Trumpai ir simboliškai susitikęs su rinkimus Lenkijoje laimėjusiu Donaldu Tusku, kurį pasveikino šalies nepriklausomybės dienos proga, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus nuskubėjo į Švediją šios šalies valdžiai įrodinėti elektros tilto šiaurės kryptimi iš Ignalinos būtinumą ir naudą. 

Ši idėja jau kuris laikas sklandė Lietuvoje, ypač po to, kai Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio pažadai dėl „artimiausiomis dienomis“ sudedamų parašų eilinį kartą virto šnipštu. Nežinia, ar šis vizitas ir būsimos atominės jėgainės reklama Stokholme reiškia radikalų posūkį būsimo Lietuvos elektros energijos eksporto projektavime, tačiau keletas aspektų, kurie liečia ir platesnį mūsų šalies užsienio politikos kontekstą, yra verti dėmesio, o tiksliau – kritinių pastabų.

Lenkai numatytu laiku sutarties dėl elektros tilto į Vakarus, kuri būtų pralaužusi Lietuvos prijungimo prie buvusios Sovietų Sąjungos energetinės sistemos žiedą, nepasirašė. Tikėtis, kad šis projektas taps tikslu Nr.1 naujajai Lenkijos vyriausybei, taip pat, ko gero, neverta, nes D. Tuskui iš pradžių reikia „apsikuopti“ savam kieme ir įtvirtinti naujos savo komandos legitimumą, koncentruojantis į pažadus vietiniams rinkėjams. Be to, reikia pripažinti, kad ir energetinės priklausomybės nuo Rytų problema lenkams nėra tokia opi kaip Lietuvai, o ir dėl būsimos elektrinės pajėgumų pasidalijimo taip pat nesusitarta, nes ne taip seniai piktokai užsigeistų 1300 MW iš Varšuvos kol kas niekas neatšaukė.

Kaip parodė pats vizito Lenkijoje pobūdis, D.Tuskas nerado laiko aptarinėti šioms problemoms, todėl iškart po to nusidriekęs maršrutas į Švediją atrodytų logiškas. Tačiau galimų šiaurinių partnerių reakcija į lietuvišką idėją tiesti laidus jau ne pietvakarių, o šiaurės kryptimi akivaizdžiai parodė, kad jokių išankstinių konsultacijų nebuvo ir švedai niekuomet savęs nelaikė alternatyva lenkams, eksportuojant būsimą Lietuvoje pagamintą elektrą. Todėl suprantama, kad nebuvo nei entuziazmo, nei pažadų, nei preliminarių susitarimų, nes po šio vizito ima atrodyti, tarsi naujos jėgainės projektą Lietuva dabar mėtytų kaip karštą bulvę iš rankų į rankas. O rankų, kaip žinia, apsideginti niekas nenori.

Garantuoti mūsų šalies partneriai statant naują elektrinę – latviai ir estai – jau ne kartą diplomatiškai buvo išsakę nepasitenkinimą tuo, kad Lietuva į šį projektą įtraukė lenkus. Diskusijose su šiais partneriais Vilniui ne kartą teko užimti Varšuvos advokato vaidmenį, tačiau laukto atpildo, t. y. sutarties dėl elektros tilto statybos, gauti nepavyko. Žinant, kad Estija jau turi nedidelio galingumo jungtį su Suomija, galbūt ir nereikėjo taip plėšytis dėl lenkų, o susikoncentruoti į darbą su Ryga bei Talinu, pastariesiems ir paliekant rūpestį dėl elektros eksporto į Šiaurę. Tačiau Vilnius eilinį kartą viską norėjo kontroliuoti pats, todėl norint nušauti du zuikius iš karto, nepataikyta nė į vieną ir nėra jokių garantijų, kad jie abu nepabėgs.

Beje, ilga draugystė su Varšuva ir atsiradęs posūkis Stokholmo link ne vienintelis pastarojo meto nekokybiško Lietuvos užsienio politikos turinio pavyzdys. Po pasiektos narystės Europos Sąjungoje ir NATO generuota regioninės lyderystės idėja taip pat ima bliūkšti, ypač po paskutinių neramumų Gruzijoje, kurią Lietuva taip kantriai ir pompastiškai mokė demokratijos.

Iš pagalbos sprendžiant politines krizes Ukrainoje Vilnius taip pat negavo apčiuopiamų dividendų, nes pastaruoju metu tikrai negirdime apie Lietuvos investuotojų laimėjimus ar kokius nors strateginius projektus, o pavienės kalbos apie tariamą Ukrainos norą taip pat jungtis prie naujų statybų Ignalinoje yra tik kalbos.

Tačiau niekas nepastebėjo, kad blaškydamiesi tarp Kijevo ir Tbilisio gerokai pamiršome Briuselį ir po euforiško įstojimo į ES per kelerius metus nusiritome į Sąjungos nepažangiųjų gretas, demonstruodami perdėtą entuziazmą dėl formaliųjų procedūrų ir nesugebėdami įsisavinti realių lėšų. Pastarųjų, beje, gali ir mažėti. Kaip ir formaliųjų procedūrų, nes svarbiausias tikslas jau esant ES viduje – euro įvedimas – patyrė fiasko, o atsižvelgiant į Lietuvos ekonomikos tendencijas, pakartoti šį bandymą teks negreitai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.