Rudenį garsiai nuskambėjusio, tačiau nedaug rezultatų davusio Vilniaus forumo metu į Lietuvą antrą kartą per mėnesį atvyko mums dar mažai pažįstamos, nors bendra sovietine praeitimi susietos šalies – Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas.

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. ir Azerbaidžano tapimo atskira valstybe 1991 m. šalys palaikė daugiau formalius santykius ir apie Baku Lietuvoje išgirsdavome nebent kai buvo kalbama apie Rimo Kurtinaičio laimėjimus treniruojant tenykščius krepšininkus.

Tačiau pastaruoju metu vis dažnesni energetiniai konfliktai su Rusija atkreipė ne tik Vilniaus dėmesį į Azerbaidžaną, kuris dėl naftos eksportu paremto ekonomikos kilimo jau neretai pavadinamas ir Kaspijos Singapūru. Toks dėmesys, beje, atrodo visai logiškas, nes dabartinis šios šalies vadovas, sėkmingai sėdintis prezidento krėsle įpėdinio teisėmis, mielai rodosi demokratinių Vakarų lyderių draugijoje ir dalija pažadus apie galimybes aprūpinti vienos ar kitos valstybės naftos perdirbimo sektorių azerbaidžianietiška nafta. Rugsėjo mėnesį Vilniuje taip pat girdėjome panašią retoriką, tačiau I. Alijevas, disponuojantis tikrai dideliais naftos ištekliais, leido aiškiai suprasti, kad tokia maža Lietuvos rinka jo tikrai nedomina kaip atskira eksporto partnerė. Įsiteikti svečiui iš Baku nepadėjo nei kvietimas į Vilniaus forumą, nei tai, kad niekas net nemėgino kalbėti apie Azerbaidžano politinės sistemos pamatus, kuriuose būtų sunku rasti demokratijos apraiškų.

Bet demokratija ir nereikalinga dinastijai, ypač jei ją apsaugo nafta. Juolab kad I. Alijevo, kaip ir jo tėvo, ilgamečio komunistinio ir nepriklausomo Azerbaidžano vadovo Heidaro Alijevo režimas turi kur kas žmogiškesnį veidą nei Vladimiro Putino Rusija, nors Baku valdžia taip pat tupdo į cypę žurnalistus ir nepasižymi didele tolerancija opozicijai.

Tačiau net jei Vilnius dėl alternatyvų Rusijos energetiniams šaltiniams paieškos ir užmerks akis į visus šiuos niuansus, norint tapti patraukliu recipientu teks kooperuotis su didesnėmis Europos šalimis, ir pirmiausia su Lenkija. Net ir pats I. Alijevas vizito Vilniuje metu užsiminė, kad tiekiant Azerbaidžano naftą Lenkijai „koks vienas vamzdis“ galėtų pasiekti ir Lietuvą.

Taigi net galimos alternatyvos suradimas Rytuose yra tiesiogiai susijęs su partnerių Vakaruose užsitikrinimu. O kaip tik šioje srityje Lietuva pasigirti kol kas neturi kuo. Sutarties dėl elektros tilto projektas žlugo ir, nepaisant Lenkijos prezidento pažadų bei Lietuvos vadovybės vilčių, tos „kelios dienos“, likusios iki pasirašymo, tebesitęsia ir šiandien. Pasidalyti dar nė nepradėtos statyti naujos atominės jėgainės pajėgumų Vilniui su Varšuva taip pat nepavyksta, todėl lieka tik optimistiškai laukti, kad nauja Lenkijos vyriausybė, vadovaujama liberalo Donaldo Tusko, reikš mažesnes didžiavalstybines ambicijas ir atsižvelgs į energetinę Lietuvos izoliaciją.

Tačiau galima tik spėlioti, kiek turės praeiti laiko, kol naujasis, dar tik formuojamas Lenkijos ministrų kabinetas „įsivažiuos“, perims visus Jaroslawo Kaczynskio vyriausybės reikalus ir grįš prie elektros tilto su Lietuva problemos, juolab kad Lietuvos valdžia neskuba skambinti visais varpais, o geriau užsiima demagogija dėl dabartinės Ignalinos jėgainės darbo pratęsimo.

Beje, ši iniciatyva gal keltų juoką, jei nebūtų tokia žalinga ne tik Lietuvos įvaizdžiui, bet ir strateginiams šalies interesams ateityje, nes vis labiau ryškėja politinė valia derėtis dėl Ignalinos elektrinės darbo pratęsimo, užuot užsiėmus lobizmu Briuselyje siekiant, kad jis paspaustų Lenkiją sujungti savo elektros linijas su Lietuvos. O juk net sunkiai tikėtinas tolesnis dabartinės jėgainės funkcionavimas tik tęstų mūsų bendradarbiavimo su Rusija branduolinės energetikos srityje tradiciją. Ir ne tik dėl to, kad kol kas esame sujungti į vieną sistemą, bet ir dėl Ignalinoje eksploatuojamų RBMK reaktorių tipo, kuriems kurą tiekia jų gamintoja Rusija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.