Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Gėlo vandens geopolitika (I) (7)

Martynas Zapolskis
2007 11 08

„Nuožmi konkurencija dėl gėlo vandens jau netolimoje ateityje gali tapti žiaurių konfliktų ir karų šaltiniu.“

Buvęs Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius Kofi Annanas, 2001 m.

Strateginių gamtinių išteklių, kaip svarbaus tarptautinių santykių elemento, tematika pastaruoju metu yra itin dažnai nagrinėjama žiniasklaidoje ir akademinėje literatūroje. Aiškinamasi, kaip netolygus resursų pasiskirstymas Žemės rutulyje lemia valstybių (arba regionų) santykinę ir struktūrinę galią ir jų vaidmenis (funkcijas) globalioje geopolitinėje sąrangoje. Daugiausia dėmesio yra skiriama neatsinaujinančių gamtinių išteklių (naftos, gamtinių dujų, anglių) erdvinio pasiskirstymo ir jų naudojimo politiniams tikslams specifikai. Daug rečiau analizuojama atsinaujinančių resursų svarba, jų pasiskirstymo, stygiaus ir nesubalansuoto naudojimo keliamos grėsmės. Šiame straipsnyje bus trumpai apžvelgiama fundamentalaus atsinaujinančio gamtinio ištekliaus – gėlo vandens – strateginė reikšmė ir poveikis valstybių santykiams.

Valstybėms gėlas vanduo yra strateginis (t. y. ypač svarbus šalies saugumui bei raidai) gamtinis išteklius dviem požiūriais. Pirma, gėlas vanduo yra natūraliai gyvybiškai svarbus kiekvienai valstybei, t. y. gėlo vandens (daugelyje savo panaudojimo sričių substitutų neturinčio resurso) reikšmė yra fundamentali ne tik žmonių gyvybei palaikyti, bet ir daugybei socialinės ir ekonominės veiklos sričių (maisto ir energijos produkcija, atliekų pašalinimas, industrinė plėtra ir pan.). Antra, gėlas vanduo tampa strateginiu ištekliumi, kai:

- šalyje egzistuoja nuo gėlo vandens išteklių priklausomas ekonominis (energetinis) modelis (pavyzdžiui, didelė valstybės priklausomybė nuo iriguojamų žemės ūkio šakų arba nuo hidroenergijos);

- valstybėje yra jaučiamas vandens trūkumas (pavyzdžiui, jį valstybė patiria tada, kai dėl nesubalansuoto gėlo vandens išteklių naudojimo yra padaroma rimta ekologinė žala).

Problema ta, kad gėlo vandens ištekliai dažnai yra susikaupę tarptautiniuose gėlo vandens telkiniuose, t. y. gėlo vandens resursus dalijasi kelios valstybės, todėl jie neišvengiamai tampa sudėtiniu tarptautinių santykių elementu. Toliau bus apžvelgiamos dvi gėlo vandens reikšmės tarptautiniuose santykiuose dimensijos: vandens trūkumo problemos ir tarptautinių gėlo vandens telkinių specifika (netolygus vandens išteklių pasiskirstymas tarp valstybių bei vandens išteklių „internacionalizacijos“ procesai).

Gėlo vandens trūkumo problemos

Vartojant sąvoką „gėlo vandens trūkumas“ reikėtų turėti omenyje kompleksinį gėlo vandens problematikos pobūdį. „Trūkumas“ turėtų būti vertinamas kaip kategorija, apimanti ne tik vandens kiekybės (t. y. įvairius gėlo vandens stygiaus bei gėlo vandens išteklių paskirstymo (distribucijos) aspektus), bet ir kokybės (taršos) problemas. Kitaip tariant, gėlo vandens trūkumas atsiranda tada, kai nėra subalansuotai suderinamos žmonių (socialinė ekonominė veikla), taip pat gamtos (ekologinės) reikmės gėlam vandeniui.

UNESCO duomenimis, gėlas vanduo sudaro tik 2,5 proc. viso Žemėje esančio vandens (kiti 97,5 proc. – vandenynų ir jūrų vanduo). Be to, kiek mažiau nei 70 proc. gėlo vandens susikaupę ledynuose, 30 proc. sudaro gruntiniai (požeminiai) vandenys ir tik 0,4 proc. Yra paviršiniai vandenys, t. y. upės, ežerai, dirvoje esantis vanduo ir kt.

Vandens trūkumo problemų esmė – kai kuriuose regionuose jau kritinę ribą pasiekusios gėlo vandens distribucijos, naudojimo ir taršos tendencijos. Pastarųjų dešimtmečių populiacijos didėjimo, urbanizacijos ir industrializacijos tempai labai paaštrino gėlo vandens stygiaus kai kuriose regionuose problemas. Jungtinių Tautų duomenimis, 1950 m. Žemėje gyveno 2,5 mlrd. žmonių, 2000 m. – daugiau kaip 6 mlrd. Prognozuojama, kad 2050 m. gyventojų skaičius išaugs iki 9 mlrd. Lygiagrečiai vyksta urbanizacijos procesai – žmonijos dalis, gyvenanti urbanizuotose vietovėse, padidėjo nuo 29 (1950) iki 47 proc. (2000). Prognozuojama, kad iki 2030 m. miestuose gyvens maždaug 61 proc. žmonijos. Daugiausia gėlo vandens sunaudojama žemės ūkio reikmėms (ypač nuo irigacija paremtų žemės ūkio šakų priklausomose besivystančiose valstybėse), taip pat – energijai gaminti. Beatodairiškai įvairioms ekonominėms reikmėms eikvojami ir natūralaus hidrologinio ciklo metu neatsinaujinantys gruntiniai (požeminiai) gėlo vandens resursai – jų kai kuriuose regionuose (pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose) jau beveik nebeliko.

Tiesa, gruntiniai vandens telkiniai beatodairiškai naudojami ir išsivysčiusiose šalyse (pavyzdžiui, JAV), ypač – milijonus gyventojų turinčiuose miestuose. Tokio gruntinio vandens naudojimo žala yra labai didelė – geriamojo vandens reikalavimus dažniausiai atitinkantys gruntiniai vandenys maitina upes, šaltinius, ežerus, palaiko žemės paviršiaus stabilumą, o nesubalansuotas jų naudojimas smarkiai pažeidžia natūralią ekosistemos pusiausvyrą.

Esant tokioms tendencijoms, iki 2030 m. gėlo vandens sunaudojimas industrinėms ir žemės ūkio reikmėms turėtų padidėti daugiau nei dvigubai. Vašingtono strateginių ir tarptautinių studijų centras (Centre for Strategic and International Studies – CSIS) prognozuoja, kad 2025 m. vandens stygių patirs 39 šalys, kuriose gyvens 1,7 mlrd. gyventojų. 1997 m. tokių šalių tebuvo 18 (166 mln. gyventojų).

Socialinės ekonominės žmonijos veiklos suaktyvėjimas turi kompleksinių neigiamų padarinių globaliu mastu. Svarbiausias jų – beprecedentė vandens telkinių tarša. Besivystančiose šalyse dažniausiai neegzistuoja nei elementariems teršalų nukenksminimo darbams reikiama infrastruktūra, nei subalansuotą vandens naudojimą galintys užtikrinti instituciniai pajėgumai. CSIS duomenimis, besivystančiose šalyse 90–95 proc. viso nutekamojo vandens ir 70 proc. industrinių atliekų į paviršinius vandenis patenka neišvalyti. Per metus (kaip šalutinis industrinės plėtros produktas) į įvairius vandens telkinius patenka nuo 300 iki 500 milijonų tonų teršalų. Didelio masto tarša turi kompleksinių neigiamų pasekmių ne tik natūraliai ekosistemos pusiausvyrai, bet ir žmogaus sveikatai. Daugiau kaip 1 milijardas žmonių – maždaug šeštadalis visos žmonijos – yra priklausomi nuo nesaugaus vandens, daugiau nei trečdalis žmonijos (2,6 mlrd. žmonių) neturi galimybės naudotis pagrindinėmis sanitarinėmis reikmėmis. Be to, 5 milijonai žmonių kiekvienais metais miršta nuo su vandeniu plintančių ligų, o dėl prastos vandens kokybės įvairiomis infekcinėmis ligomis serga daugiau kaip 400 milijonų žmonių. Prognozuojama, kad iki 2025 m. mirusiųjų nuo su vandeniu plintančių ligų mastas pralenks AIDS aukų skaičių.

Taigi vandens stygių patiriančiuose regionuose (ypač jei valstybės yra priklausomos nuo iriguojamų žemės ūkio šakų arba hidroenergijos) strateginė gėlo vandens išteklių reikšmė yra labai didelė, nes apsirūpinimo gėlu vandeniu užtikrinimas yra viena pamatinių tų šalių ekonominio progreso (ar net socialinio stabilumo) sąlygų.

Tarptautiniai gėlo vandens telkiniai

Subalansuoto gėlo vandens išteklių naudojimo klausimai tampa ypač sudėtingi, kai valstybės susiduria su strategiškai svarbių tarptautinių gėlo vandens telkinių naudojimo problemomis. Į bendrų gėlo vandens išteklių turinčių valstybių, kurioms gėlas vanduo yra strateginės reikšmės resursas, darbotvarkę dažnai patenka tarptautinių vandens telkinių politinės priklausomybės ribų nustatymo klausimai ir subalansuotą tarptautinių vandens šaltinių naudojimą galinčių užtikrinti institucinių pajėgumų (t. y. daugiašalių institucijų, tarptautinių organizacijų, tarpvalstybinių sutarčių, oficialių įsipareigojimų, vandens valdymo klausimus reguliuojančių įstaigų ir pan.) neefektyvumo problemos. Šiuo požiūriu svarbūs du gėlo vandens, kaip tarptautiniuose santykiuose reikšmingo gamtinio ištekliaus, ypatybes nusakantys aspektai.

Pirma, svarbus netolygaus gėlo vandens išteklių pasiskirstymo faktorius. Be abejo, vandens trūkumo problemos yra aktualios ne visuose regionuose. Pavyzdžiui, Vidurio Europoje ne tik nėra jaučiamas vandens stygius, bet ir vyksta intensyvus bendradarbiavimas vandens infrastruktūros plėtojimo srityje, kitaip tariant, bendri vandens telkiniai suartina valstybes ir skatina jas kooperuotis. Tačiau glaudus ir efektyvus bendradarbiavimas sunkiai įmanomas Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų regionuose, kuriuose gėlo vandens stygius didžiausias. Be to, šių regionų valstybėse kritinė ir gruntinio vandens padėtis.

Žvelgiant istoriškai būtent, Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose (Jordano, Nilo, Tigro ir Eufrato upių baseinai) kilo daugiausia politinių nesutarimų dėl vandens. Beje, skaudžiausiai vandens stygių patiriančios valstybės yra priverstos ieškoti alternatyvių apsirūpinimo vandeniu kelių: Vidurio Rytuose plačiausiai naudojamos brangios vandens gėlinimo technologijos ir gėlo vandens transportavimo autocisternomis bei vamzdynais sistemos. Pavyzdžiui, Libijoje (Sacharos dykumos teritorijoje) yra įgyvendintas sudėtingas Didžiosios dirbtinės upės (angl. Great man-made river) projektas – įrengtos požeminių vamzdynų sistemos bendras ilgis yra maždaug 2000 km, jais iš šalies pietuose esančių gruntinio vandens telkinių gėlu vandeniu yra aprūpinami svarbiausi šalies miestai (tarp jų ir šalies šiaurėje esanti sostinė Tripolis).

Antra, tam tikri politiniai pokyčiai (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos subyrėjimas arba Izraelio įkūrimas) lemia tarptautinių upių baseinų „internacionalizaciją“, t. y. daugėja tarptautinių vandens telkinių, kurių bent dalį teritorijos turi dvi ar daugiau valstybių. Vieno žymiausių šios srities tyrinėtojų Aarono Wolfo skaičiavimais, 1978 m. pasaulyje buvo 214 tarptautinių upių baseinų, 2004 m. – 263. Pavyzdys – Vidurio Azijos regionas. Sovietmečiu iš vieno centro (Maskvos) kontroliuota Aralo jūros baseino gėlo vandens resursų distribucijos sistema po SSRS subyrėjimo tapo penkių naujai susikūrusių valstybių interesų kovos objektu. Didelio gėlo vandens kiekio reikia visų regiono šalių žemės ūkiui, todėl neišvengiamai kyla problemų dėl pasidalijimo bendrais ištekliais.

Yra atvejų, kai vieną tarptautinį upės baseiną dalijasi dešimt ir daugiau valstybių. Pavyzdys – 10 „savininkų“ turinti Nilo upė. 97 proc. Egipto sunaudojamo gėlo vandens yra imama iš Nilo, tačiau daugiau nei 95 proc. Nilo upės tėkmės susiformuoja už jo ribų (Egiptas yra paskutinė – dešimtoji – Nilo baseino žemupio valstybė). Todėl Egiptas (kuris politiniu, ekonominiu ir kariniu požiūriu yra stipriausia regiono valstybė) yra labai jautrus net menkiausiam vandens tėkmės apribojimui. Tokia situacija yra nuolatinės įtampos šaltinis ir baseino valstybėms, siekiančioms susitarti dėl optimalaus Nilo vandens distribucijos modelio, dažnai prireikia ypatingų diplomatinių pastangų.

Apibendrinimas

Taigi pastarųjų dešimtmečių socialinės ekonominės raidos proveržio ir tarptautinių gėlo vandens telkinių valdymo problemų požiūriu, gėlas vanduo tampa svarbiu strateginiu gamtiniu ištekliumi ir reikšmingu tarptautinių santykių elementu: gėlo vandens stygiaus, taršos, distribucijos, naudojimo problemos kelia valstybėms rūpesčių. Dėl tarptautinių gėlo vandens telkinių susikertant skirtingiems valstybių interesams, didėja tiek pačių gėlo vandens šaltinių (upių, ežerų, požeminio vandens telkinių ir kt.), tiek vandens infrastruktūros (kanalų, užtvankų, hidroelektrinių), kaip strateginės svarbos objektų, reikšmė.

Tad vandens stygių patiriančiuose regionuose dažnai tvyro politinė įtampa ar net vyksta kariniai konfliktai. Apie tai – antroje straipsnio dalyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 7)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras