Jungtinėse Valstijose artėja dar vienas viršūnių susitikimas Artimųjų Rytų taikos klausimu. Derybos, siekiant išspręsti Izraelio-Palestinos konfliktą, visada yra iššūkis, tuo labiau kai viena iš konflikto šalių – „Hamas“ – į jas nebuvo pakviesta.

Kol kas planuojama, kad viršūnių suvažiavimas įvyks lapkričio 15 d. Anapolyje, Merilendo valstijoje. Izraelio Ministras pirmininkas Ehudas Olmertas ir Palestinos Prezidentas Mahmoudas Abbasas reguliariai susitinka artėjančiam įvykiui aptarti ir stengiasi paruošti galutinį (derybų) dokumentą. M. Abbasą domina detalės, tikslumas, o E. Olmertui reikia kažko migloto ir neapibrėžto. Kad susitikimas pasisektų ir kad jo metu pasiektas susitarimas turėtų kokią nors prasmę, būtina, kad abi pusės bendromis jėgomis ryžtųsi imtis taip vadinamų „galutinio statuso klausimų“ (final-status issues) – Jeruzalės ateities, sienų, vandens, pabėgėlių ir gyvenviečių – sprendimo. Šios politiškai jautrios problemos turi būti išspręstos prieš svarstant Palestinos valstybės atsiradimo prie Izraelio sienų galimybę. Tai yra užduotis pirmiausia priimančiai pusei – Jungtinėms Valstijoms (kitų šalių pastangos irgi bus reikšmingos, bet JAV vaidmuo turėtų būti svarbiausias). Tai, kaip bus išspręsti „galutinio statuso klausimai“, parodys, kokia valstybe ateityje Palestina galėtų būti ir ar taikos susitarimo bus laikomasi.

„Politiniai horizontai“

JTO, JAV, ES ir Rusijos – Didžiojo Ketverto pasiuntinys Tonis Blairas irgi ruošiasi lapkričio susitikimui. Jis tiki, kad iki metų pabaigos paaiškės, ar taikos procesas turi kokių nors perspektyvų, t.y. ar bus sutarta dėl galutinio statuso klausimų. T. Blairas kartu su JAV Valstybės sekretore Condoleezza Rice kalbės apie „politinius horizontus“ palestiniečiams – trumpas žvilgsnis į tai, ką jiems gali atnešti taikos procesas. Vakarų politikos vykdytojų tarpe populiarus požiūris, kad dabar konflikto sureguliavimui yra palankiausias metas nuo 2000 m. palestiniečių sukilimo. Pirmiausia, jis grindžiama nuostata, kad Condoleezza Rice, atrodo, pirmą kartą yra pasiruošusi pasiekti trokštamą rezultatą. Be to, sėkmės reikia ne tik jai, bet ir M. Abbasui, kuriam būtina sustiprinti savo vidines pozicijas. Ir premjerui  E. Olmertui. Galiausiai, tikima, kad, nors šiandien taip vadinamam Arabiškam Ketvertui – Egiptui, Jordanijai, Saudo Arabijai ir Jungtiniams Arabų Emyratams – Iranas, jo branduolinė programa ir džihado Islamas rūpi labiau negu Izraelio ir Palestinos konfliktas, jie vis tiek nori, kad pastarasis klausimas būtų išspręstas.

„Hamas“ ignoravimas

Ką gi, galbūt gerai. Tačiau tai priklauso nuo to, kiek rimtai Busho Administracija yra pasiruošusi padirbėti iki lapkričio vidurio, o padirbėti reikės, nes per pastaruosius šešis su puse metų nebuvo padaryta praktiškai nieko. Be to, artėjančio viršūnių susitikimo struktūra turi keletą rimtų spragų. Didžiausia jų – „Hamas“ (Palestinos karinės organizacijos, kuri birželio mėnesį perėmė Gazos ruožo kontrolę iš priešiškos grupuotės „Fatah“) ignoravimas. Kadangi „Hamas“ nepripažins Izraelio, neatsisakys prievartos ir nepaisys ankstesnių palestiniečių ir žydų susitarimų, šios organizacijos atstovai pakviesti nebuvo. Tokia pozicija pratęsia Izraelio ir Ketverto politinę liniją, kurią jie užėmė po 2006 m. „Hamas“ laimėtų demokratinių rinkimų. Tačiau tokia politika nepaiso fakto, kad „Hamas“ gali sugriauti bet kokius susitikimo metu pasiektus susitarimus. E. Olmerto ir M. Abbaso bei jų rėmėjų Vakaruose antihamasiška politika, atrodo, susiveda į vieną tikslą – parodyti palestiniečiams, kiek daug jų gyvenimas bus geresnis, jeigu valdžioje neliks „Hamas“. Izraelis ir M. Abbaso „Fatah“ judėjimas pradėjo izoliuoti „Hamas“ organizaciją dar labiau po to, kai ši birželį perėmė Gazos ruožo kontrolę.

