Kraujo liejimas Šiaurės Kaukaze jau seniai tapo lėtine liga. Be jokios abejonės, didžiausiu skauduliu buvo ir tebėra Čečėnija, tačiau jos pašonėje vyksta vis daugiau keliančių nerimą įvykių, neretai liekančių už informacinės erdvės ribų. Šiaurės Kaukazas – tikras tautų katilas, kurio dugnas neabejotinai prisvilęs.

Vadintis naujųjų laikų „karštaisiais taškais“ jau beveik nusipelnė Ingušija ir Dagestanas.

Rusijos laikraštis „Maskovskij komsomolec“ cituoja Rusijos Federacijos gynybos ministro patarėją, buvusį 58-osios armijos vadą generolą leitenantą Vladimirą Šamanovą, kuris teigia, kad ir toliau Šiaurės Kaukaze, ypač Ingušijoje ir Dagestane, bus tęsiama antiteroristinė operacija, nes kaip tik čia slapstosi iš Čečėnijos pabėgę kovotojai ir vietiniai banditai. V. Šamanovas neslepia: padėtį reikia normalizuoti bet kokia kaina dėl 2014 m. Sočyje įvyksiančių žiemos olimpinių žaidynių. Antraip užteks dviejų trijų didesnių kruvinų išpuolių, ir Rusijos pažadai užtikrinti saugumą subyrės į šipulius. Tačiau iškyla klausimas – kokia ta kaina?

Žmogaus teisių gynimo organizacija „Memorial“ savo paskutinėje ataskaitoje rašo, kad Ingušijoje padėtis tiesiog katastrofiška, viena iš to priežasčių – federalinės valdžios vykdomos antiteroristinės akcijos. Dėl nesibaigiančių susišaudymų, sprogdinimų, pasikėsinimų ir kitokių išpuolių vasaros pabaigoje į šią šalį buvo įvestos papildomos OMON pajėgos, kurios ėmėsi tvarką daryti savaip. Viena po kitos vykdomos „valymo“ operacijos, mušami net seneliai ir nėščios moterys bei vaikai. Bene žiauriausia pastarųjų dienų istorija – Čemulga kaime tiesiai į galvą nušautas šešerių metų berniukas Rachimas Amrijevas, prie kurio lavono omonininkai numetė automatą, kaip neva galimo pasipriešinimo įrodymą. Negana to, teroristus gaudantys „narsuoliai“ šovė ir į berniuko motiną, ją sužeidė, paskui ją bei kitus vaikus išvilko į lauką, o jų ir taip skurdų būstą kone visiškai sugriovė. Ingušijos valdžiai nepavaldus interneto portalas ingushetiya.ru praneša, kad nuo federalinių pajėgų elgesio ir cinizmo be žado liko net vietinė milicija.

Oficiali Amrijevų šeimos bausmės versija – jų name neva nakvojo kažkoks medžiojamas banditas. Taip pat oficiali versija byloja, kad Ingušijoje veikia beveik 200 smogikų būrys, vadovaujamas tūlo Magaso, apie kurio mirtį skelbta mažiausiai dukart – po Beslano šturmo ir Šamilio Basajevo susprogdinimo.

Tokie įvykiai sėja ne tik baimę, bet ir pyktį. Per pirmąjį šių metų pusmetį Ingušijoje 25 kartus buvo užpulti vietiniai milicininkai ir saugumiečiai, 9 iš jų žuvo, dar 20 – sužeisti. Liepos pabaigoje buvo apšaudyti prezidento administracijos ir saugumo tarnybos pastatai. Išpuoliai prieš valdžios struktūras Ingušijoje jau nieko nestebina, tačiau civilių žmonių mirtys – kas kita. Neseniai šalį sudrebino ištisų rusų šeimų žudynės, o per vienos iš jų laidotuves kapinėse buvo susprogdinta bomba, sužeidusi dar 11 žmonių.

