Keista, bet antisemitizmas kaip ksenofobijos apraiška gajus ne tik Vakarų pasaulyje, kuris negali išsivaduoti iš „trečiųjų šalių“ imigrantų antplūdžio, bet ir Rytuose, buvusios Sovietų Sąjungos kraštuose, nuo sovietinių laikų deklaruojančiuose pakantumą kitam tikėjimui, kitai rasei ar tautinėms mažumoms. Dar keisčiau, kad dažnai tokią etninę ir religinę netoleranciją pakursto aukščiausi valdžios pareigūnai ir valstybių vadovai.

Spalio viduryje sensacingai nuskambėjo Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos pasisakymas. Spaudos konferencijoje Rusijos žurnalistams jis netikėtai „atskleidė“ Baltarusijos Bobruisko miestą anksčiau buvus „žydų miestu“ ir „kiaulide“. Cituojame buvusį „savchozo“ pirmininką: „Jeigu jūs buvote Bobruiske, tai matėte, kokios būklės šis miestas. Baisu buvo užeiti, ten kiaulidė. Tai iš esmės buvo žydų miestas, jūs žinote, koks žydų požiūris į vietą, kurioje gyvena. Pažiūrėkite Izraelyje, kur aš buvau… Aš jokiu būdu nenoriu jų įžeisti, bet jie nelabai rūpinasi, kad būtų nupjauta žolė, kaip Maskvoje, kaip pas rusus ar baltarusius. Toks štai miestas buvo…“ („KP-Belorusija“, 2007 10 13). Paskui A. Lukašenka pasidžiaugė, kad situacija Bobruiske pagerėjo, kai žydai jį paliko, ir pakvietė „žydus su pinigais“ ir investicijomis grįžti į miestą.

Šiaip jau šis carinės Rusijos sudėtyje buvusios Baltarusijos gubernijos miestas niekuo dėtas. Beje, jis paminėtas I. Ilfo ir J. Petrovo kūryboje, kur Bobruiskas laikytas „aukšto inteligentiškumo miestu“. Kaip rašo „Wikipedia“ (http://lt.wikipedia.org/wiki/Bobruiskas), tai miestas centrinėje Baltarusijoje, Mogiliovo srityje, prie Berezinos upės. Jame gyvena 220,5 tūkst. gyventojų, yra upės prieplauka, geležinkelio mazgas. Čia išplėtota medienos, mašinų, naftos, chemijos, lengvoji, maisto, statybų pramonė. Mieste yra 3 teatrai, kraštotyros muziejus, garsus balneologinis kurortas, į kurį veržėsi dar carinės Rusijos turtuoliai. Bobruiskas žinomas nuo XIV amžiaus. 1649 m. Bobruiskas atiteko Lenkijai, nuo 1793 m. priklausė Rusijai. 1795 m. gavo miesto teises. Žinoma, čia, kaip ir visuose carinės Rusijos pakraščiuose, nuo neatmenamų laikų gyveno nemažai žydų.

Religinės nepakantos, ksenofobijos ar antisemitizmo apraiškų kaimyninėje valstybėje, o juo labiau šiame „inteligentiškame mieste“, iš tiesų nebuvo daug. Bet, ieškodamas panašios medžiagos, viename portale (http://www.religija.lt/content/view/571/2/) radau iškalbingos informacijos. Norvegijoje įsikūrusi žmogaus teisių stebėjimo ir informacijos organizacija „FORUM 18“ sausio 6 d. išplatino apibendrintą pasakojimą apie Baltarusijos rytuose esančio Bobruisko miesto gyventojų Jarmalickių bėdas: jiems valdžia draudžia melstis jų pačių name.

Iš principo nesiregistruojančių Bobruisko baptistų bendruomenė, priklausanti nuo 1961 m. egzistuojančiai Bažnyčių tarybai (Soviet cerkvei), raštu paragino valdžios pareigūnus nutraukti pastoriaus Jarmalickio šeimos persekiojimą. Ji pareikalavo panaikinti šeimai jau skirtas baudas ir leisti toliau garbinti Dievą, tik – be valdžios diktato, laisvai. Bažnyčių taryba nuo pat savo atsiradimo registravimąsi laiko nuodėme, nes tai esąs nepateisinamas bendravimas su ateistine (komunistine) valdžia, kuri persekiojo ir tebepersekioja tikinčiuosius. Bažnyčių tarybai priklauso šimtai baptistų bažnyčių Rusijoje ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, bet ji nėra Visos Rusijos baptistų sąjungos, įeinančios į Pasaulio baptistų aljansą, narė.

Mums telieka spėlioti, koks šio skundo likimas. Tačiau neseniai, kai Minskas pradėjo kampaniją prieš vakarinėje Baltarusijos dalyje, prie Lenkijos gyvenančių lenkų bendruomenės persekiojimą, pasirodė pranešimų, kad A. Lukašenkos valdžia uždraudė bet kokias jų sueigas, netgi katalikų pamaldas, per kurias esą buvo sakomi prieš konstituciją nukreipti pamokslai. Vakarų žiniasklaida tai irgi įvertino kaip ksenofobijos apraišką.

