Jie sustabdė netoli pasienio važiuojantį mikroautobusą, išlaipino keleivius, patikrino dokumentus ir be jokių ceremonijų sušaudė septynis turkų kariškius bei penkis civilius gyventojus. Tai – tik vienas iš pastarųjų mėnesių epizodų, atspindinčių Kurdų darbo partijos (KDP) kovotojų veiksmus bei priemones, neva siekiant vis to paties tikslo – sukurti laisvąjį Kurdistaną. Jie slapstosi Irako šiaurėje, yra gerai apsiginklavę, ne prasčiau informuoti ir nepripažįstantys jokių kompromisų. Turkams trūko kantrybė: Vyriausybė kreipėsi į parlamentą, prašydama metams suteikti įgaliojimus vykdyti vadinamąją „pasienio karinę operaciją“. Kitais žodžiais tariant, Turkija stovi ties naujo karo slenksčiu – karo, kuris gali daug ką pakeisti ne tik regione, bet ir pasaulyje.

Niujorko prekių biržoje spalio viduryje buvo užfiksuotas istorinis naftos kainų rekordas – per 85 dolerius už barelį. Žinoma, tai susiję ir su tuo, kad vis krinta dolerio vertė, JAV sumažėjo naftos atsargos, tačiau analitikai pabrėžia, jog pagrindinė priežastis – geopolitinė: Turkija rengiasi karo veiksmams šiaurės Irake. JAV prašo to nedaryti, bet turkai pasiryžę net ir Vašingtonui parodyti špygą. Juolab kad JAV, Ankaros manymu, jiems trenkė tikrą antausį – Kongrese buvo priimta rezoliucija, kelianti armėnų genocido klausimą. Turkų spaudos teigimu, jei ši rezoliucija bus patvirtinta Atstovų rūmuose, Vašingtonas galutinai praras galimybę sulaikyti Turkiją nuo naujo karo Irake. Nepadės net asmeniniai valstybės sekretorės Condoleezzos Rice prašymai „būti kantriems ir santūriems“, nes karinė operacija šiaurės Irake, anot amerikiečių, destabilizuotų bene vienintelį palyginti stabilų Irako regioną. Nepradėti to, ko visi taip bijo, ar bent jau ne dabar, Turkiją gali įtikinti tik lapkričio mėnesį Stambule įvyksianti valstybių – Irako kaimynių konferencija. Joje dalyvaus Iranas bei Sirija, kuriems taip pat yra aktualus kurdų separatizmo klausimas. Nors objektyvios informacijos iš Irano trūksta, kai kurie šaltiniai teigia, kad paskutiniu metu kurdai pradėjo aktyviai veikti ir šioje šalyje – tenykštė Kurdistano laisvojo gyvenimo partija rengia kovinius išpuolius prieš Irano armiją.

Jei Turkijos KDP ir jos kruvina veikla, trunkanti kelis dešimtmečius, atspindėtų visos kurdų tautos siekius, vargu ar išvis būtų verta rašyti straipsnį ir ieškoti atsakymo, ar yra vilčių sukurti kurdų valstybę. Nuo 1984 metų už kurdų laisvę bet kokiomis priemonėmis kovojanti KDP Turkijoje yra už įstatymo ribų, o Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga ją pripažino teroristine organizacija. Per visą nesibaigiančio konflikto istoriją jau žuvo apie 40 tūkst. žmonių. Taigi Turkijos valdžia su KDP net nesirengia derėtis ar diskutuoti. Vienintelis Ankaros atsakymas – susidorojimas. Kaip jau minėjome, nemenka dalis KDP kovotojų slapstosi Irako šiaurėje, Kurdistano autonominiame regione, iš ten nuolat rengia išpuolius Turkijos teritorijoje, nesibodėdami žudyti net civilių gyventojų. Iš pradžių turkai prie sienos su Iraku sutelkė dideles karines pajėgas, vėliau galimas kurdų kovotojų stovyklas apšaudė net iš artilerijos. Rugsėjo pabaigoje gerokai įpykusi Turkija su Irako valdžia pasirašė susitarimą dėl kovos su terorizmu: Bagdadas pasižadėjo neteikti jokios užnugario pagalbos KDP kovotojams. Tačiau situacija mažai pasikeitė. KDP aktyvistai savo kanalais vis garsiau skelbia, kad rengs vis naujus ir naujus išpuolius prieš Turkijos armiją, policiją bei taikius gyventojus.

Ar kurdai turi teisę kovoti už savo valstybės sukūrimą? Apie tai galima diskutuoti be galo. Beveik 30 milijonų kurdų yra didžiausia tauta pasaulyje, negavusi teisės į valstybingumą. Didžioji dalis – apie 47 proc. – kurdų gyvena Turkijoje, apie 32 proc. Irane, apie 16 proc. Irake, taip pat – Sirijoje bei yra emigravę į kitas šalis. Vienintelė kurdų viltis – Irakas. Jau kuris laikas ten egzistuoja Kurdistano autonomija, kuri ne tik įgauna vis daugiau turinio, suteikia vilties kitose šalyse gyvenantiems kurdams, bet ir erzina kaimynus.

Rugsėjo 26 d. JAV Senatas pritarė Irako federalizacijos pagal religinį ir etninį principą idėjai. Jos esmė – padalyti dabartinį Iraką į tris dalis – sunitų, šiitų ir kurdų. Šis planas, žinoma, labiausiai nudžiugino kurdus, kurie kontroliuoja nemenką dalį Irako naftos bei dujų atsargų ir jau iš anksto nieko nelaukę ėmėsi šeimininkauti šiame sektoriuje. Tokia situacija nervina oficialųjį Bagdadą, kuris iš dalies dėl to ir atsiliepė į Turkijos kvietimą bendromis jėgomis kovoti su kurdų teroristais. Savo ruožtu kurdų teroristai suaktyvėjo kaip tik tuo metu, kai pagarsėjo kalbos apie galimą Irako federalizaciją.

Neseniai Irako prezidentas (beje, kurdų kilmės) Džalalis Talabani interviu CNN televizijai pareiškė, kad Irako performavimas į federaciją, suteikiant etniniams religiniams regionams plačius įgaliojimus, labai gera idėja. Nepaisant to, „reikia būti realistais“, – pareiškė Dž. Talabani. Jis kukliai pripažino, kad Kurdistano nepriklausomybė šiandien – nereali, nes su tuo nesutiks Turkija, Iranas bei Sirija. Šias šalis gąsdina jau vien mintis apie plačią kurdų autonomiją, nes panašių dalykų gali užsimanyti ir jų teritorijoje gyvenantys kurdai.

Dar vienas rimtas išbandymas regione – lapkričio mėnesį suplanuotas referendumas dėl Irako miesto Kirkuko prijungimo prie Kurdistano. Šiame rajone telkiasi didžiulės naftos atsargos, kurias gavus Irako Kurdistano galia ir įtaka nepaprastai sustiprėtų. Kurdistanas taptų kitokiu – tuo, kuris kontroliuoja milžiniškas naftos atsargas (šiame rajone kasdien išgaunama iki 1 mln. barelių naftos) ir kuriam nori nenori tektų spausti ranką. Bent jau iš reikalo. Kurdai trina rankas ir planuoja Kirkuką paskelbti Kurdistano sostine.

Vien tik prakalbus apie Kirkuko prijungimą prie Kurdistano, Turkijos ministras pirmininkas Tayyipas Erdoganas griebiasi už galvos ir skuba sakyti, kad tokia perspektyva „stingdo kraują turkų gyslose“. Oficialus Ankaros koziris – Kirkukas esą niekada nebuvo kurdų miestas, jame dominavo turkams etniniu požiūriu artimi turkmėnai, taigi jo priklausomybė Kurdistanui taptų tikra šventvagyste.

Laisvosios enciklopedijos „Wikipedia“ duomenimis, per 1957 m. surašymą Kirkuke išties daugiausia gyveno turkmėnų – 178 tūkst. Antra pagal dydį tautinė grupė – kurdai (48 tūkst.), trečioje vietoje – arabai  (43 tūkst.) ir t. t. Tačiau nuo 1980 m. turkmėnai ir kurdai sulaukė išskirtinio Huseino dėmesio ir prasidėjo Kirkuko arabizacija. Laikai ir situacija keitėsi, ir šiandien Kirkuke vyrauja kurdai.

Turkija ilgai tikėjosi JAV paramos kurdų klausimu, tačiau paskutiniu metu jos tikrai negauna. Situacijos ir, žinoma, retorikos pokyčiai iškalbingi: aukščiausi turkų pareigūnai apkaltino JAV, kad kurdų separatistų rankose – amerikietiški ginklai, Vašingtonas šaltai tai paneigė, patraukydamas pečius ir sakydamas, kad tai „sunkiai tikėtina“, bei apkaltino turkus pernelyg didele meile Iranui.

Kurdams neverta viltis, kad dviem pešantis laimės trečias, tačiau ši istorija dar kartą liudija, jog didžiojoj politikoj draugų nebūna – tik interesai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.