Spalio 10 dieną Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komitetas balsavo 27-21 ir patvirtino rezoliuciją (neprivalomojo pobūdžio), kuria 1,5 milijono armėnų žudynės buvusioje Osmanų imperijoje įvardinamos genocidu. Rezoliucijai pritarė 214 narių, iš kurių dauguma – demokratai. Atstovų rūmų pirmininkė Nensė Pelosi (Nancy Pelosi), demokratė atstovaujanti Kaliforniją, yra uoli šios rezoliucijos rėmėja.

Laikas, pasirinktas šios rezoliucijos priėmimui, negalėjo būti problematiškesnis – tai liudija intensyvūs protestai Ankaroje (Turkija) bei nedelsiant po įvykusio balsavimo Turkijos ambasadoriaus iškvietimas konsultacijoms. Jeigu ši rezoliucija būtų pateikta balsavimui visos sudėties Atstovų rūmams, Kongresas būtų dar labiau užaštrinęs ir taip trapius santykius su pagrindiniu sąjungininku Vidurio Rytuose, tuo pačiu sukeldamas grėsmę gyvybiškai svarbiems JAV saugumo interesams Vidurio Rytų regione, ir ypač didelę grėsmę koalicijos karių saugumui Irake ir Afganistane. Taigi ši rezoliucija, iš esmės, kursto nacionalistinį užsidegimą ir neskatina armėnų ir turkų sutaikymo, nors abi tautos yra linkusios į dialogą.

Tragiška istorija

1915-1923 metais daugelis armėnų buvo tremiami iš Anatolijos (dabartinės Turkijos) į Sirijos Derzoro dykumą, o pakeliui išžudomi. Turkų kariai ir kurdų kovotojai palikdavo armėnus mirti nuo troškulio, alkio, karščio ar pervargimo. Žuvusiųjų skaičius siekia 1,5 milijono. Tačiau Armėnijos ir Turkijos mokslininkų nuomonės šia tema labai skiriasi. Turkai, pavyzdžiui, tvirtina, kad Pirmojo pasaulinio karo metu armėnai kovojo prieš turkus ir rėmė Rusijos imperiją. O pasak turkų mokslininkų, žiaurumas buvo priemonė vidaus maištui numalšinti.

Faktas lieka faktu – už šią tragediją yra atsakinga tuometinės mirštančios Osmanų imperijos turkų valdžia, o ne dabartinė Turkijos Vyriausybė. Kaip bebūtų, šios žudynės turi būti pripažintos. Tačiau panašu, kad tie, kurie bando „prastumti“ Rezoliuciją dėl armėnų genocido, labiau linkę atverti beveik amžiaus senumo žaizdas, o ne sutelkti dėmesį į modernią, pasaulietišką ir strategiškai svarbią Vidurio Rytų valstybę – Turkiją.

Smūgis JAV užsienio politikai

Atsižvelgiant į tai, kad ši rezoliucija JAV Vidurio Rytų politikai akivaizdžiai sukelia sunkumų, pagrįstai iškyla klausimas, kas paskatino ją priimti tokiu netinkamu metu? Šaltojo karo metu ir po jo dauguma Amerikos užsienio politikos specialistų pasisakė už stiprius dvišalius JAV-Turkijos santykius ir bendradarbiavimą saugumo srityje. Šiaip ar taip, Šiaurės Atlanto Aljanse Turkijos nuolatinės karinės pajėgos pagal dydį yra antros po Jungtinių Valstijų.

Įstatymų leidėjai turėtų atsižvelgti į aštuonių buvusių JAV Valstybės sekretorių patarimą. Pasak jų, kaip rašo The New York Times, šios rezoliucijos priėmimas „sukeltų didelę grėsmę mūsų nacionalinio saugumo interesams regione, įskaitant mūsų karius Irake bei Afganistane, ir padarytų žalos mūsų pastangoms sutaikyti Turkiją su Armėnija“. Turkijos provakarietiškas elitas dažnai rėmė daugelį rinkėjams nepriimtinų reikalų, įskaitant ir dalyvavimą koalicijoje 1991 m. Persijos įlankos kare. Atsilygindamos JAV vyriausybės rėmė Turkijos siekį tapti ES nare ir blokavo rezoliucijų dėl armėnų genocido patekimą į Kongresą. Trumpai tariant, Turkija buvo laikoma ištikima JAV sąjungininke.

