Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  ES – federacijos link?

Laurynas Kasčiūnas
2007 11 28

Lisabonos sutartis iš esmės nesiskiria nuo ES konstitucijos, na, nebent tik tuo, kad šiame dokumente nebėra žodžio "konstitucija", ES vėliavos, himno ir kitų europietiškų simbolių.

"Mūsų politinė Sąjunga pagaliau turi konstituciją", – taip ES valstybių vadovų susitarimą dėl ES institucinės reformos įvertino vienas Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos, neslepiančios savo eurofederalistinių pažiūrų, lyderių. Spalio 19 dieną Bendrijos šalių vadovai susitarė dėl dokumento, kuris nuo šiol vadinsis Lisabonos sutartimi. Šią sutartį tie patys ES šalių vadovai dar turės pasirašyti gruodžio 13 dieną Lisabonoje vyksiančioje Europos Vadovų Taryboje (EVT), o 2008 metais kiekvienoje ES šalyje prasidės šio dokumento ratifikavimo procesas. Planuojama, kad sutartis turėtų įsigalioti 2009 metų sausio 1 dieną.

Kelias į Lisaboną

Lisabonos sutarties priešistorė labai įdomi. Šis dokumentas iš esmės simbolizuoja tai, kas liko iš ES konstitucijos projekto. Reikėtų priminti, kad ES konstitucijos ratifikavimo procesai buvo įšaldyti 2005 metais po nesėkmingų Prancūzijoje ir Nyderlanduose surengtų referendumų. Po šių įvykių Bendrijoje prasidėjusį savotišką apmąstymų laikotarpį baigė 2007 metų pirmąjį pusmetį ES pirmininkavusi Vokietija, kuri įnirtingai siekė atgaivinti ES institucinę reformą.

Šiuo apmąstymų laikotarpiu ES šalys ėmė svarstyti įvairius tolesnės ES konstitucijos raidos scenarijus (tarkime, mini sutarties variantą). Bet Vokietija išsikėlė tikslą išsaugoti kiek galima daugiau pirminės konstitucinės sutarties, kuri dėl nesėkmių referendumuose nebuvo ratifikuota Prancūzijoje ir Nyderlanduose, nuostatų. Berlyno pastangas vainikavo šių metų birželio 21–22 d. vykęs EVT susitikimas, kuriame su nedidelėmis išimtimis buvo pritarta vokiškajam ES institucinės reformos scenarijui, o spalio 19-ąją šis susitarimas įgavo konkrečią formą – atsirado Lisabonos sutartis.

Taigi kyla keli esminiai klausimai, kuo Lisabonos sutartis skiriasi nuo ES konstitucinės sutarties projekto ir kaip šioje sutartyje įtvirtintos nuostatos keičia ES institucinę sąrangą, t.y. ar šios institucinės reformos lems spartesnį Bendrijos judėjimą federacijos link? Atsakymai į šiuos klausimus turėtų paaiškinti dar vieną itin svarbų reiškinį – neformalų ES šalių (išskyrus Airijos) vadovų susitarimą Lisabonos sutarties ratifikavimą perkelti į nacionalinius ES valstybių parlamentus ir taip išvengti visuotinių referendumų bangos.

Paslėpta konstitucija

Ir eurofederalistai, ir euroskeptikai pripažįsta, kad Lisabonos sutartis savo turiniu 99 proc. atitinka ES konstitucijos projektą. Akivaizdu, kad šis dokumentas veda ES "švelnios" federacijos link. Svarbiausia varomoji jėga – išplėstas balsų daugumos principas priimant ES sprendimus. Tiek ES konstitucijos projekte, tiek Lisabonos sutartyje numatyta, kad vienbalsiškumo principas nustos galioti 68-iose ES reguliuojamos politikos srityse. Iš esmės tai reiškia, kad dėl glaudesnės ES integracijos Sąjungos narės vis labiau praranda teisę vetuoti nepriimtinus ES sprendimus.

Be to, abiejuose dokumentuose įtvirtinta nuostata, kad ES tampa juridiniu subjektu, galinčiu sudaryti tarptautines sutartis su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis. Netgi saugumo ir gynybos politikos srityse, kur valstybės narės tradiciškai labai jautrios įvairiems suvereniteto apribojimams, į Lisabonos sutartį iš ES konstitucijos projekto perkelta "struktūruoto bendradarbiavimo" galimybė. Tai reiškia, kad aštuonios šalys ES viduje gali sukurti glaudžiau bendradarbiaujančių valstybių branduolį ir spręsti, ar vėliau prie grupės norinčios prisidėti valstybės gali tai padaryti. Taip faktiškai įtvirtinamas ES šalių nelygiateisiškumas ir vadinamasis dviejų greičių ES mechanizmas.

Taigi kuo Lisabonos sutartis skiriasi nuo savo pirmtakės? Regis, tik simbolinėmis detalėmis. Kitaip tariant, dabartiniame dokumente tiesiog nebeliko žodžio "konstitucija", ES vėliavos, himno ir kitų simbolių. Netgi nauja pareigybė, kuri ES konstitucijos projekte vadinosi "bendras užsienio reikalų ministras", Lisabonos sutartyje yra tiesiog pervadinta į "bendros užsienio ir saugumo politikos Sąjungos įgaliotinis", visiškai nekeičiant šios pareigybės aprašymo.

Tai, kad šie du dokumentai savo turiniu vienas nuo kito beveik nesiskiria, pripažįsta ir ES konstitucijos tėvu vadinamas buvęs Prancūzijos prezidentas Valery Giscard'as d‘Estaing'as. Tiesa, jo teigimu, skiriasi šių dokumentų teisinė forma. Nors turinys tas pats, Lisabonos sutartis, kitaip nei ES konstitucija, tėra tarptautinis suverenių valstybių susitarimas, o jam ratifikuoti užtenka ir nacionalinių parlamentų pritarimo. Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad federacinės Europos architektams atsiranda galimybė ES šalyse išvengti visuotinių referendumų, kurie, kaip jau ne kartą teko įsitikinti, nėra labai palankūs įvairiems "bendrų Europos namų" statybos projektams. Taigi operacija "Lisabonos sutartis" tik dar kartą patvirtina euroskeptikų nuogąstavimus, jog ES viduje atsiranda vis daugiau demokratijos deficito.

Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro ekspertų teigimu, 2008 metais Europoje klostysis paradoksali situacija. ES šalių, jau spėjusių ratifikuoti pirminę ES konstitucijos sutartį (tarp jų ir Lietuvos), vyriausybės savo visuomenėms įrodinės, kad Lisabonos sutartis – iš esmės ta pati ES konstitucija, todėl naujų diskusijų (ar tuo labiau referendumų) šiuo klausimu tikrai nereikia. O tų valstybių, kurioms senojo dokumento patvirtinti nepavyko (Prancūzija, Nyderlandai), vadovai aiškins, kad Lisabonos sutartis ir ES konstitucija – visiškai skirtingi projektai, todėl prasmės rengti visuotinį referendumą irgi nėra.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras