|
Ukraina lėtai, bet tvirtai juda normalios valstybės link (1)
Valentinas Mitė 2007 10 22
Ukrainoje įvyko parlamento rinkimai ir vėl keičiasi valdžia. Normaliai, be demonstracijų, be kraujo praliejimo, kaip ir visose demokratinėse valstybėse.
Pažvelkime, kokie rinkimų rezultatai.
Ukrainos oranžinės revoliucijos didvyrių prezidento Viktoro Juščenkos ir Julijos Tymošenko partijos turi nors ir nedidelę, bet parlamentinę daugumą ir gali tartis dėl vyriausybės sudarymo. Kartu sudėjus šios partijos parlamente gavo 228 vietas (iš 450). J. Tymošenko blokas surinko daugiau balsų nei V. Juščenka ir parlamente bus įtakingesnis.
Nesutaikomo oranžinių politikų priešininko Viktoro Janukovyčiaus Regionų partija ir komunistai kartu turi 202 vietas. Šios jėgos ir toliau lieka labai įtakingos politiniame gyvenime. Praktiškai užtenka, kad keli prodemokratiški parlamentarai neateitų į posėdį, ir gali būti priimti visai kiti sprendimai, nei norėtų prezidentas ar vyriausybė. Beje, V. Janukovyčius atmetė siūlymą dalyvauti naujajame kabinete, nes, kaip pats pareiškė, nenori imtis atsakomybės už J. Tymošenko, kuri tikriausiai taps ministre pirmininke, populistinius sprendimus.
Tačiau V. Juščenkai nėra reikalo skubėti skirti ministrą pirmininką. Pagal Ukrainos konstituciją, naujasis parlamentas pradeda darbą praėjus 30 dienų po rinkimų. Dar mėnuo suteikiamas komitetams ir frakcijoms formuoti, ir tik tada parlamentarai bus pasirengę tvirtinti naująją vyriausybę.
J. Tymošenko jau pažadėjo demokratines ir ūkio reformas, kurios turėtų pagerinti visų šalies piliečių gyvenimą.
Šie pažadai primena kalbas oranžinės revoliucijos mitinguose, tačiau Ukrainoje nuo 2004 metų revoliucijos, laikinai pašalinusios V. Janukovyčių iš politikos, daug kas pasikeitė.
Jau vien tas faktas, kad Ukrainoje, skirtingai nei Rusijoje, vyksta tikri rinkimai, rodo, jog valstybė juda demokratijos link. Prieš metus parlamento rinkimus buvo laimėjusi V. Janukovyčiaus partija, tačiau tai nepavertė Ukrainos Rusijos priedėliu, o pralaimėjusieji oranžiniai apsiėjo be isterijos. Neatrodo, kad ir dabar V. Janukovyčius kaip nors neteisėtai mėgintų išlikti valdžioje. Demokratiniais rinkimais gali pasigirti labai nedaug buvusių sovietinių respublikų, tapusių nepriklausomomis valstybėmis.
Tačiau ar oranžiniai bus ilgai vieningi, nėra aišku.
Po oranžinės revoliucijos J. Tymošenko ir V. Juščenkos bendradarbiavimas buvo labai trumpalaikis, politikai stipriai nesutarė principiniais ūkio politikos klausimais. Prezidentas netrukus pašalino ją iš pareigų dėl nesugebėjimo jų atlikti. Daugelis apžvalgininkų pažymi, kad buvusios premjerės pažiūros nepasikeitė ir kaip tik populizmas padėjo jai šiuose rinkimuose surinkti daug balsų. Pranašaujama, kad ir šį kartą J. Tymošenko valdymas gali būti trumpalaikis ilgiausiai pusę metų.
Rinkimų rezultatai atspindi padėtį šalyje: Ukraina ir toliau lieka susiskaldžiusi teritoriniu pagrindu. Vakarų Ukraina, dalis centrinės Ukrainos ir dalis Kijevo rinkėjų remia demokratines partijas. Rytinė, rusiškai kalbanti Ukraina palaiko V. Janukovyčiaus partiją. Tačiau pastebima ir kai kurių teigiamų ženklų. Dalis, nors ir nedidelė, vakarų Ukrainos rinkėjų balsavo už Regionų partiją, o rytų Ukrainoje taip pat atsirado daugiau rinkėjų, kurie savo balsus atidavė už V. Juščenką ir J. Tymošenko. Tai nedideli, bet vis vien poslinkiai tautinės konsolidacijos link.
Manau, kad nereikėtų pernelyg akcentuoti Ukrainos politikų skirstymo į demokratus ir Maskvos rėmėjus.
Visi trys politikai V. Juščenka, V. Janukovyčius ir J. Tymošenko yra sovietinės nomenklatūros augintiniai. Užsienio politikoje jų nuostatos Rusijos bei Vakarų Europos atžvilgiu šiek tiek skiriasi. V. Juščenka remia Ukrainos narystę Europos Sąjungoje ir NATO bei pasisako už mažesnę priklausomybę nuo Rusijos. V. Janukovyčius remia Ukrainos siekį suartėti su Europos Sąjunga, bet nepalaiko narystės NATO, kuriai nepritaria ir didžioji Ukrainos gyventojų dalis. Beje, V. Janukovyčiaus partijai patarinėjo rinkimų specialistai iš JAV. Tai rodo, kad šis politikas stengiasi keisti savo įvaizdį į labiau provakarietišką ir šį kartą nepasirinko politinių technologijų specialistų iš Maskvos. Sunku pasakyti, kiek V. Janukovyčius yra prorusiškas, ypač prisimenant lietuvių partinių veikėjų reinkarnaciją į kapitalizmo apologetus bei kagėbistų persikūnijimą į patriotus. Juk Ukrainoje, kaip ir visoje posovietinėje Europoje, buvę komunistai neturi jokių principų. Iš dalies V. Janukovyčius yra prorusiškas, nes jį finansiškai remia rusiškai kalbančių regionų oligarchai. Tačiau jam būnant ministru pirmininku nepastebėta, kad Ukraina būtu labai suartėjusi su Rusija.
Lygiai taip pat kyla klausimų dėl V. Juščenkos provakarietiškumo, juk jis atėjęs iš tos pačios sovietinės nomenklatūros kaip ir jo oponentas. Na, o Juliją Tymošenko sunku įsprausti į bet kokius rėmus, ypač prisiminus, kad ši vienu metu Interpolo ieškota politikė turi beveik šimtaprocentinę galimybę tapti ministre pirmininke antrą kartą.
Ukrainos politinį elitą galima kritiškai vertinti be galo ir pateikti galybę argumentų priešingoms teorijoms pagrįsti, tačiau atrodo, kad savo valstybės interesus jie vis dėlto suvokia ir gina. Paskutinis pavyzdys yra praėjusią savaitę Vilniuje su Lietuva, Lenkija ir Azerbaidžanu pasirašytas susitarimas statyti naftotiekį aplenkiant Rusiją. Jeigu šis susitarimas bus įgyvendintas, jis bus vertas daug daugiau nei pati aršiausia antirusiška ar prodemokratinė retorika.
Kaip bebūtų, atrodo, kad vis dėlto Ukraina stumiasi tolyn nuo Rusijos. Tiesa, valstybė ir toliau lieka labai korumpuota, bet, Transperancy International duomenimis, jau mažiau nei tvirtos Putino rankos valdoma Rusija.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |