejoti, kad viešėdamas Vokietijoje Rusijos prezidentas tikrai palies šią temą, mėgindamas išnaudoti įtemptą A. Merkel požiūrį į Vidurio ir Rytų Europos šalis, ypač į Lenkiją, su kuria Berlynas visai neseniai ne kartą piktokai apsižodžiavo.

Tačiau grįžkime prie energetikos. Įvairiuose forumuose galima braižyti daug tariamų naftotiekių ar dujotiekių atšakų, dalytis būsimos atominės jėgainės pajėgumus ar kalbėti apie alternatyviąją energetiką. Tačiau šiandienė Europos realybė yra tokia, kad jei tai daroma nedalyvaujant Maskvai, kuri tuo pačiu metu su didžiausiais užsakovais vykdo realius projektus, visi brėžiniai ir žodžiai rizikuoja likti tik popieriuje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.