Ingušijos prezidentas Muratas Ziazikovas mėgsta dalyti interviu ir išsijuosęs įtikinėja, kad jo vadovaujamoje šalyje nėra jokių sukrečiančių įvykių – vien tik kasdienis gyvenimas, ramybė ir taika. Jis labai stengiasi, nes neseniai tapo partijos „Vieningoji Rusija“ nariu ir net buvo išrinktas į regioninio skyriaus politinę tarybą. Tautos neva mylimas ir gerbiamas prezidentas iš tiesų yra silpnas lyderis, tai rodo ir viena anekdotu tapusi istorija. Pasak leidinio „Ekspertas“, kartą M. Ziazikovas sušaukė posėdį dėl žmonių grobimo Ingušijoje ir norėdamas pademonstruoti valdžią įjungęs garsiakalbį paskambino tuomečiam saugumo vadui Sergejui Koriakovui, kurio paklausė: „Žmonės dingsta. Kaip čia yra?“ O saugumo vadas atsakė: „Visi klausimai Vladimirui Putinui“, ir padėjo ragelį…

Situacija ne ką paprastesnė ir Dagestane: visą vasarą nesiliovė sprogdinimai, milicijos automobilių bei kolonų apšaudymai, išpuoliai prieš valdžios atstovus ir dvasininkus. Liepos 17 d. Kiziljurte nugriaudėjo sprogimas sporto aikštėje, kurioje treniravosi milicininkai: 4 žuvę, 8 sužeisti. Liepos 27 d. Machačkaloje nužudytas žinomas musulmonų dvasinis lyderis, radikalaus islamo priešininkas Kurmagomedas Ramazanovas. Rugpjūčio 7 d. Chasavjurte susprogdinti 2 milicininkai, 7 sužeisti.

Dagestane taip pat grobiami žmonės. Vietos gyventojai įsitikinę, kad tai – jėgos struktūrų darbas, nes neretai dingusius žmones vėliau galima išsipirkti ne kur kitur, o pas milicininkus. Praėjusią vasarą buvo sukurta organizacija „Dagestano motinos“, jos narės nuolat rengia mitingus, reikalauja teisingumo, susitikimo su prezidentu Muchu Alijevu, tačiau neretai sulaukia tik smūgių milicininkų bananais.

Skirtingais duomenimis, per tris pastaruosius metus be žinios dingo daugiau nei 209 Dagestano gyventojai. Tačiau oficialiuose Dagestano valdžios interneto portaluose skelbiamos naujienos – tik apie parodų atidarymą ir bites (tiesiogine šio žodžio prasme). Maskvoje neatmetama versija, kad „teroristai“ Ingušijoje gali būti glaudžiai susiję su vietine opozicija, kuri suinteresuota destabilizuoti padėtį šalyje. Tačiau Rusija ją pasirengusi stabilizuoti bet kokia kaina.

Kalbant apie Šiaurės Kaukazo tautų katilą, kaip pavyzdžių užtenka ir šių dviejų nedidelių respublikų. Vien Dagestane (apie 2,1 mln. gyventojų) gyvena 30 skirtingų tautų ir kalbama net 15 kalbų. Ingušijoje etninė padėtis ne tokia komplikuota (didžiuma gyventojų – ingušai, apie 20 proc. – čečėnai), tačiau yra nesuvestų sąskaitų su Šiaurės Osetija. Šiais metais buvo minimos etninio valymo Šiaurės Osetijoje 15-osios metinės – tuomet Vladikaukaze ir Prigorodno rajone nukentėjo per 70 tūkstančių ingušų. 2007 m. birželio mėnesį Šiaurės Osetijos – Alanijos teismas galutinai išformavo ir likvidavo ingušų pabėgėlių stovyklą „Maiskij“, tapusią etninio konflikto simboliu. Valdžia pabėgėliams dosniai paskyrė žemės sklypą, kuriame turėtų būti sukurta nauja gyvenvietė, pastatė laikinus vagonėlius, tačiau ingušai ten keltis nenori. Likviduojant pabėgėlių stovyklą, žmonės priešinosi, mitingavo ir net badavo, nes persikėlimas į naująją gyvenvietę reiškia tik viena – ten, kur išvaryti ingušai gyveno iki 1992 m., jie nebesugrįš.

Anksčiau cituotas Rusijos gynybos ministro patarėjas generolas leitenantas V. Šamanovas tikina, kad tokią sudėtingą ir įtemptą padėtį Šiaurės Kaukaze lemia itin sunkios gyvenimo sąlygos ir prasta švietimo būklė. „Išaugo karta, kuriai rankose lengviau laikyti automatą, o ne kastuvą”, – sako generolas.

Tačiau ši žmonių karta išaugo ne kur kitur, o šiandienėje Rusijoje, kuri savo tikslų siekia nesirinkdama priemonių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.