Negalima sakyti, kad šiame regione laikas visai sustojo. Kita vertus, skilimas į save respublika paskelbusią Padnestrę ir likusią Moldovos dalį – anachronizmas. Akivaizdu tai, jog tai pasaulio gabalėlis, kuris labai mažai kam rūpi, ir išorinis pasaulis gyvena tarsi jo nė nebūtų. Visai kitaip nei Gruzija, apie kurią nuolat kalbama, ginčijamasi, nors ir čia yra ne vienas iš Sovietų Sąjungos byrėjimo laikų įšaldytas konfliktas. Moldova neturi tokios strateginės reikšmės kaip Gruzija.  Geopolitiškai ji svarbi gal tik tuo, kad per ją teka didelė upė Dniestras.  Vakarai su Gruzija sieja dideles viltis ir tikisi, jog ji taps šalimi, padėsianti pralaužti Kremliaus monopoliją energijos išteklių vamzdynams. Su Moldova tokie lūkesčiai nesiejami.

Labai ilgą laiką derybos su separatistinės Padnestrės valdžia jokių rezultatų nedavė. Pernelyg daug kam labai naudinga „juodoji muitinės skylė“ regione, kuriame gana dideli muitai. Nors oficialiai Padnestrės, Moldovos, Ukrainos ir Rusijos politiniai elitai nedraugauja tarpusavyje, tačiau, regis, turi nemažai bendrų interesų.

Tačiau patyręs Jamestown Foundation analitikas – Vladimiras Socoras, gyvenantis Miunchene, tvirtina, kad galima kalbėti apie proveržį  Moldovos valdžios ir separatistų santykiuose. ES stebėtojų misija, dirbanti pasienio su Ukraina ruože, gerokai apsunkino kontrabandininkų gyvenimą. Naujas Moldovos muitų reglamentas skatina registruoti sandorius. Legalus verslas, aišku, nėra toks pelningas kaip kontrabanda, tačiau, sureguliavus mokesčius ir muitus, sutvarkius kontrolę, nemaža dalis žmonių renkasi legalų verslą, kuris kainuoja kur kas mažiau nervų. Visa tai pakerta separatistinės valdžios galią.

Keičiasi ir Moldovos atstovų derybinė taktika. Šią vasarą prezidentas Vladimiras Voroninas neoficialiose pokalbiuose prabilo apie galimybę sudaryti taikos sutartį su separatistais, kuri garantuotų separatistams atstovavimą Moldovos parlamente ir vyriausybėje. Toks planas sukėlė audringų protestų. Protestavo tiek patriotiškai nusiteikę moldavai, kurių įsitikinimu, nuolaidos separatistams per didelės, tiek užsienio ekspertai, kurie baiminosi, jog tokiu būdu Kremliui bus suteikta per didelė galia kontroliuoti situaciją regione. Kritiška reakcija buvo reikalinga pačiam prezidentui, kuris dar kartą įsitikino, jog yra remiamas Vakarų. Jis atsisakė bet kokių planų, Kremliui tarpininkaujant, neformaliai derėtis su separatistais, ir žengė naujus diplomatinius žingsnius, kurių pagrindinė idėja – nusiginklavimas. Voroninas pareiškė, kad dabartinio dydžio Moldovos ir separatistų armijos yra visiškai nereikalingos. Šiandien Moldova turi 6,5 tūkstančio kareivių, separatistai – net 10 tūkstančių. Taip pat jie dar turi sunkiosios artilerijos likučių, kuriuos čia paliko sovietinė armija.

Nusiginklavimas reikštų signalą, jog laikas iš regiono pasitraukti rusų „taikdariams“. Juos turėtų pakeisti tarptautinių organizacijų stebėtojai. Kodėl Padnestrės vadovai su tuo turėtų sutikti? Voroninas jiems kaip kompensaciją pasiūlė keletą dalykų. Pavyzdžiui, galimybę Padnestrėje veikiančioms firmoms užsiimti teisėtais verslo santykiais su ES valstybėmis. Tokią galimybę šiandien turi Moldova. Taip pat pasiūlė galimybę modernizuoti transporto infrastruktūrą. Oficialią akreditaciją Padnestrės universitetui ir bendrą žiniasklaidos projektą – sukurti bendrą televiziją.

Visa tai ypač palanku Padnestrės gyventojams. Taip pat Voroninas teigia, kad yra pasirengęs tarpininkauti, jog ES valstybės panaikintų draudimą separatistų valdžios atstovams įvažiuoti į Europos valstybes.

Kol kas separatistų parlamentas Tiraspolyje žengė kelis žingsniu įtampos mažinimo link. Buvo sumažinti muitai prekėms iš Moldovos ir panaikintas „migracijos mokestis“, kurį turėjo mokėti žmonės, keliaujantys iš Padnestrės į Moldovą ir atvirkščiai.

Kol kas tai tėra nedrąsūs susitaikymo gestai ir neaišku, kuo visa tai baigsis. Tačiau gali būti, kad Kremliui tikrai nusibodo brangiai kainuojanti marionetinė Padnestrės separatistų vyriausybė. Jei taip, tai kelias kompromisų link šiandien lygesnis nei bet kada pastaruoju metu.

Parengta pagal „The Economist“

Bernardinai.lt

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.