„Prancūzijos vadovas buvo itin šiltai sutiktas Baltuosiuose rūmuose“, „N. Sarkozy kalbės JAV Senate“ – tokiomis ir panašiomis optimistinėmis antraštėmis puošėsi šiomis dienomis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) spauda, kalbėdama apie Prancūzijos prezidento Nikolas Sarkozy oficialųjį vizitą Vašingtone, kuris gali pradėti brėžti naują Amerikos santykių su kontinentine Europa kryptį. Tiesa, atsižvelgiant į artėjančius JAV prezidento rinkimus, kyla klausimas, ar ilgam ta nauja kryptis bus įtvirtinta ir ar logiškai elgiasi N. Sarkozy, kurį jau pradėta vadinti George‘o W. Busho „pudeliu“.

Palyginti su dar nesenu transatlantiniu jėgų išsidėstymu, šiandien pokyčiai akivaizdūs. Anksčiau vykdydamas agresyvią „demokratijos priežiūros ir diegimo“ politiką Vašingtonas Europoje turėjo besąlygišką Londono paramą ir naujųjų NATO narių iš Vidurio ir Rytų Europos palaikymą. Viskas galbūt būtų sklandžiai tęsęsi ir toliau, nepaisant net pasikeitimų vienos ar kitos šalies vadovybėje, tačiau Irako pleištas tą idilę kiek sudarkė. Dėl Irako tuomečio Prancūzijos vadovo Jacques‘o Chiraco santykiai su JAV smarkiai atšalo, tačiau Tony Blairo partnerystė Vašingtonui, ko gero, kompensavo visus politinius nuostolius senajame kontinente.

Dabar viešėdamas JAV N. Sarkozy teigia, kad atvyko užglaistyti ankstesniųjų nesutarimų, o toks užglaistymas, ko gero, gali būti tik palaikant JAV iniciatyvas. Žinoma, tokie N. Sarkozy inicijuoti Prancūzijos užsienio politikos pokyčiai yra kiek netikėti, nes šis politikas buvo laikomas dešiniuoju Jacques‘o Chiraco įpėdiniu.

Tačiau galima į susiklosčiusią situaciją žvelgti ir kitaip. Kažin ar Paryžius jautėsi itin komfortabiliai, jusdamas šaltą dvelksmą iš kitapus Atlanto. Be to, pataisyti dvišalius santykius su Amerika N. Sarkozy nutarė kaip tik tada, kai Didžiojoje Britanijoje iš valdžios pasitraukė T. Blairas, o jo vietą užėmė Baltiesiems rūmams ne toks besąlygiškai lojalus Gordonas Brownas. Taigi Paryžius galbūt sumanė pasinaudoti šia proga tapti rimtu Vašingtono partneriu Europoje, juolab kad tokia draugystė negresia karių siuntimu į Iraką ar Afganistaną. Galima dar prisiminti ir tai, kad bręstant permainoms britų valdžios viršūnėje, naujai išrinktas Prancūzijos prezidentas iškart paskubėjo atostogų ne kur kitur, o į Ameriką, kur suspėjo dar ir neformaliai pabendrauti su G. W. Bushu.

Tiesa, yra dar vienas šių rokiruočių niuansas, kuris kiek silpnina tokią N. Sarkozy logiką. Juk kyla klausimas: kam naujam Prancūzijos vadovui megzti draugystę su JAV prezidentu, kurio kadencija jau eina į pabaigą ir kurį greičiausiai pakeis politikas su visiškai priešingu požiūriu į JAV užsienio politiką bei jos atramas Europoje? Na, bent jau tokio būsimojo Amerikos prezidento leidžia tikėtis tenykštis požiūris į konfliktą Irake, iš kurio iškart išvesti JAV karius pažadėjo realiausi G. W. Busho įpėdiniai.

Iš to seka, kad išsipildžius šiam scenarijui dabartiniai N. Sarkozy manevrai ateityje kažin ar duos amerikietiškus dividendus. Nebent Prancūzijos vadovas kiek giliau pažvelgė į dabartinės JAV valdžios piramidę ir nutarė, kad prezidento pasikeitimas šioje šalyje labiau primins kosmetinę operaciją, o spėti susidraugauti su galingomis interesų grupėmis, kurios glaudžiai susijusios su dabartine administracija, yra dar ir kaip naudinga.

Amerika, beje, tokiais N. Sarkozy žingsniais labai džiaugiasi, o kartu ir primena Londonui, kad užjūrio partnerių negalima pamiršti. Per visą JAV Senato istoriją Anglijos vadovai jame kalbas sakė 7 kartus, o N. Sarkozy bus jau 8-asis prancūzų lyderis, kalbėsiantis Amerikos senatoriams. Toks skaičiavimas, žinoma, simbolinis, tačiau jis yra ir aiškus priminimas G. Browno administracijai, kad apleisti Vašingtono–Londono ašies nevalia.

Ši besimezganti Prancūzijos partnerystė su JAV būtų itin pradžiuginusi ir Lenkiją, jei ten valdžios gijas savo rankose būtų išlaikęs brolių Kaczynskių duetas, kuriam Baltieji rūmai, regis, buvo pasaulio politikos kelrodė žvaigždė. Tačiau liberaliojo Donaldo Tusko pergalė priešlaikiniuose parlamento rinkimuose, ko gero, vėl grąžins Varšuvą į liberalesnę ir kosmopolitinę Europos politinę bendruomenę.

Galų gale galima spėti, kad toks šiltas atsakymas į N. Sarkozy iniciatyvas Vašingtone gali reikšti ir tai, kad G. W. Busho administracija ketina atsisakyti savo griežtosios linijos, ypač Irano atžvilgiu. O tokiu atveju Prancūzijos parama siekiant taikiai sureguliuoti esamus konfliktus yra būtina, nes ši šalis Artimuosiuose Rytuose turi, švelniai tariant, didesnį autoritetą nei Amerika.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.