Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Institucinė ramybė dvidešimčiai metų (1)

Jonas Čičinskas
2007 10 27

Spalio 19 d. Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai pagaliau susitarė dėl ES institucinės reformos. Pritarta dokumentui, kuris, kai jau bus techniškai sutvarkytas ir suredaguotas, vadinsis Lisabonos sutartimi ir kurį šių metų gruodžio 13 d. Europos vadovų taryboje Lisabonoje tie vadovai ir pasirašys (bent vieno jų pavardė po rinkimų Lenkijoje jau bus kita).

„Išvedėme Europą iš aklavietės“ - taip ar maždaug taip paskelbė ne vienas Europos lyderis. Kaip įprasta politikams, kukliai nutylėdami, kad jie ten ją ir nuvedė.

Kiek vangūs ar neinformuojami, nesidomintys ar ignoruojami, nesusigaudantys ar sąmoningai mulkinami ES reikaluose mes, ES naujokai, bebūtume – esame pagrindinė visų peripetijų su nauja sutartimi priežastis.

ES nesunkiai pakėlė „saviškių“, t.y. gretimų demokratinių, rinkos ūkio valstybių priėmimą po vieną, dvi, daugiausia tris į Uniją. Bet kai 2004 m. plūstelėjo ištisa dešimtis, ir jų tarpe – net aštuonios (2007 m. prisidėjo dar dvi) visai kitokios istorinės patirties valstybės, reikėjo „santvarką“ keisti.

Visa Bendrijos institucinė struktūra iš normos tapo rūpesčiu. Sprendimų priėmimas, Bendrijos biudžeto paskirstymo kryptys ir proporcijos, nutarytų dalykų įgyvendinimo priežiūra – niekas negalėjo likti kaip buvę.

Naujoji sutartis sprendžia visos unijos tvarkymosi problemą dar kartelį pasislinkdama link federacijos modelio.

Tas pasislinkimas dabartiniame variante (palyginus su ankstesniuoju, kuris ir vadinosi gan pompastiškai – Sutartis dėl konstitucijos Europai) sušvelnintas, net kiek pridengtas. Juk „ryžtas“ išmesti ES vėliavos, himno ir motto minėjimą iš sutarties teksto nieko nekeičia, niekas to ir nereikalavo. Kas kita – rimti instituciniai žingsniai link federacijos, padaryti ankstesniame variante ir palikti praktiškai be pakeitimų dabartiniame.

Tokie žingsniai – tai faktiškai beveik baigtas perėjimas prie sprendimų balsų dauguma (srityse, kurios visai ar dalimi perduotos ES institucijų kompetencijai). Dabar jau ne tik ES vidaus rinkos reikalai bus taip sprendžiami, bet ir daugelis vidaus reikalų ir teisingumo sričių dalykų (iš viso dar 68 viešojo administravimo sritys nustos būti vienbalsio sprendimo sritimis).

Nuo 2014 m. (jei Lisabonos sutartis įsigalios) kažkiek sumažės mažųjų šalių balsų dalis sprendimus priimančioje ES institucijoje – ES taryboje – ir atitinkamai padidės didžiųjų valstybių lyginamasis svoris. Kvalifikuota balsų dauguma nuo tada susidarys ne pagal kiekvienai šaliai narei skirtus balsus (tai sistema, favorizuojanti mažąsias ES nares didžiųjų sąskaita), bet „dvigubos daugumos“ principu – už atitinkamą sprendimą turės pasisakyti šalys, kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 proc. Sąjungos gyventojų, o pačių šalių skaičius turės sudaryti ne mažiau kaip 55 proc. visų šalių; dar daugiau – tų šalių turės būti ne mažiau kaip penkiolika.

Net jei šalys narės, pasisakančios prieš pasiūlytą sprendimą, atstovaus 36 proc. ES gyventojų ir, taigi, neleis projekto šalininkams pasiekti reikiamų 65 proc. gyventojų atstovavimą, blokuoti sprendimo jos negalės, jei tokių šalių bus mažiau nei keturios. Kalbant atviru tekstu, jei Vokietija, Prancūzija ir Italija sukrapštys tuos 36 proc., to nepakaks užblokuoti Jungtinės karalystės ir visų likusių valstybių pritarimo sprendimui.

Be to, Lenkija išsikovojo vadinamąją Janinos išlygą (pagal Janinos miestą Graikijoje, kur tokia išlyga buvo pirmąsyk suformuluota). Įsigaliojus 2014 m. naujai balsavimo Taryboje tvarkai, iki 2017 m. galios šalies teisė, jai nepritariant nedidelės kvalifikuotos daugumos sprendimui, atidėti sprendimo priėmimą.

Sutartis panaikina ES skirstymąsi trimis „ramsčiais“ ir išbraukia Bendrijos vardą iš visų tekstų. Tai reiškia, kad Sąjunga, pasiekusi gerokai didesnį integravimosi laipsnį pirmajame ramstyje, apimančiame ES vidaus rinką ir keletą kitų Briuselio kompetencijai atitekusių sričių, dabar analogiško integravimosi sieks ir likusiose srityse, anksčiau sudariusiose kitus du ramsčius – Bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei Bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikaluose. 

Ta pačia – unijos stiprinimo – linkme veda ir dar dvi institucinės naujovės:  Europos vadovų tarybos (EVT) pirmininko ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio bendrai užsienio ir saugumo politikai (SVĮBUSP, jei norite) postų įsteigimas. Pirmasis, spaudos jau vadinamas „ES prezidentu“, bus EVT darbui vadovaujantis ir unijai pasaulyje atstovaujantis aukščiausias ES pareigūnas (renkamas dviem su puse metų su galimybe perrinkti antrai kadencijai), antrasis – tai „ES užsienio reikalų ministras“ (tokiu nevadinamas tik dėl Jungtinės karalystės, neleidžiančios nė menkiausio, net verbalinio, pasikėsinimo į jos užsienio politikos suverenumą, griežto pageidavimo).

Keletas naujovių sustiprina ES kaip „bloko“ prigimtį. Pirma, Sąjunga pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. Pagrindinių teisių chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus, kurie turės tokią pat teisinę galią, kaip ir ES sutartys (pagrindiniai ES socialistiniai iškovojimai, kaip įgelia kritikai; to nepasirašyti išlygo Jungtinė karalystė ir Lenkija).

Antra, sprendimas išbraukti teiginį apie ES vidaus rinką kaip vietą, kur „konkurencija yra laisva ir neiškraipyta“. Pataisos autoriaus N.Sarkozy nuomone, „laikas baigti su konkurencija kaip ideologija ir dogma.“

Paminėsim ir tai, kad atsirado straipsnis, skelbiantis, jog „bet kuri valstybė narė pagal savo konstitucines nuostatas gali nuspręsti išstoti iš Sąjungos.“ Tai ne kažin kokia naujovė, nes demokratinių valstybių sąjungoje išstojimo teisė yra savaime suprantamas ir nekvestionuojamas dalykas. Straipsnis tiesiog trumpai nusako išstojimo procedūrą.

Kuo labiau ryškės realioji visų ES šalių narių konvergencija, politinis ir civilizacinis suartėjimas bei šalių susitelkimas, tuo labiau naujosios sutarties mums reikės ir tuo geriau ji mums tarnaus. Ir atvirkščiai.

Jau numatyta, kad EVT gruodžio mėnesį bus priimta deklaracija, kurioje – pagaliau ! - nebebus retorikos institucinės reformos klausimais. ES šalys pasisuks prie pasaulio joms keliamų iššūkių – globalizacijos, klimato pokyčių, santykių su galingaisiais kaimynais Žemėje.

Na, o po dešimties ar dvidešimties metų, ypač jei priartės Turkijos ir Ukrainos narystė, prireiks naujos sutarties. Gali būti, kad ji vadinsis Vilniaus sutartimi (nors gal ir Talino).

Balsas.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras