Rusija niekaip negali apsispręsti, ką gi jai daryti su rusais, atsidūrusiais už jos ribų. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jie buvo faktiškai palikti likimo valiai, nes Maskva po Sovietų Sąjungos žlugimo beveik visą dėmesį buvo sukoncentravusi ties vidaus problemų sprendimu. Dabar, kai aukštos naftos kainos leidžia kalbėti apie tam tikrą Rusijos ekonominį stabilumą, jos akiratyje atsidūrė ir gausi rusų (ir dar gausesnė rusakalbių) bendruomenė užsienyje. Tačiau ir dabar Rusijos politika šiuo klausimu nepasižymi nuoseklumu. Atrodo, vis dar svarstoma, ar siekti privilioti visus rusus atgal į istorinę tėvynę, ar pabandyti pasinaudoti jais kaip savo interesų užtikrinimo įrankiu.

„Rusų pasaulis“ ir jo formavimosi priežastys

Pastaruoju metu Rusijoje tapo madinga vartoti sąvoką „rusų pasaulis“ (pусский мир). Taip bandoma apibrėžti visą rusų išeivių, gyvenančių už Rusijos ribų, visumą. „Rusų pasaulis“ – tai lyg didžiulė tautinė bendruomenė, susidedanti iš įvairių rusų tautinių bendruomenių visame pasaulyje. Kartais ši samprata interpretuojama dar plačiau: teigiama, kad „rusų pasaulį“ sudaro visi individai, kurie sieja save su rusų kalba, rusų kultūra ir t. t.

Čia pat reikėtų paminėti ir kitą terminą – „tėvynainis“. Klausimų dėl jo taip pat kyla nemažai. Dažniausiai „tėvynainio“ terminas pačioje Rusijoje vertinamas kaip nevykęs, bet būtinas. Labai sunku rasti ir tikslų „tėvynainio“ apibrėžimą. Pagal vieną iš jų tėvynainiais gali būti laikomi vos ne visi buvę Sovietų Sąjungos piliečiai ir jų palikuonys. Kitaip sakant, faktiškai dauguma tų, kurie skaito šį straipsnį. Kitas apibrėžimas yra neutralesnis: jis nurodo, kad ar priskirti save prie tėvynainių, ar ne – pirmiausia žmogaus laisvo apsisprendimo klausimas.

Ir „rusų pasaulio“, ir „tėvynainio“ sampratoms būdinga viena bendra tendencija – neapibrėžtumas, subjektyvumas, abstraktumas. Tai taip pat atspindi pačios Rusijos požiūrį į šią problemą (t. y. konkretaus požiūrio nebuvimą), nors teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad tai galėjo iš dalies lemti ir šio klausimo sudėtingumas.

Niekas negali pasakyti, kiek tiksliai rusų gyvena už Rusijos ribų. Dažniausiai kalbama apie 25 mln. žmonių, dauguma jų (apie 19,5 mln.) gyvena NVS šalyse. Tai tik etninių rusų skaičius. Jeigu bandytume kalbėti apie „rusakalbę bendruomenę“, šie skaičiai būtų dar didesni.

Nurodoma, kad Rusija XX amžiuje patyrė keturias emigracijos bangas. Pažymima, kad šių bangų atstovai ne visada gerai sutardavo tarpusavyje. Tai lėmė skirtingos emigracijos priežastys ir sąlygos.

• Pirmoji banga – po 1917 metų Spalio perversmo: daug aukštuomenės atstovų, rašytojų ir filosofų, atsisakiusių pripažinti bolševikų valdžią, buvę carinės armijos karininkai. Emigracijos kryptys – dažniausiai į Turkiją, Čekoslovakiją, Vokietiją, Prancūziją, mažiau – į Ispaniją, Italiją, iš dalies – į Kiniją. Kaip pažymima, šios bangos atstovai gerai išlaikė tautinę, kultūrinę ir kalbinę vienybę.
  
• Antroji banga – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje: žmonės, siekę ištrūkti iš Sovietų Sąjungos (traukėsi kartu su vokiečių kariuomene), išvengti represijų. Šios bangos atstovai buvo linkę greičiau asimiliuotis su emigracijos šalies gyventojais. Emigracijos kryptys – tos pačios kaip ir per pirmąją bangą (gal išskyrus Kiniją) ir JAV.
  
• Trečioji banga – maždaug po 1970 metų (dar vadinama „Brežnevo banga“): pirmiausia tai žydų emigracija į Izraelį, taip pat nemažai žinomų rašytojų ir mokslininkų, dėl ideologinių priežasčių pabėgusių į Vakarus (JAV, Vokietijos Federacinę Respubliką). Reikėtų pažymėti, kad išsiuntimas iš šalies atimant pilietybę tuo metu buvo taikomas ir kaip savotiška bausmė. Tai, pavyzdžiui, teko patirti būsimajam Nobelio premijos laureatui, poetui Josifui Brodskiui.
  
