Žurnalistinė dienotvarkė – įnoringa dama. Šiuo metu Rytų kryptimi pagrindinį žiniasklaidos atstovų dėmesį traukią Rusija, kurioje artėja rinkimai į parlamentą bei ruošiamasi rimtai politinei rokiruotei pačiu aukščiausiu lygiu. Esant tokioms aplinkybėms visos kitos regiono šalys lieka savotiškame informaciniame šešėlyje. Atrodo, kad net ir ne tokiems seniems įvykiams Gruzijoje buvo skiriama mažiau dėmesio negu artėjantiems Dūmos rinkimams, kurių baigtį galima labai tiksliai prognozuoti jau šiandien.

Rusijoje sparčiai stiprėjančios autoritarinės tendencijos gali būti naudingos net kelioms regiono valstybėms. Pirmiausiai – Baltarusijai, kuri jau seniai įgijo šalies, esančios už demokratinio pasaulio ribų, statusą. Ši valstybė gal net pati to nenorėdama „pasislėpė“ už savotiškos Rusijos širmos.

Baltarusija prezidento Aleksandro Lukašenkos dėka jau nebe pirmus metus pelno „paskutinės diktatūros Europoje“ titulą. Pamažu tai tapo savotiška šalies vizitine kortele. Tokia padėtis net šiek tiek stabilizavo gyvenimą Baltarusijoje – tiksliau, jo perpratimą. Demokratinės valstybės žino, kad iš Minsko neverta tikėtis tolerancijos, žodžio bei įsitikinimų laisvės, nes visų šių dalykų diktatoriaus valdomoje šalyje būti tiesiog negali. Net opozicinės demonstracijos išvaikymas nekelia tiek nuostabos ar pasipiktinimo, kiek analogiškas įvykis kurioje nors kitoje šalyje. Per valdymo metus A. Lukašenka sugebėjo „įteisinti“ savo, kaip autoritarinio lyderio, statusą ir ką jis dabar bedarytų – tai nekels didesnių klausimų, nes niekas ir nesitiki iš diktatorių, kad jie laikysis kokių nors taisyklių.

Menkas pasaulio lyderių bei žiniasklaidos domėjimasis Baltarusijos reikalais yra oficialaus režimo koziris. Per paskutinius farsinius prezidento rinkimus, kai ši šalis vėl trumpam atsidūrė dėmesio centre, galima buvo tiksliai pasakyti, jog ne visi jos gyventojai palaiko esamą režimą ir oficialios valdžios veiksmus, prieštaraujančius visoms demokratijos normoms. Į Minsko gatves pasiryžo išeiti žmonės, nepabūgę pasakyti „ne“ A. Lukašenkos diktatūrai. Bet rinkiminio farso euforija atslūgo ir tie žmonės vėl atsidūrė kitoje užmaršties pusėje kartu su vienu iš opozicinių kandidatų į prezidentus Aleksandru Kazulinu. Šis už dalyvavimą protestuose prieš įsišaknijusį Baltarusijoje režimą buvo nuteistas ir gavo už tokį „prasižengimą“ tiesiog fantastinę laisvės atėmimo bausmę – 5,5 metų kalėjimo (o kada visuomenės informavimo priemonės prisiminė apie tai paskutinį kartą?).

Oficialus Baltarusijos režimas, kaip ir pridera autoritariniam režimui, išgyvena tam tikrą sąstingį – tariamas „amžinas“ stabilumas su „amžinu“ vadu priešakyje (kai dėl visų nesėkmių kalti priešai) – tačiau tai ne toks sąstingis, kuris galėtų tą režimą pražudyti. Tenka pripažinti, kad tam tikra prasme Lukašenkos režimas yra talentingas: jis mokosi ir mokosi ne iš ko kito, o iš Rusijos, kuri artimiausiu metu, atrodo, žada gerokai pralenkti „paskutinę Europos diktatūrą“ pagal propagandinį meistriškumą ir žmogaus teisių bei laisvių suvaržymo lygį.

Kol Rusijoje kosminiais tempais formuojamas judėjimas „Už Putiną!“, Baltarusijoje tyliai formuojamas visuomeninis susivienijimas „Baltoji Rusija“ («БелаяРусь»), kurio tikslas – A. Lukašenkos vykdomos politikos „liaudies palaikymas“. Baltarusijos prezidentas visada mėgdavo akcentuoti, kad jį „palaiko liaudis“. O dabar, ne be minėtojo judėjimo pagalbos, tą palaikymą bus galima materializuoti ir kiekvienas savo akimis galės pamatyti „vieningą visuomenės užsidegimą“.

Dar sunku prognozuoti, koks vaidmuo bus paskirtas „Baltajai Rusijai“ – ar jos pagrindu susiformuos proprezidentinė valdžios partija, kaip Vladimiro Putino „Vieningoji Rusija“, ar jai teks tapti savotišku „Naši“ analogu. Variantų yra nemažai. Galima numanyti, kad kitą kartą, kai Baltarusijos opozicija išeis į gatves, ten pat, pagal įsakymą iš viršaus, išeis ir „Baltosios Rusijos“ aktyvistai, demonstruodami visišką A. Lukašenkos politinio kurso palaikymą. Galima net numanyti, kad jų bus žymiai daugiau, negu opozicijos atstovų (nes kitaip iš tokios akcijos nebūtų naudos). Be to, vargu ar jiems teks būgštauti dėl to, kad juos gali išvaikyti milicija.

Žiūrint į besiformuojančią regione situaciją, galima su nuostaba pažymėti, kad A. Lukašenka buvo savotiškai įžvalgus – Baltarusija, apie dešimtmetį buvusi „paskutinės diktatūros Europoje“ simboliu, artimiausiu metu gali tapti „paskutinės Eurazijos diktatūros bastiono“ dalimi. Visai įmanoma, kad šį bastioną suformuos Rusija kartu su Turkmėnija, ties autoritarizmu balansuojančiu Kazachstanu ir kai kuriomis kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Ne toks jau ilgas laikotarpis parodė, kad, nors sovietinė imperija žlugo, autoritarinės ir totalitarinės tendencijos sėkmingai išsilaikė tarp jos griuvėsių ir po kurio laiko sugebėjo netgi suvešėti. Tai pavojaus signalas šalims – ypač Ukrainai ir Gruzijai – bandančioms tokioje aplinkoje perimti ir įtvirtinti vakarietiškas demokratijos vertybes.

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.