Ukrainoje įvyko parlamento rinkimai ir vėl keičiasi valdžia. Normaliai, be demonstracijų, be kraujo praliejimo, kaip ir visose demokratinėse valstybėse.

Pažvelkime, kokie rinkimų rezultatai.

Ukrainos „oranžinės“ revoliucijos didvyrių prezidento Viktoro Juščenkos ir Julijos Tymošenko partijos turi nors ir nedidelę, bet parlamentinę daugumą ir gali tartis dėl vyriausybės sudarymo. Kartu sudėjus šios partijos parlamente gavo 228 vietas (iš 450). J. Tymošenko blokas surinko daugiau balsų nei V. Juščenka ir parlamente bus įtakingesnis.

Nesutaikomo „oranžinių“ politikų priešininko Viktoro Janukovyčiaus Regionų partija ir komunistai kartu turi 202 vietas. Šios jėgos ir toliau lieka labai įtakingos politiniame gyvenime. Praktiškai užtenka, kad keli prodemokratiški parlamentarai neateitų į posėdį, ir gali būti priimti visai kiti sprendimai, nei norėtų prezidentas ar vyriausybė. Beje, V. Janukovyčius atmetė siūlymą dalyvauti naujajame kabinete, nes, kaip pats pareiškė, nenori imtis atsakomybės už J. Tymošenko, kuri tikriausiai taps ministre pirmininke, populistinius sprendimus.

Tačiau V. Juščenkai nėra reikalo skubėti skirti ministrą pirmininką. Pagal Ukrainos konstituciją, naujasis parlamentas pradeda darbą praėjus 30 dienų po rinkimų. Dar mėnuo suteikiamas komitetams ir frakcijoms formuoti, ir tik tada parlamentarai bus pasirengę tvirtinti naująją vyriausybę.

J. Tymošenko jau pažadėjo demokratines ir ūkio reformas, kurios turėtų pagerinti visų šalies piliečių gyvenimą.

Šie pažadai primena kalbas „oranžinės“ revoliucijos mitinguose, tačiau Ukrainoje nuo 2004 metų revoliucijos, laikinai pašalinusios V. Janukovyčių iš politikos, daug kas pasikeitė.

Jau vien tas faktas, kad Ukrainoje, skirtingai nei Rusijoje, vyksta tikri rinkimai, rodo, jog valstybė juda demokratijos link. Prieš metus parlamento rinkimus buvo laimėjusi V. Janukovyčiaus partija, tačiau tai nepavertė Ukrainos Rusijos priedėliu, o pralaimėjusieji „oranžiniai“ apsiėjo be isterijos. Neatrodo, kad ir dabar V. Janukovyčius kaip nors neteisėtai mėgintų išlikti valdžioje. Demokratiniais rinkimais gali pasigirti labai nedaug buvusių sovietinių respublikų, tapusių nepriklausomomis valstybėmis.

Tačiau ar „oranžiniai“ bus ilgai vieningi, nėra aišku.

Po „oranžinės“ revoliucijos J. Tymošenko ir V. Juščenkos bendradarbiavimas buvo labai trumpalaikis, politikai stipriai nesutarė principiniais ūkio politikos klausimais. Prezidentas netrukus pašalino ją iš pareigų „dėl nesugebėjimo jų atlikti“. Daugelis apžvalgininkų pažymi, kad buvusios premjerės pažiūros nepasikeitė ir kaip tik populizmas padėjo jai šiuose rinkimuose surinkti daug balsų. Pranašaujama, kad ir šį kartą J. Tymošenko valdymas gali būti trumpalaikis – ilgiausiai pusę metų.

Rinkimų rezultatai atspindi padėtį šalyje: Ukraina ir toliau lieka susiskaldžiusi teritoriniu pagrindu. Vakarų Ukraina, dalis centrinės Ukrainos ir dalis Kijevo rinkėjų remia demokratines partijas. Rytinė, rusiškai kalbanti Ukraina palaiko V. Janukovyčiaus partiją. Tačiau pastebima ir kai kurių teigiamų ženklų. Dalis, nors ir nedidelė, vakarų Ukrainos rinkėjų balsavo už Regionų partiją, o rytų Ukrainoje taip pat atsirado daugiau rinkėjų, kurie savo balsus atidavė už V. Juščenką ir J. Tymošenko. Tai nedideli, bet vis vien poslinkiai tautinės konsolidacijos link.

Manau, kad nereikėtų pernelyg akcentuoti Ukrainos politikų skirstymo į demokratus ir Maskvos rėmėjus.

Visi trys politikai – V. Juščenka, V. Janukovyčius ir J. Tymošenko – yra sovietinės nomenklatūros augintiniai. Užsienio politikoje jų nuostatos Rusijos bei Vakarų Europos atžvilgiu šiek tiek skiriasi. V. Juščenka remia Ukrainos narystę Europos Sąjungoje ir NATO bei pasisako už mažesnę priklausomybę nuo Rusijos. V. Janukovyčius remia Ukrainos siekį suartėti su Europos Sąjunga, bet nepalaiko narystės NATO, kuriai nepritaria ir didžioji Ukrainos gyventojų dalis. Beje, V. Janukovyčiaus partijai patarinėjo rinkimų specialistai iš JAV. Tai rodo, kad šis politikas stengiasi keisti savo įvaizdį į labiau provakarietišką ir šį kartą nepasirinko „politinių technologijų specialistų“ iš Maskvos. Sunku pasakyti, kiek V. Janukovyčius yra prorusiškas, ypač prisimenant lietuvių partinių veikėjų reinkarnaciją į kapitalizmo apologetus bei kagėbistų persikūnijimą į patriotus. Juk Ukrainoje, kaip ir visoje posovietinėje Europoje, buvę komunistai neturi jokių principų. Iš dalies V. Janukovyčius yra prorusiškas, nes jį finansiškai remia rusiškai kalbančių regionų oligarchai. Tačiau jam būnant ministru pirmininku nepastebėta, kad Ukraina būtu labai suartėjusi su Rusija.

Lygiai taip pat kyla klausimų dėl V. Juščenkos provakarietiškumo, juk jis atėjęs iš tos pačios sovietinės nomenklatūros kaip ir jo oponentas. Na, o Juliją Tymošenko sunku įsprausti į bet kokius rėmus, ypač prisiminus, kad ši vienu metu Interpolo ieškota politikė turi beveik šimtaprocentinę galimybę tapti ministre pirmininke antrą kartą.

Ukrainos politinį elitą galima kritiškai vertinti be galo ir pateikti galybę argumentų priešingoms teorijoms pagrįsti, tačiau atrodo, kad savo valstybės interesus jie vis dėlto suvokia ir gina. Paskutinis pavyzdys yra praėjusią savaitę Vilniuje su Lietuva, Lenkija ir Azerbaidžanu pasirašytas susitarimas statyti naftotiekį aplenkiant Rusiją. Jeigu šis susitarimas bus įgyvendintas, jis bus vertas daug daugiau nei pati aršiausia antirusiška ar prodemokratinė retorika.

Kaip bebūtų, atrodo, kad vis dėlto Ukraina stumiasi tolyn nuo Rusijos. Tiesa, valstybė ir toliau lieka labai korumpuota, bet, Transperancy International duomenimis, jau mažiau nei tvirtos Putino rankos valdoma Rusija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.