Situacija pradėjo keistis, kai Turkijos naujasis konservatyvus, religingas elitas, ne itin pasitikintis Vakarais, pradėjo formuoti kitokią užsienio politiką, o tai reiškė, kad JAV gali netekti praeityje turėtos Turkijos paramos jos vykdomai Vidurio Rytų politikai. Tai rodo ir faktai: Turkijos Parlamentas atsisakė sankcionuoti ypatingai svarbų tranzitą, leidžiantį JAV 4-osios ginkluotosios divizijos persikėlimą iš Turkijai priklausančių Viduržemio jūros uostų į Irako šiaurę 2003 m. Irako karo išvakarėse. Šis sprendimas ir auganti nuosaikiosios islamistinės AK (Teisingumo ir plėtros) partijos įtaka bei draugiškų santykių atkūrimas su Iranu ir musulmonais sudavė nemenką smūgį kai kurių amerikiečių pasitikėjimui Turkija, kaip pagrindine JAV sąjungininke. Tuo pat metu Turkijos elitas ir viešoji nuomonė, įtakojama žiniasklaidos ir masinės kultūros, ryškiai pasisuko antiamerikietiškumo kryptimi.

Tačiau dvišaliai JAV-Turkijos santykiai vis dar yra gyvybiškai svarbūs JAV Vidurio Rytų politikai. Turkija ir toliau vaidina esminį vaidmenį JAV vadovaujamoje koalicijoje, kuri siekia laimėti karus Irake bei Afganistane, o ateityje gali tapti svarbia žaidėja, neleidžiant Iranui įsigyti branduolinio ginklo.

Atkirtis

Jeigu rezoliuciją būtų priėmę visos sudėties Atstovų rūmai, pasekmės JAV interesams būtų pražūtingos. Kai Prancūzijos Parlamentas 2006 metais balsavo už tai, kad armėnų genocido neigimas būtų laikomas nusikaltimu, Turkija į tai atsakė nutraukdama karinius ryšius su Prancūzija ir atsisakydama sudaryti sutartis su daugeliu prancūziškų kompanijų.

Turkijos Ministras Pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) pranešime Turkijos spaudai jau yra užsiminęs, kad Turkijai gali tekti „nutraukti logistinę paramą JAV“. Tai rimtas grasinimas. Incirliko oro bazė Turkijos pietuose yra vienas svarbiausių krovinių pervežimo centrų Jungtinių Valstijų ir sąjunginėms pajėgoms, keliaujant į Iraką, Afganistaną ir atgal. 74 procentai visų oru gabenamų krovinių ir 25  procentai viso pervežamo kuro į Iraką patenka per šią bazę. Dar daugiau, C-17 krovininiai lėktuvai, pristatantys karinius resursus JAV kareiviams Irake, skrenda per Incirliką, kad išvengtų pavojingų sausumos kelių. Kadangi Turkija remia operacijas „Irako laisvė“ ir „Tvirta taika“, logisitinę paramą apima ir leidimai kariniams skrydžiams. Tad šios paramos nutraukimas labai pakenktų JAV pastangoms sustabdyti karus ir visam laikui sugadintų santykius su svarbiu NATO sąjungininku.

Komplikuodamas situaciją dar labiau, spalio 17 d. Turkijos Parlamentas balsavo 507-19 ir leido rengti puolimą pasienio rajonuose kaip atsaką į PKK kurdų separatistų rengiamus maištus Irako šiaurėje. Nors įsibrovimai į Irako šiaurę nėra naujiena, tačiau išaugęs jų mastas ir dažnumas gali destabilizuoti iki šiol buvusį santykinai taikų Irako regioną. O tolesnis Rezoliucijos dėl armėnų genocido svarstymas sumažintų JAV galimybes įtikinti Turkiją susilaikyti nuo išpuolių Irake, ko dabar labai reikia.

Išvada

Išlaikydami pusiausvyrą  karuose Irake ir Afganistane, įstatymų leidėjai neturėtų užmiršti svarbių ir pažeidžiamų Amerikos užsienio politikos tikslų. Kaip pasakė Atstovų rūmų mažumos frakcijos lyderis Rojus Blantas (Roy Blunt) (respublikonas iš Misūrio), „šio pražūtingo dokumento pateikimas Atstovų rūmams reikš absoliutų prieštaravimą mūsų pažadui [atnaujinti ilgalaikes sąjungas, padėjusias įgyvendinti mūsų nacionalinio saugumo interesus] ir pademonstruotų visišką nesupratingumą, sprendžiant klausimus, susijusius su užsienio politika ir nacionaliniu saugumu.”

Tie, kurie kritikavo Bušo administraciją už tai, kad ji susilpnino Ameriką atitolindama jos sąjungininkus, turėtų pripažinti, kad ši rezoliucija būtent taip ir padarys.

Parengta pagal The Heritage Foundation

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.