Lapkričio 3 d. į centrinėje Rygos aikštėje Doma Laukums vykusį Visos tautos susirinkimą, nepaisydami bjauraus oro, atėjo iki 10 tūkstančių žmonių. „Už teisinę Latviją! Už sąžiningą politiką!“ – toks buvo šio masinio mitingo šūkis. Paskutiniojo meto įvykiai kaimyninėje šalyje sulaukia pačių įvairiausių vertinimų: nuo tikėjimo, kad Latvijoje prasideda naujasis atgimimas, iki sąmokslo teorijų ir kalbų, kad nepatenkintais piliečiais sumaniai manipuliuoja nematomos jėgos, siekiančios destabilizuoti politinę padėtį šalyje.

Tai kas gi vyksta Latvijoje – „kiškių sukilimas“ ar savotiška antioligarchinė revoliucija?

Latvijos laisvųjų profsąjungų susivienijimas inicijuoja parašų rinkimą dėl šalies Konstitucijos – Satversme – pataisų, kurios suteiktų teisę rinkėjams savo valia paleisti Saeimą. Skelbiama, kad jau surinkta 6 tūkst. parašų – vien per Visos tautos susirinkimą po pataisomis pasirašė 3,5 tūkst. latvių. Iš viso reikia surinkti 10 tūkst. parašų ir mažai kas abejoja, kad tai padaryti pavyks. Juolab kad profsąjungų lyderiai iš anksto apsidraudė dėl galimo parašų išbrokavimo ir kreipėsi į Notarų tarybą, kad visi norintys piliečiai galėtų užregistruoti savo parašus notarinėse kontorose.

Išvaikyti Saeimą – to reikalavo ir lapkričio 3-iosios mitingo dalyviai, nors neplanuotai susirinkime kalbą pasakęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras ir ragino gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį bei gerbti pagrindinį šalies įstatymą. Politinė temperatūra Latvijoje kyla ir galima drąsiai prognozuoti, kad Liaudies partijos lyderio Aigaro Kalvyčio vadovaujamos Vyriausybės dienos suskaičiuotos. Ir ne vien dėl to, kad politika persikėlė į gatves: Vyriausybė  jau neteko kelių svarbių ministrų. Po savivaldos reikalų ministro Aigaro Štokenbergo atstatydinimo bei užsienio reikalų ministro Arčio Pabriko atsistatydinimo postą paliko ir socialinių reikalų ministrė Dagnija Stakė.

Latvijos vyriausybės vadovas ilgą laiką tikino, kad ir be kelių ministrų galima dirbti konstruktyviai bei našiai, – bent jau kol Saeimoje bus priimtas kitų metų valstybės biudžeto įstatymas. Tačiau kaip tik biudžetas ir kaitina piliečių aistras: siekdama neutralizuoti vis kylančią infliaciją, vyriausybė parengė ir pateikė parlamentui griežto taupymo biudžetą bei atsisakė daugiau nei 10 proc. (tiek, kiek reikia kompensuoti infliacijos padariniams) pakelti atlyginimus biudžetinių įstaigų darbuotojams. Kalbama ne apie valdininkų armiją, o apie mokytojus, gydytojus, policininkus, ugniagesius ir kitus iš valstybės pinigų išlaikomus tarnautojus. Tokia padėtis itin nepatinka profsąjungoms, kurios įsitikinusios, kad Vyriausybė pesimistiškai vertina galimas valstybės pajamas ir biudžetininkus ignoruoja piktybiškai. Savo ruožtu valdančiosios koalicijos atstovai teigia, kad taupymo politikos priešininkai griauna stabilumą valstybėje ir trukdo išvengti realios ekonominės krizės. Vienaip ar kitaip, politiniai neramumai Latvijoje prasidėjo tikrai ne šiandien.

Pirmųjų nepasitenkinimo valdančiųjų politika ženklų pasirodė pavasarį, kai parlamento rinkimus laimėjusios ir tvirtą koaliciją sudariusios partijos pamėgino prigriebti į savo rankas saugumo ir specialiųjų tarnybų kontrolę. Tuomet skandalingas įstatymo pataisas vetavo prezidentė Vaira Vykė-Freiberga, problema lyg ir buvo išspręsta, tačiau, kaip populiarų anekdotą perfrazavo vienas Latvijos politikos apžvalgininkas, „šaukšteliai atsirado, bet įtarimų nuosėdos liko“. Apie oligarchijos grėsmę prabilusi latvių visuomenė į kiekvieną A. Kalvyčio vadovaujamos Vyriausybės žingsnį pradėjo žiūrėti itin įdėmiai.

