Lenkijos rinkėjai aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė, kad 14-os mėnesių brolių Kaczynskių – Lecho ir Jaroslawo –  valdymo jiems užtenka iki kaklo. Rinkimus laimėjus Donaldo Tusko vadovaujamai „Piliečių platformai“ J. Kaczynskis palieka ministro pirmininko pareigas, jas užleisdamas laimėtojams. Pažymėtina, jog Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, rinkėjai aiškiai susiskirstę į provincijos ir didmiesčių elektoratą.  Štai Varšuvoje 47 procentai balsavo už D. Tuską ir tik 21 procentas už J. Kaczynskį. Ne viename kaimiškame Lenkijos regione laimėjo J. Kaczynskis, tačiau kaimo gyventojų balsų modernioje valstybėje dažniausiai neužtenka gauti įgaliojimus šalies valdymui.

D. Tusko pergalė teikia vilčių, kad Lenkija vėl tampa regiono reformų vėliavneše, kaip buvo „Solidarumo“ bei pokomunistinės Lenkijos vyriausybių laikais. Savo džiaugsmo dėl J. Kaczynskio pralaimėjimo neslėpė ir Briuselis – aukšti Europos Sąjungos pareigūnai tiesiai pareiškė, kad rinkimų rezultatai yra naudingi Europos Sąjungai. Tai galbūt nelabai korektiška, bet brolių Kaczynskių valdymas buvo toks siurrealistinis, jog nesunku suprasti Briuselio viltis, kad padėtis keisis į gerąją pusę.

Tačiau viskas nėra taip paprasta. Vieni parlamento rinkimai negali fundamentaliai pakeisti Lenkijos, turinčios didelį savigarbos jausmą, nacionalinį išdidumą bei garbingą istoriją, vidaus ir užsienio politikos. Be abejo, D. Tuskas kalba suprantama Europai kalba ir nė iš tolo nekvepia provincialumu kaip broliai dvyniai, tačiau Lenkijos nacionaliniai interesai lieka tokie patys kaip anksčiau: artimi kariniai ryšiai su NATO ir Jungtinėmis Valstijomis, Rusijos grėsmės suvokimas bei pastangos išlikti savarankiška valstybe, tuo pačiu būnant Europos Sąjungos nare.

Pradžioje pažvelkime į santykius su Europos Sąjunga, tiksliau, į ginčą dėl naujosios Europos sutarties. Sunku patikėti, kad porinkiminė Lenkija nusileistų, atsisakytų savo siūlymų ir sutiktų, jog jos suverenumas būtų ribojamas balsavimo procedūrų. Be abejo, Lenkija savo nuostatas išreikš diplomatiškiau, nei tai darė Kaczynskiai, bet vargu ar jos keisis. Tačiau kalbėjimo tonas politikoje daug ką reiškia ir tikėtina, jog Lenkija savo tikslus pasieks. Lenkija niekada nesutiks, kad Europos Sąjunga taptų federacija, o Varšuvos politiką diktuotų Berlynas ar Paryžius.

Kitose užsienio politikos srityse taip pat vargu ar kas nors pasikeis iš esmės. Be abejonės, bus kitaip kalbama su dviem istoriniais Lenkijos oponentais – Vokietija ir Rusija. Tačiau politinės realijos nesikeičia. Vokietija kartu su Rusija tiesia dujotiekį apeidama Lenkiją ir joks Lenkijos politikas šio žingsnio nelaikys draugišku. Tai nekelia susižavėjimo ir naujajai Lenkijos valdžiai. Keisis turbūt tik forma, kaip tas nepasitenkinimas bus reiškiamas, bet vėlgi kaip ir Europos Sąjungos atveju – forma, bet ne politikos turinys.

Kita užsienio politikos problema, kurią žadama spręsti kitaip nei iki šiol  – santykiai su Jungtinėmis Valstijomis. D. Tuskas pažadėjo išvesti Lenkijos karius iš Irako ir kelti griežtesnius reikalavimus Amerikai dėl priešraketinio skydo statybos. Irake yra 900 Lenkijos karių. Pažado vertė nedidelė, nes ir Amerika pradeda mažinti karių skaičių Irake.

Mažai kas tiki, kad Lenkija atsisakytų Amerikos bazių savo teritorijoje, tačiau naujoji vyriausybė gali kelti papildomų reikalavimų Vašingtonui, iš jų svarbiausias tikriausiai bus vizų režimo Lenkijos piliečiams panaikinimas. Lenkai, kaip ir kitų naujųjų Europos Sąjungos šalių piliečiai, dabar už Amerikos vizą turi mokėti 100 dolerių.

Tačiau Jungtinės Amerikos Valstijos ir toliau bus gyvybiškai svarbi Lenkijos partnerė. Nors Lenkijos saugumą užtikrina NATO bei Europos Sąjungos narystė, Lenkijoje, kaip ir daugelyje Rytų ir Vidurio Europos šalių, istorijos prisiminimai gyvi. Niekas Lenkijoje neužmiršo nei Molotovo-Ribbentropo pakto, nei Katynės, nei Varšuvos sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais, kurį vokiečių kariuomenė įvykdė ramiai stebint rusams. Jungtinės Amerikos Valstijos nedalyvavo šiuose įvykiuose, ir Lenkijoje iki šiol Amerika labiau pasitikima nei Vakarų Europos šalimis.

Daugiausia pokyčių iš naujosios vyriausybės tikimasi vidaus politikoje. Jau galima tvirtai sakyti, jog „komunistinių raganų ir šnipų medžioklė“, kurią vykdė broliai Kaczynskiai, baigėsi. Kai kurie Lenkijos vidaus politikos epizodai, sakykim, siūlymas paskelbti Jėzų Kristų Lenkijos karaliumi, nesutaikoma nuostata abortų klausimu ar F. Kafkos kūrinių šalinimas iš mokyklų programų, kėlė nuostabą ir siaubą. Lenkija užbaigė šį savo istorijos periodą, kuris savo fundamentalizmu šalį kai kada darė panašesnę į Iraną nei į Europos valstybes.

Ekonominiu požiūriu D. Tusko partija yra liberali ir tikimasi, jog ji įves vieningą 15 procentų pajamų mokestį visiems gyventojams. Partijos ideologai įsitikinę, kad šis sprendimas ne tik paskatins ūkio augimą, bet ir padės susigrąžinti dalį į užsienį emigravusių piliečių.

Tačiau neaišku, ar vyriausybei sumažinus mokesčius pavyks sumažinti biudžeto deficitą. Deficito ir mokesčių mažinimas reikš ir socialinių išmokų mažinimą, o tai neišvengiamai smogs D. Tusko populiarumui. Niekas neabejoja, kad jis rengiasi kandidatuoti ateinančiuose prezidento rinkimuose, o nepopuliari socialinė politika jo galimybes labai susilpnintų.

Beje, pabaigai reikėtų priminti, kad iš valdžios kol kas pašalintas tik vienas brolis Kaczynskis, kitas – Lechas Kaczynskis – ir toliau lieka prezidentu iki 2010 metų. D. Tusko vadovaujamo parlamento susidūrimas su konservatyviu prezidentu yra neišvengiamas. Norėdami įveikti prezidento veto, Lenkijos parlamentarai turės surinkti tris penktadalius balsų. Šis konstitucinė nuostata taip pat rimtai ribos D. Tusko rinkiminių pažadų įgyvendinimą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.