Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Pakistanas: diagnozė – nestabilumas (1)

Valentinas Mitė
2007 11 05

Pakistanas sparčiai tampa nenuspėjamu įtampos židiniu. Padėtis ypač paaštrėjo paskutinėmis savaitėmis, kai į šalį iš tremties grįžo opozicijos lyderė, buvusi ministrė pirmininkė Benazir Bhutto. Visuomenė tampa vis labiau poliarizuota ir atrodo, kad artėjama prie politinio sprogimo, kurio pasekmės būtų sunkiai nuspėjamos.

Pakistanas nuo pat susikūrimo buvo labai savotiška valstybė – tai anksčiau britų valdytos Indijos dalis, po Antrojo pasaulinio karo tapusi valstybe religinės priklausomybės – islamo – pagrindu. Ne viena radikali islamo srovė ir ne vienas radikalus islamo mąstytojas gimė Pakistane. Šios šalies religinėse mokyklose gimė ir subrendo radikalus Afganistano judėjimas Talibanas.

Nors demokratijos tradicijos šalyje yra labai silpnos, kariškių įtaka didžiulė, o pilietinė visuomenė beveik neegzistuoja,  Pakistaną vadinti islamo valstybe taip pat būtų klaida, nes pasaulietinės tradicijos šalyje yra gana stiprios.

Pakistanas nuo pat susikūrimo buvo geresnis ar blogesnis, patikimas ar mažiau patikimas, bet vis dėlto Vakarų sąjungininkas. Po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių prieš Ameriką Pakistanas, nors ir labai nenoriai, bet vis dėlto įsitraukė į vadinamąjį karą su terorizmu. Todėl sąlyginai galima teigti, kad Pakistanas prisidėjo ir prie valdžios pasikeitimo Afganistane bei Talibano pašalinimo.

Tačiau šiuo metu šalį krečia rimtos politinės bei savivokos dabartiniame pasaulyje, kur religija vaidina vis didesnį vaidmenį, problemos. Blogiausia, kad tai nėra tik Pakistano reikalas, nes nestabilumas gali sukelti daugiau nei vien regionines problemas.

Pažvelkime į Pakistaną iš arčiau.

Šiuo metu prezidentui Pervezui Musharrafui pavyko šiek tiek stabilizuoti valstybę po neramumų, kilusių liepos mėnesį, kai radikalūs islamistai buvo užėmę vieną švenčiausių Pakistano mečečių.

Benazir Bhutto sugrįžimas po aštuonerių metų tremties padėtį stipriai paaštrino. Įvyko ne tik šimtatūkstantinės rėmėjų demonstracijos, bet ir teroristinis išpuolis, nusinešęs 140-ies žmonių gyvybę. Prieš savaitę Pakistano mieste Ravalpindyje nugriaudėjo dar vienas bombos sprogimas – šį kartą netoli Pakistano kariuomenės bei prezidento būstinės. P. Musharrafas buvo savo būstinėje, bet nenukentėjo. Tai ne pirmas pasikėsinimas į jo gyvybę, bet kol kas jį lydi sėkmė.

Pakistanas niekada nebuvo rami valstybė, valstybiniai perversmai yra neatskiriama šalies politinės kultūros dalis.

Zulfikarą Bhutto, Benazir tėvą ir vieną garsiausių Pakistano politinių figūrų, kariškiai iš valdžios pašalino ir nubaudė mirties bausme 1977 metais.

Pati Benazir Bhutto du kartus buvo Pakistano ministre pirmininke. Ji yra vienintelė šalies politikė, atvirai pasisakanti prieš islamišką fundamentalizmą ir radikalias politines grupuotes. Jos grįžimas, be abejonės, atnešė dar daugiau dinamizmo, nestabilumo, taip pat ir permainų viltį. Tačiau kai kurie opozicijos veikėjai ir net dalis artimų B. Bhutto žmonių mano, kad jai metami kaltinimai korupcija yra pagrįsti, o du laikotarpiai, kai ji buvo ministre pirmininke, yra iš tikro pažymėti korupcija ir kompetencijos stoka. Tačiau faktas lieka faktu – B. Bhutto yra vienintelė rimčiau opoziciją vienijanti politinė figūra.

