Kiekvienas politikas žino pamokančią pasaką apie pasipūtusį imperatorių, nuolatos pirkusį naujus drabužius ir galiausiai įsigijusį įsivaizduojamą kostiumą, o tada visai netikėtai ir viešai jam buvo atskleista nerimą kelianti tiesa – kostiumo nėra. Taigi kaip atsitiko, kad Gordonas Braunas, vienas apdairiausių britų politikų, pasirodė esantis nuogas?

Šiuo metu jo trumpas premjeravimo laikotarpis atrodo labai panašus į Hanso Kristiano Anderseno pasaką apie savo nuomonės neturėjimą. G. Brauno garderobą, jam perėmus postą iš Tonio Bleiro birželį, sudarė skirtingi politiniai kostiumai. Pasiskolinęs tradicinį apdarą iš opozicijos konservatorių, jis buvo panašus į ryžtingą patriotą, kovojantį su nusikaltėliais ir užsieniečiais. Su dvasininko sutana jis pamokslavo apie narkotikų, alkoholio ir azartinių žaidimų žalą. Svarbiausia, kad iš pradžių jam pavyko parodyti save kaip principingą, tvirtą ir rimtą – kaip numanomą priešingybę T. Bleirui. Kelių mažesnių krizių racionalus ir kompetentingas suvaldymas tik dar labiau sustiprino jo, kaip rimto politiko, įvaizdį. Atrodė, kad G. Braunas atrado įspūdingą pasitikėjimą keliantį triuką, kaip sukelti kitų pasitikėjimą, leidusį įtikinti rinkėjus, kad jis yra naujo valdymo šalininkas, o ne T. Bleiro, kurio dešinioji ranka jis buvo visus dešimt metų, pasekėjas.

Rezultatas – didžiulė persvara prieš torius rinkimuose. Jo kolegos Darbo partijoje, įskaitant ir tuos, kurie buvo skeptiškai nusiteikę dėl jo vadovavimo, liaupsino jį kaip pranašą, kuris padės jiems išlikti valdžioje dar vieną kadenciją. Visa jo komanda skatino kalbas, kad G. Braunas paskelbs visuotinius rinkimus; juos britų ministrai primininkai rengia daugiau ar mažiau pagal savo norus. Tačiau dar vieniems rinkimams nebuvo jokio poreikio: G. Braunas paveldėjo parlamentinę daugumą, kurią T. Bleiras laimėjo 2005 metais.  Tikslas sutriuškinti torius buvo toks pats abejotinas, kaip ir tikėjimas, kad G. Braunas yra neįveikiamas.

Šurmulys iš minios

Imperinę pompastiką sugriovė konservatorių lyderio Deivido Kamerono (David Cameron) puiki kalba bei šešėlinio kanclerio Džordžo Osborno (George Osborne) audringi plojimai. Dž. Osbornas žadėjo, kad būsimoji torių valdžia dramatiškai padidins paveldėjimo mokesčius. Rinkimai, ypač nedidelėse apygardose, neatrodė žadantys G. Braunui sėkmę. Galiausiai ministras pirmininkas pareiškė, kad pirmalaikių rinkimų neskelbs, tačiau jis pripažino šią galimybę svarstęs, taip paprieštaraudamas savo ankstesnei intencijai visą dėmesį sutelkti tik į valdymą. Blogiausia, kad paneigdamas tai, kas akivaizdu – jog ne itin palankių rinkimų perspektyva padarė įtaką jo sprendimui – jis įžeidė balsuotojus.

Dabar G. Braunas nebeatrodo toks stiprus ir rimtas. Dar prieš „iliuzinių“ rinkimų kampaniją jam lankantis oficialiu vizitu Irake atrodė, kad jis mėgina britų ginkluotąsias pajėgas išnaudoti savo partijos pranašumui didinti; Downing gatvės imperatorius, kaip ir toje pasakoje, dabar kaltinamas tuo, kad savo įvaizdžiu rūpinasi labiau nei savo kariais. Tuo tarpu jo politiniai apatiniai – jo labai sėkmingas ekonomikos valdymas – pradėjo trauktis ir nusidėvėti. Jo įpėdinis, būdamas kancleriu, turėjo sumažinti oficialias minimalaus biudžeto augimo prognozes: nepaisant daugiau nei dešimtmetį trukusio ekonominio augimo, skolinimasis ir mokesčiai didės, o išlaidų didinimas Britanijos viešosioms paslaugoms tik lėtės.

Ar neįvykusių rinkimų fiasko lems esminius pokyčius britų politikoje – darbiečių imperijos, prasidėjusios jų triuškinančia pergale 1997 metais, pabaigos pradžią? Dar anksti daryti galutines išvadas, bet gali būti ir taip.

Gana rengtis ne tais drabužiais

Neabejotinai, D. Kameronas ir toriai atrodo daug stipresni. Bet kad jie laimėtų visuotinius rinkimus – dabar sunkiai tikėtina; G. Braunas sako, kad iki 2009 metų jie turi padaryti patraukliomis kol kas embrionines idėjas apie tinkamo dydžio ir sudėties valstybės sektorių. Vis dar dėl savo įsisenėjusios negailestingųjų reputacijos suakmenėjusių torių vykdoma politika labiau primena čiupinėjimąsi su mokesčių tarifais, o ne jų reformą. Atsakas į  pasiūlymą dėl paveldėjimo mokesčio liudija, kad jau pribrendo poreikis keisti Britanijos ilgalaikį įvairių partijų konsensusą dėl mokesčių. Tai nereiškia, kad nebereikia skirti dėmesio skurdui, aplinkai ir sveikatos priežiūrai; tai reiškia visus šiuos elementus pajungti tokiu būdu, kad vadžias savo rankose laikytų vyriausybė.

Taigi D. Kameronas vis dar yra nuogas, tačiau tokiam įvaizdžiui pakeisti jis dar turi kelerius metus. O G. Braunas, deja, ne. Ironiška, bet viename iš jo daugelio pasiteisinimų dėl rinkimų atšaukimo – kad jam reikia daugiau laiko Britanijos „vizijai“ sukurti – yra šiek tiek tiesos. Iki šiol neaišku, kuo ši vizija yra išskirtinė be pagirtinų, tačiau universalių tikslų sumažinti skurdą, pagerinti mokyklas ir ligonines bei sustiprinti sistemą, kurioje žmogaus padėtį visuomenėje nulemia jo gabumai. Iš tiesų G. Braunas nuolat keičia savo kostiumus, skubotai priėmęs torių pasiūlymą dėl paveldėjimo mokesčių, perimdamas kitų idėjas dėl aviacijos ir turto užsienyje apmokestinimo.

Sukeldama dar didesnį minios juoką, vyriausybė teigia, kad ji visada svarsčiusi tokią galimybę. Iš tiesių nėra nieko blogo „nudžiauti“ kitų partijų politines idėjas, tačiau tik tuo atveju, jei tokios idėjos yra geros. Bet G. Braunas turi atskleisti, kokiu būdu jis ketina užbaigti vykdyti tai, ko nepadarė T. Blairas – reformuoti viešųjų paslaugų sektorių. Tai buvo šio laikraščio prašymas, vos tik jam gavus postą. Tačiau jokio atsakymo nesulaukta. Neramu tai, kad nepaisant pažado skirti dar daugiau pinigų sveikatos priežiūrai, G. Braunas mažai tepasakė, kaip juos panaudoti efektyviau. Jis teigia norįs, kad viešasis sektorius teiktų „asmeniniams poreikiams pritaikytas“ paslaugas. Tačiau neaišku, ką tai reiškia (be to, kad tokios paslaugos turėtų būti „geresnės“) ir kaip tai turėtų būti pasiekta.

Kad ir kaip kvailai dabar atrodytų G. Braunas, jį „nurašyti“ dar per anksti. Vis dar yra kelias iš šios maišaties – geras valdymas. Atidėjęs rinkimus, dabar jis privalo visą dėmesį sutelkti darbui, kurio jis taip ilgai siekė – ir kurio jis gali netekti greičiau nei atrodė. Jis turėtų liautis akinti visus savo blizgesiu ir atsistoti prieš visuomenę apsirengęs savo tikraisiais politiniais apdarais. Žinoma, jei jis tokius turi.

Parengta pagal The Economist

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.