• Ketvirtoji banga – po 1987 metų: ekonominės emigracijos banga – žmonės, ieškoję geresnio gyvenimo. Pagrindinės emigracijos kryptys – į JAV, Vokietiją. Dalį iš šios bangos galima priskirti „protų nutekėjimo“ procesui, kai į Vakarus iškeliavo nemažai talentingų specialistų.

Bet „rusų pasaulio“ formavimąsi lėmė ne tik emigracijos procesai. Tam darė įtaką ir geopolitiniai pokyčiai.

Emigrantai ne savo valia?

Sovietų Sąjungos žlugimas tapo dar vienu faktoriumi, kuris lėmė ženklų rusų diasporos užsienyje didėjimą. Faktiškai tai tie, kurie, taip sakant, tapo emigrantais ne savo valia. Po Sovietų imperijos subyrėjimo milijonai rusų ir rusakalbių akimirksniu atsidūrė užsienyje, prarado ryšį su metropolija. „Imperinė mažuma“ tapo „tiesiog mažuma“ – taip šį procesą apibūdina istorijos mokslų daktarė Marlena Lariuel [http://polit.ru/research/2006/09/08/diaspora.html]. Čia galima ieškoti ir daugumos rusų bendruomenių, esančių posovietinėje erdvėje, psichologinių kompleksų priežasčių. Nemažai daliai žmonių, per sovietmetį įpratusių sieti save su tautine ir kalbine dauguma, po Sovietų Sąjungos žlugimo teko pratintis prie tautinės mažumos statuso.

Žinoma, galima ginčytis, ar terminas „emigrantai ne savo valia“ čia pats tinkamiausias. Pavyzdžiui, Lietuvoje tie rusai ir rusakalbiai, kurie po Sovietų Sąjungos žlugimo priėmė Lietuvos pilietybę, taip išreiškė savo valią ir nurodė, kad sieja savo ateitį su nepriklausoma Lietuvos Respublika. Be to, neteisinga būtų jų atžvilgiu vartoti „emigrantų“ sąvoką. Greičiau tai tam tikra geopolitinė migracija (žmonės iš vietos nejudėjo – „judėjo“ šalys).

Vienos kartos „judėjimą“ schemiškai galima būtų aprašyti taip:

• Pirmas etapas: rusakalbiai, apsigyvenę Sovietų Sąjungos respublikose: priklauso kalbinei daugumai (rusų kalba), sieja save su metropolija (Rusija).
  
• Antras etapas: Sovietų Sąjungos žlugimas. Buvusios sovietinės respublikos atkuria nepriklausomybę. Rusakalbiai praranda dominavimo statusą (nebepriklauso etninei ir kalbinei daugumai, praranda sąsajas su metropolija).
  
• Trečias etapas (Baltijos šalių atvejis): Baltijos šalių įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO. Rusakalbiai Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečiai bei gyventojai (rusakalbiai asmenys su kitų šalių pilietybe ar rusakalbiai asmenys be pilietybės) tampa vieningos Europos bendruomenės nariais.

Suprantama, kad čia keliais sakiniais aprašytas labai sudėtingas procesas, kuris, be jokių abejonių, nagrinėtinas plačiau. Nereikia pamiršti ir to, kad čia slypi daug niuansų. Vargu ar tarp minėtosios vieningos Europos visuomenės rusakalbių Vokietijos ir, pavyzdžiui, Latvijos bendruomenių galima dėti lygybės ženklą. Tikėtina, kad skirtumų tarp šių dviejų bendruomenių veikiausiai būtų aptikta daugiau negu panašumų. Todėl ir kalbos apie „rusų pasaulį“ grindžiamos iš esmės tik pačiais bendriausiais aspektais – kalba ir kultūra.

Bendruomenė – globos objektas ar įrankis?

Kaip buvo minėta straipsnio pradžioje, metropolijos veiksmai bendruomenės atžvilgiu gali būti dvejopi: repatriacijos strategija – siekis privilioti emigrantus ar jų palikuonis atgal į tėvynę arba tiesiog savo bendruomenių palaikymas užsienyje, kartais naudojant jas kaip jėgą, galinčią vykdyti palankią metropolijai lobistinę veiklą. Žinoma, šias dvi strategijas galima derinti, kaip tai daro, pavyzdžiui, Izraelis.

Rusija nėra apsisprendusi dėl savo veiksmų rusų ir rusakalbių bendruomenių atžvilgiu. Ilgą laiką išeivių ir tėvynainių klausimas iškildavo tik prieš rinkimus, kai politinės jėgos bandydavo gauti dividendų, spekuliuodamos „rusakalbių asmenų žmogaus teisių pažeidimais Baltijos šalyse“ ir kitomis panašiomis temomis. Realus bendruomenių palaikymas buvo gana chaotiškas.

Pastaruoju metu Maskva ėmėsi repatriacijos strategijos, siekdama privilioti tėvynainius į tuos šalies regionus, kur trūksta darbo jėgos arba yra sudėtinga demografinė padėtis (o šie dalykai yra susiję). Buvo deklaruojama, kad persikelti į Rusiją, taip sakant, lengvatinėmis sąlygomis bus kviečiami rusakalbiai NVS ir Baltijos šalių gyventojai. Tačiau tokia strategija iš esmės vėluoja gerą dešimtmetį, nes dauguma tų, kurie tikrai norėjo iš buvusių sovietinių respublikų išvažiuoti į Rusiją, padarė tai pirmaisiais metais po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Netgi tie Latvijos ir Estijos rusai, apie kurių teisių pažeidimus mėgsta garsiai kalbėti Kremlius, jeigu ir svajoja išvažiuoti, tai galvoja pirmiausia apie Vakarų Europą, o ne apie Rusiją.

Matydama savo repatriacijos strategijos fiasko, Maskva pradeda kalbėti apie galimybę panaudoti užsienyje sukauptą bendruomenės potencialą savo interesams. Šis siekis pats savaime nėra blogas, tačiau problema ta, kad, kaip jau tampa įprasta, Rusija supranta jį savaip. Tokios strategijos realizavimą galima stebėti Ukrainoje (paskutinieji prezidento rinkimai ir įvykiai po jų), jos padariniai įžvelgiami šių metų pavasario Talino įvykiuose (Bronzinio kario istorija). Kitaip sakant, Rusija, užuot ėmusis konstruktyvių veiksmų siekdama savo interesų, mėgina panaudoti bendruomenes situacijos destabilizavimui, kišimuisi į vidinius nepriklausomų valstybių reikalus.

Reikia paminėti, kad šios „kišimosi“ strategijos aukomis pirmiausia tampa patys bendruomenės nariai. Grupės politiškai angažuotų chuliganų veiksmai gali sugadinti visos bendruomenės įvaizdį – kaip pavyzdį galima ir vėl paminėti įvykius Taline. Belieka konstatuoti, kad realizuodama šią strategiją Maskva žiūri į savo bendruomenes užsienyje ne kaip į globos objektą, o tik kaip į mechaninį įrankį savo tikslams pasiekti.

Išvados

Nors ir paradoksalu, bet atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes rusų ir rusakalbių bendruomenėmis labiau derėtų rūpintis pirmiausia toms šalims, kurių teritorijose jos yra susiformavusios. Čia kalbama ne apie kokį nors išskirtinį bendruomenių statusą, tačiau rusų ir rusakalbių bendruomenių nevertėtų palikti likimo valiai.

Į šią rekomendaciją ypač vertėtų atsižvelgti Baltijos ir NVS šalims, kur bendruomenių formavimasis vyko sudėtingų istorinių įvykių fone. Pirmosios emigrantų bangos palikuonys, kurie sudaro rusų bendruomenės pagrindą Prancūzijoje, arba ekonominiai migrantai, suformavę didelę rusakalbę bendruomenę Vokietijoje, mažiau pasiduoda politinės propagandos įtakai. Čia nemažai lemia ir sąmoningo pasirinkimo faktorius. Žmonės, kurie patys važiavo ieškoti geresnių ekonominių sąlygų ar vietos, kur jų teisės būtų labiau apsaugotos, vargu ar bus sužavėti dabartiniu Rusijos politiniu režimu ir jo pareiškimais.

Bendruomenei reikia integruotis į visuomenę pirmiausia dėl to, kad neužsisklęstų savyje. Lokali neintegruota bendruomenė lengvai gali tapti Kremliaus įrankiu. Be to, bet koks susvetimėjimas visuomenėje kenkia ir pačiai visuomenei. Gal todėl Europos Sąjunga skiria tiek daug dėmesio tautinių mažumų apsaugai ir propaguoja „vienybę įvairovėje“?

Galiausiai, kova dėl bendruomenės – dėl jos solidarumo su visuomene bei pagrindinių šalies tikslų ir principų palaikymo – gali būti vertinama kaip savotiško „informacinio karo“, „kovos dėl protų“ (George‘o J. Steino terminas) atmaina.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.