Prezidentas P. Musharrafas ir toliau lieka valdžioje. Amerikai tenka užmerkti akis ir nematyti, kad šalį valdo karinis diktatorius, nes ji nėra garantuota, jog tikrai laisvi rinkimai atves į valdžią provakarietišką vyriausybę. Greičiau priešingai – laisvų rinkimų atveju Pakistane, kaip ir Egipte, į valdžią ateitų antivakarietiškos radikaliosios partijos.

P. Musharrafo išlikimas ar neišlikimas kelia ir kitų problemų. Pakistanas yra pirmoji musulmoniška valstybė, turinti branduolinį ginklą. Jį turi ir Indija, ir kai kas mano, kad tai sukuria panašią pusiausvyrą kaip šaltojo karo metais. Tačiau tokia istorinė analogija vargu ar tinka šių dviejų valstybių santykiams. Juk Sovietų Sąjunga ir Vakarai šaltojo karo metais tiesiogiai nekariavo nė karto, o Indijos ir Pakistano kariniai konfliktai vyko jau ne kartą ir niekas negali garantuoti, kad ateityje Pakistanas nepanaudos branduolinio ginklo pergalei išplėšti. Juolab kad iki šiol tradicinėmis priemonėmis Indijos nuolaidų pasiekti nepavyko.

Niekas negali garantuoti, kad ateityje karinio perversmo keliu Pakistane į valdžią neateis koks nors šiuo metu dar nežinomas radikalus proislamiškas politikas ar kariškis. Tai tik spėlionės, bet nėra jokių garantijų, jog taip neįvyks. Pakistanas, nebūdamas demokratiškas, taip pat nėra tiek nedemokratiškas, kad P. Musharrafui valdžia būtų besąlygiškai garantuota, kaip kad buvo Sovietų Sąjungoje iki pat M. Gorbačiovo valdymo metų.

Pereikime prie užsienio politikos.

Amerikos ir Pakistano santykiai yra nepaprastai komplikuoti. Tačiau Pakistanas ir toliau lieka šalimi, kurioje islamistai jaučiasi saugiai. Valstybė faktiškai nekontroliuoja šiaurės vakarų pasienio teritorijų, o šis regionas laikomas viena iš vietovių, kuriose galėtų saugiai jaustis bei slėptis „Al Qaidos“ vadovas Osama bin Ladenas. Genčių kontroliuojamoje teritorijoje ir toliau glaudžiasi Talibanas, Afganistane kovojantis prieš Vakarų remiamą Hamido Karzajaus vyriausybę. Reikėtų pažymėti, kad didelė šalies visuomenės dalis neremia provakarietiškos P. Musharrafo politikos. Šiemet amerikiečių atlikta apklausa rodo, jog tik 19 procentų Pakistano gyventojų palankiai vertina Jungtines Amerikos Valstijas – pernai tokių buvo 26 procentai. O. bin Ladeną palankiai vertina 46 procentai, P. Musharrafą – 30 procentų, George‘ą Bushą – 9 procentai.

Tačiau atrodo, kad JAV prieš šią realybę užmerkia akis. Pakistanas gauna didžiulę Amerikos finansinę ir techninę paramą. Po 2001 metų Pakistanas tapo vienu didžiausių tokios paramos gavėjų. Iš Amerikos koalicijos paramos fondo (jis skirtas padėti Amerikos sąjungininkams, kovojantiems su terorizmu) Pakistanui suteikti šeši milijardai dolerių. Tai 10 kartų daugiau nei skiriama antroje vietoje pagal tokios paramos kiekį esančiai Lenkijai.

Na ir paskutinė, bet ne mažiausia problema – istoriškai įtempti Pakistano santykiai su Indija dėl Kašmyro. Sprendimo niekaip nerandama nuo pat Pakistano ir Indijos susikūrimo, nors abi šalys išleidžia milijardus dolerių ginkluotei. Pakistanas yra neturtinga valstybė, skurdas šalyje yra ne mažesnė problema nei religinis ar politinis ekstremizmas.

Skurdas ir gyventojų nusivylimas valdžia gimdo pabaisas. Tai ypač pavojinga šalyse, kurių gyventojai dabarties problemoms yra linkę suteikti religinį atspalvį. Pakistanas, be abejonės, priskirtinas prie tokių galinčių „sprogti“ valstybių grupės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras