Baltarusijos prezidento rinkimai 2006 metų pavasarį tapo takoskyra, rodančia demokratizacijos bangos pabaigą ir galutinį posūkį autokratijos link. Demokratijos banga, prasidėjusi kartu su Berlyno sienos griuvimu ir „aksominėmis revoliucijomis“, nuslūgo. A. Lukašenkos režimas sistemingai kūrė sąlygas kontroliuojamai visuomenei: praktiškai suvalstybinta visuomenės institutų veikla; faktiškai likviduotas valdžių atskyrimo principas ir sudarytos prielaidos nežabotam biurokratinio aparato dominavimui; intensyviai ugdomas politinis lojalumas prezidentui ir formuojamas valstybės vadovo, kaip vienintelio politinių iniciatyvų šaltinio, įvaizdis; griaunami autoritetai, siekiant, kad liktų tik vienas autoritetas – Aleksandras Lukašenka. Baltarusijos režimas aktyviai ardo bet kokias pilietinės visuomenės užuomazgas, galinčias tapti atsvara autokratijai. Valstybė aktyviai kišasi į tradiciškai autonomines veiklos sritis. Mokslas, universitetai, Bažnyčia, kūrybinės ir profesinės sąjungos, privatus verslas, nepriklausoma žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos – viskas kontroliuojama pasitelkiant finansinius, personalo ir administracinius svertus. Nepaklusnios organizacijos tiesiog išvaikomos. Toks likimas ištiko Europos humanitarinį universitetą, Nacionalinį licėjų.

Toks A. Lukašenkos režimo pobūdis labai komplikuoja opozicijos veiklą. Valstybinės žiniasklaidos priemonės aktyviai formuoja neigiamą opozicionierių įvaizdį. Bet kokia valdžios nesankcionuota nuomonė vertinama kaip kažkas nenormalaus (liga arba kitoks nukrypimas). Valdžia stengiasi susieti oponentus su homoseksualais, narkomanais ir teroristais. Toks prilyginimas pateisina griežtas represines priemones, kurių „negalima“ naudoti prieš „dorus piliečius“. Šios kliūtys iki minimumo sumažina opozicijos galimybes, tačiau, deja, ne tik jos.

Nesutarimai opozicijos stovykloje

Vos pasibaigus prezidento rinkimams, jungtinėje Baltarusijos opozicijoje prasidėjo trintis. Daugelis šios margos koalicijos dalyvių mano, kad bendras kandidatas Aleksandras Milinkevičius nepakankamai efektyviai vadovauja judėjimui prieš režimą, daugiau keliauja po Europą ir JAV negu po Baltarusiją. Trukdo ir antilukašenkinės koalicijos dalyvių nežabotos ambicijos, siekis susikrauti asmeninį politinį kapitalą. Vienos iš jungtinę opoziciją sudarančių partijų vadovas Anatolijus Lebedka net neslepia savo nepasitenkinimo A. Milinkevičiaus vadovavimu, jį laikydamas silpnu vadovu ir netikusiu koordinatoriumi. Komunistai ir jų vadovas Sergejus Kaliakinas irgi reiškia nepasitenkinimą V. Milinkevičiumi ir jo provakarietiška orientacija. Tokia komunistų ir jų lyderio pozicija paaiškina, kodėl Kremliui artimi sluoksniai siūlė jį vietoj A. Lukašenkos, nes Rusija po energetinio konflikto siekia rasti prorusišką pamainą nenuspėjamam Minsko režimo vadovui.

Šiais metais vykęs demokratinių jėgų kongresas parodė, kad opoziciją ištiko lyderystės krizė. Vietoj vienasmenio lyderio A. Milinkevičiaus, kuris dėl savo ryšių su Vakarų lyderiais paliktas Jungtinių demokratinių jėgų politinės tarybos pirmininku, buvo sudarytas tarybos prezidiumas, į kurį įeina visų koalicijos partijų ir judėjimų vadovai. Šis prezidiumas turi priiminėti svarbiausius sprendimus, A. Milinkevičiui paliktos tik atstovavimo funkcijos. Toks sudėtingas politinių sprendimų priėmimo mechanizmas silpnina veiksmų koordinavimą, pasmerkia opozicijos vadovybę ilgiems debatams ir diskusijoms, o tai neleis operatyviai reaguoti į valdžios keliamus iššūkius. Didelis trūkumas, kad A. Lukašenkos opozicija neturi konkrečios veiklos strategijos, nėra veiksmų plano, programos. Visa veikla grindžiama vis pranašaujamos ekonominės ir socialinės krizės laukimu, tačiau kol kas ekonominis augimas tebėra stabilus, nors socialinių lengvatų panaikinimas ir sukėlė nepasitenkinimą, bet opozicija tuo nepasinaudojo. Be viso to, kyla atsakomybės už nesėkmingus prezidento rinkimus klausimas. Nors režimo oponentų stovykla ir tvirtina, kad pasiekė moralinę pergalę, tačiau tai nekeičia fakto – A. Lukašenka ir toliau vienvaldiškai vadovauja Baltarusijai.

