|
Prancūziška atsvara nutolusiam Londonui
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo Valstybė redaktorius 2007 11 09
Prancūzijos vadovas buvo itin šiltai sutiktas Baltuosiuose rūmuose, N. Sarkozy kalbės JAV Senate tokiomis ir panašiomis optimistinėmis antraštėmis puošėsi šiomis dienomis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) spauda, kalbėdama apie Prancūzijos prezidento Nikolas Sarkozy oficialųjį vizitą Vašingtone, kuris gali pradėti brėžti naują Amerikos santykių su kontinentine Europa kryptį. Tiesa, atsižvelgiant į artėjančius JAV prezidento rinkimus, kyla klausimas, ar ilgam ta nauja kryptis bus įtvirtinta ir ar logiškai elgiasi N. Sarkozy, kurį jau pradėta vadinti Georgeo W. Busho pudeliu.
Palyginti su dar nesenu transatlantiniu jėgų išsidėstymu, šiandien pokyčiai akivaizdūs. Anksčiau vykdydamas agresyvią demokratijos priežiūros ir diegimo politiką Vašingtonas Europoje turėjo besąlygišką Londono paramą ir naujųjų NATO narių iš Vidurio ir Rytų Europos palaikymą. Viskas galbūt būtų sklandžiai tęsęsi ir toliau, nepaisant net pasikeitimų vienos ar kitos šalies vadovybėje, tačiau Irako pleištas tą idilę kiek sudarkė. Dėl Irako tuomečio Prancūzijos vadovo Jacqueso Chiraco santykiai su JAV smarkiai atšalo, tačiau Tony Blairo partnerystė Vašingtonui, ko gero, kompensavo visus politinius nuostolius senajame kontinente.
Dabar viešėdamas JAV N. Sarkozy teigia, kad atvyko užglaistyti ankstesniųjų nesutarimų, o toks užglaistymas, ko gero, gali būti tik palaikant JAV iniciatyvas. Žinoma, tokie N. Sarkozy inicijuoti Prancūzijos užsienio politikos pokyčiai yra kiek netikėti, nes šis politikas buvo laikomas dešiniuoju Jacqueso Chiraco įpėdiniu.
Tačiau galima į susiklosčiusią situaciją žvelgti ir kitaip. Kažin ar Paryžius jautėsi itin komfortabiliai, jusdamas šaltą dvelksmą iš kitapus Atlanto. Be to, pataisyti dvišalius santykius su Amerika N. Sarkozy nutarė kaip tik tada, kai Didžiojoje Britanijoje iš valdžios pasitraukė T. Blairas, o jo vietą užėmė Baltiesiems rūmams ne toks besąlygiškai lojalus Gordonas Brownas. Taigi Paryžius galbūt sumanė pasinaudoti šia proga tapti rimtu Vašingtono partneriu Europoje, juolab kad tokia draugystė negresia karių siuntimu į Iraką ar Afganistaną. Galima dar prisiminti ir tai, kad bręstant permainoms britų valdžios viršūnėje, naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas iškart paskubėjo atostogų ne kur kitur, o į Ameriką, kur suspėjo dar ir neformaliai pabendrauti su G. W. Bushu.
Tiesa, yra dar vienas šių rokiruočių niuansas, kuris kiek silpnina tokią N. Sarkozy logiką. Juk kyla klausimas: kam naujam Prancūzijos vadovui megzti draugystę su JAV prezidentu, kurio kadencija jau eina į pabaigą ir kurį greičiausiai pakeis politikas su visiškai priešingu požiūriu į JAV užsienio politiką bei jos atramas Europoje? Na, bent jau tokio būsimojo Amerikos prezidento leidžia tikėtis tenykštis požiūris į konfliktą Irake, iš kurio iškart išvesti JAV karius pažadėjo realiausi G. W. Busho įpėdiniai.
Iš to seka, kad išsipildžius šiam scenarijui dabartiniai N. Sarkozy manevrai ateityje kažin ar duos amerikietiškus dividendus. Nebent Prancūzijos vadovas kiek giliau pažvelgė į dabartinės JAV valdžios piramidę ir nutarė, kad prezidento pasikeitimas šioje šalyje labiau primins kosmetinę operaciją, o spėti susidraugauti su galingomis interesų grupėmis, kurios glaudžiai susijusios su dabartine administracija, yra dar ir kaip naudinga.
Amerika, beje, tokiais N. Sarkozy žingsniais labai džiaugiasi, o kartu ir primena Londonui, kad užjūrio partnerių negalima pamiršti. Per visą JAV Senato istoriją Anglijos vadovai jame kalbas sakė 7 kartus, o N. Sarkozy bus jau 8-asis prancūzų lyderis, kalbėsiantis Amerikos senatoriams. Toks skaičiavimas, žinoma, simbolinis, tačiau jis yra ir aiškus priminimas G. Browno administracijai, kad apleisti VašingtonoLondono ašies nevalia.
Ši besimezganti Prancūzijos partnerystė su JAV būtų itin pradžiuginusi ir Lenkiją, jei ten valdžios gijas savo rankose būtų išlaikęs brolių Kaczynskių duetas, kuriam Baltieji rūmai, regis, buvo pasaulio politikos kelrodė žvaigždė. Tačiau liberaliojo Donaldo Tusko pergalė priešlaikiniuose parlamento rinkimuose, ko gero, vėl grąžins Varšuvą į liberalesnę ir kosmopolitinę Europos politinę bendruomenę.
Galų gale galima spėti, kad toks šiltas atsakymas į N. Sarkozy iniciatyvas Vašingtone gali reikšti ir tai, kad G. W. Busho administracija ketina atsisakyti savo griežtosios linijos, ypač Irano atžvilgiu. O tokiu atveju Prancūzijos parama siekiant taikiai sureguliuoti esamus konfliktus yra būtina, nes ši šalis Artimuosiuose Rytuose turi, švelniai tariant, didesnį autoritetą nei Amerika.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |