Kiekvienais metais spalio mėnesį praūžia Nobelio premijų teikimo banga. Vienos nominacijos sukelia mažiau diskusijų, o tokios kaip Taikos premija gyvai aptariamos visame pasaulyje iki pat jos įteikimo – gruodžio 10-osios, Visuotinės žmogaus teisių dienos. Šiemet Nobelio taikos premijos nominacija tarsi nieko ir nenustebino, nes pretendentai buvo žinomi kelios savaitės prieš jų paskelbimą. Įdomu tai, kad kandidatų tapti jos laureatais šiemet buvo net 181. O nominuota buvo visa grupė mokslininkų ir vienas garsus Amerikos politikas, pašventęs savo veiklą klimato kaitai.

Pirmiausia verta priminti kai kuriuos Nobelio taikos premijos suteikimo momentus (pagal http://www.wikepedia.com/).

Nobelio premija kasmet skiriama žmonėms ar organizacijoms už svarbius kurio nors mokslo laimėjimus arba už ypač svarbią visuomeninę veiklą. Ji įsteigta gerbiant švedų pramonininko ir išradėjo Alfredo Nobelio, išradusio dinamitą, valią. Testamentą A. Nobelis pasirašė 1895 m. lapkričio 27 d. Švedijos ir Norvegijos klube Paryžiuje. Pagal šį testamentą 96 proc. savo turto jis skyrė penkioms premijoms – fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos, – kurios būtų teikiamos žmonėms, pasitarnavusiems žmonijai. Viena iš priežasčių, galėjusių paskatinti tokį A. Nobelio sprendimą, buvo dinamito, kuris sukrovė jam turtus, taikymas daugiausia karinėje sferoje.

Vėliau per penkerius metus buvo įkurtas Nobelio fondas, o 1901 m. paskirtos pirmosios premijos. Jas nuo 1902 m. įteikia Švedijos karalius Stokholme, tik Taikos premija Nobelio mirties dieną, gruodžio 10-ąją, paprastai įteikiama Osle. Pirmieji Nobelio taikos premija buvo apdovanoti Žanas Anri Diunanas (Jean Henri Dunant) bei Frederikas Pasė (Frederic Passy). Iki šiol yra išdalyta maždaug 800 premijų, ir tik maža dalis laimėtojų jos atsisakė. Premiją sudaro aukso medalis, diplomas ir pinigų suma (šiuo metu apie 1 mln. eurų). Jei kurios nors srities premija skiriama keliems žmonėms, pinigai padalijami po lygiai.

Įdomu, kad laureatų sąraše yra ir lietuvių kilmės mokslininkų ir veikėjų pavardžių.

• Pirmasis iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas buvo 1980 m. apdovanotas rašytojas Česlavas Milošas (Czesław Miłosz).

• Po poros metų už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aronas Kliugas (Aaron Klug).
  
• 1991 m., jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, literatūros Nobelio premija už apartheido skaldymą plunksnos jėga paskirta rašytojai Nadine Gordimer.
  
• 1996 m. lietuvių emigrantų anūkas Deividas Li (David Lee) gavo trečdalį Nobelio premijos už fizikos tyrimus.
  
• 1998 m. Gertrūda Elion (Gertrude Ellion) tapo nauju feminizmo sėkmės įrodymu, kai „vyriškoje“ medicinos tyrimų srityje gavo aukščiausią apdovanojimą.
  
• Už fiziologijos ir medicinos tyrimus 2002 m. viena trečioji premijos buvo skirta šeštajam lietuviui – Sidniui Brėneriui (Sydney Brenner).

Praėjusį penktadienį 2007-ųjų Nobelio taikos premija paskirta buvusiam JAV viceprezidentui Albertui Gore‘ui ir Jungtinių Tautų tarpvyriausybinei klimato kaitos grupei. Norvegijos Nobelio komiteto pranešime tvirtinama, kad premija paskirta „už jų pastangas kaupiant ir skleidžiant žinias apie žmogaus nulemtus klimato pokyčius ir aiškinant, kokių priemonių reikia, kad tie pokyčiai būtų neutralizuoti“. „Jis turbūt yra vienintelis asmuo, daugiausia padaręs, kad pasaulis geriau suprastų, kokių priemonių reikia imtis“, – nurodė Nobelio komitetas. Komitetas A. Gore‘ą ir Jungtinių Tautų tarpvyriausybinę klimato kaitos grupę (IntergovernmentalPanel on Climate Change, IPCC), kurie pasidalys 1,5 mln. JAV dolerių (3,6 mln. litų) premiją, išrinko iš 181 kandidato.

IPCC, kurioje dirba maždaug 3 tūkst. mokslininkų iš daugiau kaip 130 valstybių, – atmosferos, vandenyno ir ledo dangos tyrinėtojų, ekonomistų ir kitų sričių specialistų, yra pagrindinis mokslinis pasaulio autoritetas pasaulinio atšilimo ir jo poveikio klausimais. Šiemet paskelbtose IPCC ataskaitose dėl klimato pokyčių, pradedant padažnėjusiomis karščio bangomis ir baigiant potvyniais, kaltinama žmonių veikla.

A. Gore‘as per 2000-ųjų metų rinkimus nesėkmingai siekė JAV prezidento posto, vėliau įsitraukė į kampaniją prieš klimato kaitą ir skaitė daug paskaitų šia tema. 2006-aisiais jis pristatė dokumentinį režisieriaus Deveso Gugenhaimo (Davis Guggenheim) filmą apie klimato pokyčių pavojus „Nepatogi tiesa“ (An Inconvenient Truth), kuris šiemet buvo apdovanotas „Oskaru“. Jo premjera įvyko pernai kino festivalyje „Sundance“. Filmo siužetas paprastas: buvęs viceprezidentas po pralaimėjimo 2000-ųjų prezidento rinkimuose savo gyvenimą pašvenčia kovai su pasauliniu klimato atšilimu. Važinėdamas po visą pasaulį, jis aiškina mokslinę ir politinę atšilimo esmę, rimtus jo padarinius ir būtinybę apriboti teršalų išmetimą į atmosferą.

Tiesa, už šį filmą A. Gore‘as sulaukė ir kritikos. Kritikai suskaičiavo ne mažiau kaip 9 filme klaidingai interpretuotus samprotavimus, todėl Didžiojoje Britanijoje kai kurie tėvai net kreipėsi į teismą, kad šis filmas nebūtų rodomas mokyklose. BBC pranešė, kad nuspręsta jį rodyti tik su atitinkamais komentarais.

Buvusį viceprezidentą daug kas kritikuoja ir kaip nevykusį demokratų politiką, nesugebėjusį iškovoti prezidento posto ir savo vaikų neapsaugojusį nuo klystkelių. Antai Amerikos spauda priminė, kad buvusio viceprezidento sūnus Albertas Gore‘as trečiasis – dar vienas sunkus „auksinis“ amerikietiškojo elito vaikas – už nusižengimus tris kartus buvo nubaustas visuomeniniais darbais. 2000 m. Šiaurės Karolinos valstijos policija jį suėmė už greičio viršijimą (180 km/h). 2002 m. jis pateko į nuovadą dėl automobilio vairavimo išgėrus. O 2003 m. pas jį buvo rasta marihuanos. Tėvas sunkiai ištvėrė šią kritiką: jis šiuo metu gyvena su šuntuotomis širdies kraujagyslėmis…

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį į vieną paradoksą. Nobelio taikos premiją gavo JAV politikas – šalies, kuri neratifikavusi Kioto protokolo, pagrindinio kovos su klimato atšilimu dokumento. Vakarų spaudoje pasirodė svarstymų, kad galbūt apdovanojimo labiau nusipelnė Pasaulio banko ekonomistas Nicholas Sternas, kuris praėjusių metų pabaigoje paskelbė 700 puslapių studiją, kas žmonijos laukia, jeigu nesustabdysime pasaulinio klimato šilimo. Tiesa, už šio mokslininko nugaros stovi garsios asmenybės: ataskaitą užsakė buvęs Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovas Tony Blairas, o ją rengti padėjo buvęs JAV viceprezidentas A. Gore‘as.

Mokslininkai ne kartą įrodinėjo, kad klimato atšilimas po keliasdešimt metų taps pražūtingas žmonijai. Pavyzdžiui, britų mokslininkas teigia, kad, jeigu metinė Žemės atmosferos temperatūra pakils trimis laipsniais, žmonija neišvengs globalinių potvynių, žiaurių sausrų, kurios nusineštų apie 200 mln. žmonių aukų. Atšilimas palies visus Žemės regionus, nuo jo nukentės kas dešimtas gyventojas. Daugiausia nuostolių patirs Afrika.

Suprantama, labiausiai jaudina pasaulinės ekonomikos apokalipsė. Jeigu nieko nedarysime, ateityje dėl klimato atšilimo geriausiu atveju neteksime 5 proc., blogiausiu – 20 proc. bendrojo pasaulinio produkto. Pinigine išraiška nuostoliai prilygtų maždaug 7 trilijonams dolerių. O pastangos iki 2050 m. sumažinti anglies dvideginio išmetimą į orą kainuotų tik 1 proc. minėto produkto.

Bet N. Sterno pasiūlymai, kaip sustabdyti atmosferos šilimą, taip pat gąsdina: pasaulis turi sumažinti naftos, dujų ir kitų energijos šaltinių sunaudojimą arba rasti alternatyvius resursus. Štai čia mes ir susiduriame su 1992 m. Rio de Žaneire pasirašyta klimato kaitos konvencija, pasaulyje labiau žinoma Kioto protokolo pavadinimu. Pats dokumentas, kaip konvencijos priedas, buvo priimtas tik 1997 m. ir įpareigojo 84 tuomet jį pasirašiusias valstybes apriboti ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Ekonomiškai stiprios šalys ir posocialistinės valstybės įsipareigojo iki 2012 m., palyginti su 1990 m., išmetamų dujų kiekį sumažinti 5 proc. Pavyzdžiui, ES šalys numatė jų sumažinti 8 proc., JAV – 7 proc., Japonija – 6 proc.

Tačiau 2001 m. JAV pasitraukė iš Kioto protokolo Senatui atsisakius jį ratifikuoti. Prezidentas George‘as W. Bushas šį žingsnį motyvavo tuo, kad jis per brangus ir kad iki 2012 m. protokolo neprivalo vykdyti besivystančios šalys. Amerika netrukus pasekė Australija. Šalys kartu per metus ekologijai turėtų išleisti apie 350 milijardų dolerių.

Taip Vašingtonas parodė neigiamą pavyzdį kitoms 140 valstybių, kurios jau ratifikavo šį dokumentą. Jeigu iki 2012 m. JAV nepakeis savo pozicijos, Indijai ir Kinijai, kurių ekonomika auga sparčiausiai, nebus stimulo prisijungti prie protokolo. Skepticizmą didina ir mokslininkų apskaičiavimai: jeigu Kioto protokolo reikalavimų laikytųsi visos jo dalyvės, iki 2100 m. atmosferos temperatūra sumažėtų tik 0,1 °C, o, ekspertų prognozėmis, per 100 metų ji gali pakilti iki 6 °C...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.