Jaunimo iniciatyvos ir nevyriausybinės organizacijos

Per prezidento rinkimus pasireiškusi politinė jaunimo iniciatyva – palapinių miestelis Spalio aikštėje Minske – tebėra aktuali buriant demokratinių pažiūrų Baltarusijos piliečius. Tačiau jaunimas daugiausia apsiriboja išreklamuotais flash mob‘ais, kurie, nors ir triukšmingi bei suteikia galimybę išlieti energiją, iš principo nieko neišsprendžia, veikiau tesukuria aktyvios veiklos imitaciją. Be to, akcijose dalyvauja ne tiek daug žmonių, kaip buvo tikėtasi. Jaunimo grupės vargu ar taps reikšmingo judėjimo pagrindu, greičiau įsilies į dabar egzistuojančias A. Lukašenkos oponentų gretas.

Nevyriausybinės organizacijos toliau demonstruoja pasyvumą ir tikrai neatsilaikys prieš autokratinio režimo spaudimą. Be to, jos labiau apsiriboja finansinių donorų paieška, nesuskaičiuojamų konferencijų, seminarų organizavimu. Jos vangiai reaguoja arba visai nereaguoja į valstybės siekį galutinai sunaikinti pilietinės visuomenės institutų likučius. Religinės bendruomenės stengiasi atsiriboti nuo bet kokios politikos, nes bijo netekti nuosavybės ir registracijos, o Stačiatikių bažnyčia ištikima režimui.

Opozicija naudinga A. Lukašenkai?

Baltarusijos valdžia pademonstravo, kad politinė opozicija gali būti integruota į autoritarinę sistemą kaip būtinas elementas. A. Lukašenkos režimas nepavojingos ir susiskaldžiusios opozicijos egzistavimą pasitelkia kurti vidaus priešo, be kurio diktatūra negali funkcionuoti, mitui. „Vidaus priešas“ atsakingas už visas nesėkmes ir bėdas. Tarptautinėje arenoje režimas opozicijos egzistavimą panaudoja propagandiniams tikslams, pateikdamas tai kaip demokratijos požymį. Europos Sąjungos ir JAV finansinė parama demokratizacijos projektams tapo opozicijos lyderių varžymosi priežastimi. Stengiamasi ne tiek kovoti su valdžia, kiek užsitikrinti Vakarų finansavimą, krautis asmeninį politinį kapitalą. Tokią padėtį išnaudoja A. Lukašenkos propagandos aparatas, jau pakrikštijęs opoziciją „holdingu, gyvenančiu už Vakarų pinigus“.

Nepaisant visuomenės kontrolės ir opozicinių jėgų vidaus nesutarimų, takoskyra tarp režimo ir dalies visuomenės išlieka. Ji ryški ir veiksmuose, ir mintyse. Žmonės skaito skirtingas knygas ir laikraščius, vadovaujasi skirtingomis vertybėmis ir idėjomis. Egzistuoja net skirtinga žodžių, pavyzdžiui, tokių kaip „nepriklausomybė“, reikšmė. Nepriklausomybę valstybė ir visuomenė švenčia skirtingomis dienomis. Egzistuoja simbolių skirtybė – vieni su modifikuota sovietine, kiti su Vyčiu ir balta–raudona–balta vėliava. Ši perskyra egzistuoja visoje šalyje, ji skiria net šeimas. Oponentai pasklidę ir tolygiai išsidėstę. Ir vis dėlto dabartinė opozicija negali išnaudoti šio potencialo dėl susiskaldymo ir tarpusavio vaidų, todėl ji A. Lukašenkos režimui nepavojinga, bent kol ekonominė ir socialinė raida išlieka stabili.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.