„Priešiška“ Gaza

Gyvenimas Gazoje vis sunkėja. Izraelis ją paskelbė „priešiška teritorija“. Įvestas ekonominis embargas artina Gazos ruožą prie visiškos katastrofos. Darbo vietos, kurių ir taip nebėra nedaug, toliau nyksta. Gazos ruože gyvena apie 1.4 milijono žmonių, apie 1.1 milijono gauna JTO humanitarinę maisto pagalbą. Naujas Gazos, kaip „priešiškos teritorijos“, statusas leidžia Izraeliui institucionalizuoti savo jau vykdomus veiksmus ir imtis dar griežtesnės politikos (visiems Gazos gyventojams taikoma kolektyvinė bausmė, taip pažeidžiant ketvirtąją Ženevos konvenciją). Pagrindinis tokio Izraelio elgesio motyvas yra Gazos valdžios nesugebėjimas sustabdyti raketinių jos pasienyje esančio žydų miesto Sderoto apšaudymų. Praeitais metais surengta plataus masto karinė operacija neįstengė užkirsti kelio šiems išpuoliams; tačiau jos metu buvo nužudyta tiek daug palestiniečių, kad pasaulio bendruomenė įvertino ją kaip neadekvatų jėgos panaudojimą. Kita vertus, Izraelio vyriausybei reikia, kad potencialūs rinkėjai matytų, jog ji kažką daro, o tam reikėjo suteikti Gazai „priešiškos teritorijos“ statusą. Be to, Izraelio Gynybos ministras Ehudas Barakas viešai pareiškė, kad, jeigu raketų paleidimai nebus nutraukti, greitai gali būti surengta dar viena karinė operacija.

Diplomatų laiškas

Grupė buvusių Amerikos diplomatų laiške Condoleezzai Rice paragino ją į lapkričio mėnesį įvyksiantį viršūnių suvažiavimą pakviesti ir „Hamas“. Pasak jų, „neapgalvotai pasakyti ne „Hamas“ šiandien reikš naujų problemų atsiradimą ateityje“. Vienas iš pasiūlymų yra skirtas Vašingtonui, kuris susitikimo metu tikisi iš arabų pusės geros valios: kiekvienas, atvyksiantis į viršūnių susitikimą, turėtų sutikti su Saudo Arabijos remiama arabų taikos iniciatyva. Ši iniciatyva numato bendrą taikų sutarimą dėl Izraelio pasitraukimo iš 1967 m. užimtų teritorijų ir „teisingą“ palestiniečių pabėgėlių klausimo sprendimą. Izraelis nesutinka nei su vienu iš šių punktų.

Kita buvusių įtakingų Amerikos teisininkų ir valstybės pareigūnų grupė, kurios sudėtyje yra du buvę prezidento patarėjai nacionalinio saugumo klausimais Zbiegniewas Brzezinskis ir Brentas Scowcroftas, parašė laišką G. Bushui. Jie akcentuoja dialogo su „Hamas“ – ir su Sirija – būtinybę bei svarbą. Jie pripažįsta, kad tai nebus lengva, kalba apie galimybę dialogą pradėti ugnies nutraukimu ir teigia, kad „Hamas“ organizacijoje yra realiai situaciją vertinančių žmonių, kurių netenkina nuolatinė karo ir konflikto būklė. Kartu jie išreiškia susirūpinimą: „Kadangi nesėkmė gali turėti sukrečiančių pasekmių visam regionui ir jo kaimynystėje esančioms valstybėms, yra kritiškai svarbu, kad konferencija pasisektų“. Todėl viršūnių susitikimai Izraelio-Palestinos konfliktui spręsti visada yra rizikingi – jeigu jie baigiasi nesėkme, iškylančios problemos neapsiriboja vien klausimu, kaip sugrįžti į  pradinę padėtį.

Paskutinis tokio pobūdžio ir masto suvažiavimas 2000 m. Camp Davide baigėsi nesėkme. Billas Clintonas paskutiniais savo prezidentavimo mėnesiais faktiškai privertė Yasserą Arafatą ir tuometinį Izraelio Ministrą pirmininką Ehudą Baraką atvykti į susitikimą „dvigubas laimėjimas arba nieko“ (double-or-quits). Prezidentas Georgas W. Bushas ir jo komanda labai nenori, kad istorija pasikartotų, net bando lapkričio viršūnių susitikimą vadinti paprastu susitikimu ir slopinti lūkesčius jo atžvilgiu. Tačiau jiems nelabai sekasi: mat nuo 2001 m., kai G. Bushas tapo prezidentu, tai yra pirmoji tikra jo diplomatinė iniciatyva Izraelio-Palestinos konflikto klausimu. Kai 2000 m. Camp Davido viršūnių suvažiavimas žlugo, regionas prarado viltį, o po kelių mėnesių prasidėjo antra Palestinos intifada. Šiandien niekas nenori dar vienos.

Parengta pagal BBC News

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.