Kai Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy) tapo Prancūzijos prezidentu, jis pareiškė, jog jo šalis sugrįžo į Europą. Nuo tada N. Sarkozi įmetė save į Europos politinį verpetą.

N. Sarkozi energija kartu su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel derybiniais sugebėjimais įveikė vyravusį ES valstybių-narių priešiškumą naujos reformų sutarties atžvilgiu, kuri buvo pasirašyta Lisabonoje. Šiuo metu Prancūzija turi išspręsti savo ambicijas Europos atžvilgiu, kas nuolat lemia šalies nacionalinius interesus ir politiką.

Pusę amžiaus Prancūzijoje vyravo du radikaliai skirtingi požiūriai į Europą. Kai kurie prancūzai ES suvokia kaip bendruomenę, kurioje klesti nacionaliniai interesai. Kita grupė yra golistai, kurie įsitikinę, jog ES yra ne daugiau kaip „galios sudėtinė“ Prancūzijai, padedanti apginti šios nacionalinius interesus.

Vietoj to, jog Europą išnaudotų savo idėjų projektavimui kontinente, Prancūzija turėtų stengtis įdiegti galios dalijimosi ir kompromiso kultūrą. Anot Thierry Chopin, toks pokytis turėtų reikšmingų implikacijų Prancūzijos vidaus ir užsienio politikoje bei interesuose.

Prancūzijos ministrai yra linkę Briuselį kaltinti dėl nepopuliarių ekonominių ar socialinių reformų diegimo, o tuo tarpu šalies parlamentas turi mažą įtaką ES politikos atžvilgiu.

Dabartinis šalies prezidentas laimėjo rinkimus dėl pažadų reformuoti darbo rinką ir paskatinti naujų darbo vietų kūrimą bei inovacijas. Tačiau N. Sarkozi nepakaks vien tik užtikrinti augimą ir naujų darbo vietų kūrimą, jis kartu turės parodyti, jog toliau nebetraktuoja Europos kaip „atpirkimo ožio“ dėl šalies ekonominių problemų. Tuo pačiu polemika nukreipta prieš Europos Centrinio banko nepriklausomumą ir kenksmingus didelio euro kurso efektus turės būti baigta.

Taip pat Prancūzijos vyriausybė turės rimtai įvertinti ir atsižvelgti į ES monetarinės politikos klausimus. Dauguma ES valstybių-narių baiminasi, jog N. Sarkozi vyriausybė vėl sulaužys pažadus dėl šalies biudžeto, t. y. dėl biudžeto deficito eliminavimo.

Diskusijos dėl naujos Europos finansinės perspektyvos taip pat turėtų pademonstruoti Prancūzijos nuostatas, t. y. parodys, ar Prancūzijai ES biudžetas ir toliau tėra ES lėšų paskirstymo priemonė, ypač žemdirbių atžvilgiu. Nors žemės ūkio sektoriuje tedirba 2 proc., tačiau Bendrajai žemės ūkio politikai tenka apie 40 proc. ES išlaidų.

Tarptautiniuose reikaluose ES gali turėti reikšmingesnės įtakos tik tuo atveju, jei visos valstybės-narės kalba vienu balsu. Prancūzija privalo pataisyti savo santykius su NATO ir vietą transatlantiniuose forumuose. Tai reiškia, jog ji privalės atsikratyti antiamerikietiškos retorikos ir imti kalbėti apie „Europos galią“. Politinio elito pokyčiai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje bei nauja JAV prezidento administracija, kuri turėtų pradėti darbą 2009 m. pradžioje, gali pagerinti transatlantinį bendradarbiavimą.

Prancūzija ir ES taip pat turi rasti naują derybų su Rusija modelį. Sąjunga susiduria su dilema, kaip traktuoti Rusiją: ar kaip sąjungininką, ar kaip priešišką kaimynę. Jei Prancūzija nori tapti lydere ES derybose su Rusija, ji turi labiau atsižvelgti į vidurio ir rytų Europos valstybių baimes Maskvos atžvilgiu.

Dabartinis Prancūzijos politinis elitas turi įvertinti praeities klaidas ir surasti geresnius būdus bei priemones, kaip kovoti su dabartiniais iššūkiais.

Pagal http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Kristina Puleikytė

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.