Šįkart opozicijos ir piliečių kantrybę išbandė Prevencijos ir kovos su korupcija biuro vadovo Aleksejaus Loskutovo byla. Premjeras A. Kalvytis jį pasiūlė atleisti už neva Valstybės kontrolės užfiksuotas šiurkščias buhalterines klaidas ir tarnybinės disciplinos pažeidimus. A. Loskutovo šalininkai vienu balsu ėmė šaukti, kad tariami kovotojo su korupcija tarnybiniai nusižengimai yra ne kas kita, kaip mėginimas užmaskuoti norą pašalinti neparankų pareigūną, kurio vadovaujamas Biuras viešai paskelbė, kad šalį valdanti Liaudies partija (lyderis – premjeras A. Kalvytis) bei kitos į koaliciją įeinančios partijos per praėjusius parlamento rinkimus liko skolingos šimtus tūkstančių latų. Kiauros partinės kišenės, nors įsiskolinusių politinių jėgų formalūs ir neformalūs lyderiai yra žinomi šalyje milijonieriai, kelia nemenką galvos skausmą.

Spalio 18 d. prie Latvijos parlamento palaikyti A. Loskutovo susirinko 5 tūkstančiai žmonių. Po poros savaičių Rygos centre jau mitingavo dukart daugiau valdančiųjų politika nepatenkintų latvių. Po teisinės valstybės reikalaujančia peticija pasirašė tūkstančiai. Viena iš opozicijos aktyvisčių Sandra Kalnietė teigia, kad remiantis Atgimimo ir Liaudies fronto patirtimi galima drąsiai kalbėti apie pasitikėjimo krizę Latvijos politikoje. Susidariusią situaciją atspindi ir „Latvijas fakti“ neseniai paskelbti partijų reitingai: už valdančiąją Liaudies partiją, Saeimoje turinčią 23 vietas iš 100, balsuotų tik 4,8 proc. rinkėjų (rugsėjį – 12,5 proc.). 18 mandatų turintys žalieji ir Valstiečių partijos atstovai gautų 6,4 proc. (rugsėjį – 12,5 proc.), o Pirmosios partijos ir „Latvijas celš“ susivienijimas, turintis 10 mandatų, šiandien į Saeimą nepatektų išvis. Užtat kaip ant mielių auga opozicinės partijos „Naujas laikas“ reitingai – spalį už šią politinę jėgą buvo pasirengę balsuoti 11 proc. rinkėjų, nors prieš mėnesį jų buvo tik 7 procentai.

Kaip jau minėta, A. Kalvyčio vyriausybės likimas praktiškai nulemtas. Iki šiol griežta disciplina garsėjusi koalicija skaičiuoja ir netektis, ir smūgius į nugarą. Tačiau, Latvijos politikos komentatorių teigimu, vargu ar padėtis stabilizuosis ir paskyrus naują premjerą, kurį ir surasti nebus lengva. Pirma, garsusis taupymo biudžetas, supykdęs profsąjungas, tikrai nekeliauja į stalčių. Antra, net ir A. Kalvyčio paaukojimas nesumažins nepasitikėjimo valdančiosiomis partijomis, nes problemos esmė – ne viena ar kita personalija, o sukurta politinė sistema. Laikraščio „Diena“ apžvalgininkas Aivaras Ozolinis rašo: „Priiminėdama svarbius įstatymus, valdančioji koalicija elgiasi kaip chunta – parlamentas tiesiog paklūsta autoritariniams sprendimams.“ Balsavimo mašina, partinis koalicinis monolitas, viskas pagal planą ir jokių nukrypimų klausant sąžinės balso ar gatvėse mitinguojančių rinkėjų.

Patys liaudininkai jau prabilo apie tai, kad jiems reikalingas naujas lyderis. Ši politinė jėga atsidūrė ant rimtų išbandymų slenksčio. Puikūs rezultatai per parlamento rinkimus, tvirta koalicija, stabili vyriausybė, Saeimoje išrinktas jų pasiūlytas prezidentas. Sėkmė apsuko galvą ir jie pasijuto visagaliai.

Žinoma, egzistuoja ir kitokia įvykių versija – vadinamoji sąmokslo teorija. Kažkam nepatiko gerėjantys Latvijos santykiai su Rusija, pasirašyta ir ratifikuota sienos sutartis, gerai apgalvotas ir realus planas, kaip sustabdyti infliacijos didėjimą ir t. t. Detonatoriumi tapusi A. Loskutovo istorija – taip pat visiškai kitokia, nei skelbia opozicija. Laikraščio „Neatkariga“ apžvalgininkas Maris Krautmanis tikina, kad Prevencijos ir kovos su korupcija biuro niekas nekontroliavo, jis pats sprendė, kaip interpretuoti įstatymus. „Stebina tai, kad 2007 m. Latvijoje veikia organizacija, primenanti gestapą ar 1937-ųjų NKVD modelį“, – teigia apžvalgininkas.

Kas teisus? Teisūs rinkėjai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.