Bet grįžkime prie A. Lukašenkos įplieksto antisemitizmo laužo.

Jis iškart sukėlė įvairių žydų organizacijų, Izraelio užsienio reikalų ministerijos ir JAV valstybės departamento pasipiktinimą. Tel Avivo reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Izraelis apkaltino Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką, prabilusį apie žydų nevalyvumą, antisemitizmu ir pareiškė, kad šalies vadovas turėtų kovoti su antisemitizmu, o ne jį propaguoti. Izraelio užsienio reikalų ministrė Tzipi Livni griežtai pasmerkė Baltarusijos prezidento pasisakymą apie Bobruisko žydus kaip antisemitišką, rašo laikraštis „Ha’aretz“. T. Livni pasipiktinimą sukėlė baltarusių lyderio postringavimai apie tai, kad dėl problemų, su kuriomis susidūrė Bobruiskas, kalti žydai. Baltarusijos ambasadorius Tel Avive Igoris Leščenia buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti. A. Lukašenkos pasisakymas, pasak laikraščio „The Jerusalem Post“, buvo išbrauktas iš visų oficialių stenogramų. Anot diplomatų, A. Lukašenka niekada nebuvo laikomas antisemitu ir pastaruoju metu Baltarusijoje pasitaikė visai nedaug antisemitinių incidentų, bet šis akibrokštas buvo kaip šaukštas deguto į šiaip jau neblogus Izraelio ir Baltarusijos santykius.

Kai kurios Baltarusijos ir užsienio žiniasklaidos priemonės pranešė, kad dėl skandalo Izraelis atšaukė savo ambasadorių iš Minsko, nors Izraelio užsienio reikalų ministerija šią informaciją paneigė. Atvirkščiai – Baltarusijos ambasadorius Izraelyje buvo iškviestas ir jam pareikštas protestas dėl A. Lukašenkos kalbų.

Pats Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka, kaip skelbė http://www.lenta.ru/, paskubėjo atmesti kaltinimus, kad šalyje diskriminuojami tautinių ar religinių mažumų atstovai. Tai jis padarė Minske vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Krikščionybės ir islamo dialogas globalizacijos sąlygomis“. A. Lukašenka pabrėžė, kad tik nedraugiškos Baltarusijai jėgos gali tvirtinti, jog šalyje klesti antisemitizmas ar persekiojami musulmonai. Jo teigimu, Baltarusija – tai „jaukūs 140 tautų ir 25 tikėjimų namai“ ir žemė, kuri priima pabėgėlius iš tų šalių, kuriose siaučia kariniai konfliktai. Tačiau tai nenuramino Izraelio. Šios šalies pasiuntinys Baltarusijoje Zeevas Ben-Arje, atšauktas konsultacijoms į Tel Avivą, laikraščiui „Ha‘aretz“ pasakė: „Prezidento pasisakymuose palaikomas antisemitinis mitas, kad žydai nevalyvi, nešvarūs ir dvokiantys. Iš tų prezidento pastabų galima daryti išvadą, kad Bobruisko reikalus ir biudžetą tvarko žydai, o ne miesto valdžia.“ Diplomatas išreiškė viltį, kad kada nors Bobruiskas ir socialinės paslaugos Baltarusijoje pasieks Izraelio lygį...

Galima tvirtinti, kad (ir tai tikrai taip) neatsargios A. Lukašenkos kalbos – vienintelis atvejis, kai į paviršių fontanu išsiveržia nepasitenkinimas žydų ar kitų tautybių bei religinių bendruomenių veikla, neva užgožiančia pagrindinių tos vietovės gyventojų interesus. Bet štai prieš kelerius metus (teisingiau – per kelerius pastaruosius metus) tokių apraiškų pastebėta ir Rusijoje. 2005 m. balandį naujienų agentūrai „Interfax“ žinomas išeivis iš SSRS, Izraelio ministras Jeruzalės bei diasporos reikalams Natanas Sharanskis pareiškė, kad 2004 m. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir Ukraina įėjo į trejetą šalių, kuriose labiausiai pasireiškė antisemitizmas. Jis rėmėsi 25 Dūmos deputatų laišku apie antisemitizmo epizodų padažnėjimą Rusijoje. Šį klausimą Izraelio vadovai iškėlė V. Putinui jo vizito Tel Avive metu. Į šį laišką, kuris kritiškai vertina Rusijos konstitucinę tvarką, toleruojančią antisemitizmą, atsiliepė ir JAV valstybės departamentas. Tuomet nerimą dėl antisemitizmo Rusijoje prieš vizitą į šią šalį išreiškė ir Izraelio premjeras Arielis Sharonas. Beje, tuomet per vizitą jam taip ir nebuvo sudaryta galimybė aplankyti Birobidžaną – Žydų autonominės srities sostinę...

Netolerancijos religinei ar etninei mažumai užkratas labai greitai išplinta į didžiules teritorijas, bet svarbiausia, kad šis virusas vis dažniau įveikia politikų, netgi valstybių vadovų protus. A. Lukašenkos diagnozė – antisemitizmo ligos paūmėjimas – dar vienas šios epidemijos įrodymas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.