|
Švediškoji alternatyva lenkams, arba besiblaškantys Lietuvos prioritetai
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo Valstybė redaktorius 2007 11 16
Trumpai ir simboliškai susitikęs su rinkimus Lenkijoje laimėjusiu Donaldu Tusku, kurį pasveikino šalies nepriklausomybės dienos proga, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus nuskubėjo į Švediją šios šalies valdžiai įrodinėti elektros tilto šiaurės kryptimi iš Ignalinos būtinumą ir naudą.
Ši idėja jau kuris laikas sklandė Lietuvoje, ypač po to, kai Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio pažadai dėl artimiausiomis dienomis sudedamų parašų eilinį kartą virto šnipštu. Nežinia, ar šis vizitas ir būsimos atominės jėgainės reklama Stokholme reiškia radikalų posūkį būsimo Lietuvos elektros energijos eksporto projektavime, tačiau keletas aspektų, kurie liečia ir platesnį mūsų šalies užsienio politikos kontekstą, yra verti dėmesio, o tiksliau kritinių pastabų.
Lenkai numatytu laiku sutarties dėl elektros tilto į Vakarus, kuri būtų pralaužusi Lietuvos prijungimo prie buvusios Sovietų Sąjungos energetinės sistemos žiedą, nepasirašė. Tikėtis, kad šis projektas taps tikslu Nr.1 naujajai Lenkijos vyriausybei, taip pat, ko gero, neverta, nes D. Tuskui iš pradžių reikia apsikuopti savam kieme ir įtvirtinti naujos savo komandos legitimumą, koncentruojantis į pažadus vietiniams rinkėjams. Be to, reikia pripažinti, kad ir energetinės priklausomybės nuo Rytų problema lenkams nėra tokia opi kaip Lietuvai, o ir dėl būsimos elektrinės pajėgumų pasidalijimo taip pat nesusitarta, nes ne taip seniai piktokai užsigeistų 1300 MW iš Varšuvos kol kas niekas neatšaukė.
Kaip parodė pats vizito Lenkijoje pobūdis, D.Tuskas nerado laiko aptarinėti šioms problemoms, todėl iškart po to nusidriekęs maršrutas į Švediją atrodytų logiškas. Tačiau galimų šiaurinių partnerių reakcija į lietuvišką idėją tiesti laidus jau ne pietvakarių, o šiaurės kryptimi akivaizdžiai parodė, kad jokių išankstinių konsultacijų nebuvo ir švedai niekuomet savęs nelaikė alternatyva lenkams, eksportuojant būsimą Lietuvoje pagamintą elektrą. Todėl suprantama, kad nebuvo nei entuziazmo, nei pažadų, nei preliminarių susitarimų, nes po šio vizito ima atrodyti, tarsi naujos jėgainės projektą Lietuva dabar mėtytų kaip karštą bulvę iš rankų į rankas. O rankų, kaip žinia, apsideginti niekas nenori.
Garantuoti mūsų šalies partneriai statant naują elektrinę latviai ir estai jau ne kartą diplomatiškai buvo išsakę nepasitenkinimą tuo, kad Lietuva į šį projektą įtraukė lenkus. Diskusijose su šiais partneriais Vilniui ne kartą teko užimti Varšuvos advokato vaidmenį, tačiau laukto atpildo, t. y. sutarties dėl elektros tilto statybos, gauti nepavyko. Žinant, kad Estija jau turi nedidelio galingumo jungtį su Suomija, galbūt ir nereikėjo taip plėšytis dėl lenkų, o susikoncentruoti į darbą su Ryga bei Talinu, pastariesiems ir paliekant rūpestį dėl elektros eksporto į Šiaurę. Tačiau Vilnius eilinį kartą viską norėjo kontroliuoti pats, todėl norint nušauti du zuikius iš karto, nepataikyta nė į vieną ir nėra jokių garantijų, kad jie abu nepabėgs.
Beje, ilga draugystė su Varšuva ir atsiradęs posūkis Stokholmo link ne vienintelis pastarojo meto nekokybiško Lietuvos užsienio politikos turinio pavyzdys. Po pasiektos narystės Europos Sąjungoje ir NATO generuota regioninės lyderystės idėja taip pat ima bliūkšti, ypač po paskutinių neramumų Gruzijoje, kurią Lietuva taip kantriai ir pompastiškai mokė demokratijos.
Iš pagalbos sprendžiant politines krizes Ukrainoje Vilnius taip pat negavo apčiuopiamų dividendų, nes pastaruoju metu tikrai negirdime apie Lietuvos investuotojų laimėjimus ar kokius nors strateginius projektus, o pavienės kalbos apie tariamą Ukrainos norą taip pat jungtis prie naujų statybų Ignalinoje yra tik kalbos.
Tačiau niekas nepastebėjo, kad blaškydamiesi tarp Kijevo ir Tbilisio gerokai pamiršome Briuselį ir po euforiško įstojimo į ES per kelerius metus nusiritome į Sąjungos nepažangiųjų gretas, demonstruodami perdėtą entuziazmą dėl formaliųjų procedūrų ir nesugebėdami įsisavinti realių lėšų. Pastarųjų, beje, gali ir mažėti. Kaip ir formaliųjų procedūrų, nes svarbiausias tikslas jau esant ES viduje euro įvedimas patyrė fiasko, o atsižvelgiant į Lietuvos ekonomikos tendencijas, pakartoti šį bandymą teks negreitai.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |