Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Gėlo vandens geopolitika (II) (8)

Martynas Zapolskis
2007 11 27

Pirmoji straipsnio dalis

„Šiame amžiuje buvo kariaujama dėl naftos, o kitame amžiuje bus kariaujama dėl vandens.“

Buvęs Pasaulio banko viceprezidentas Ismailas Serageldinas, 1995 m.

Vandens trūkumo poveikio valstybių santykiams klausimas tarptautinių santykių studijose atsirado kaip sudėtinis šaltojo karo pabaigoje pradėtų plėtoti ir gamtosauginius veiksnius su tarptautiniu saugumu (angl. environmental security) siejančių studijų elementas. Požiūris į gėlo vandens išteklius kaip į tarptautinių konfliktų katalizatorių yra paremtas nuostata, kad egzistuoja stiprus priežastinis ryšys tarp resursų stygiaus ir nesutarimų tarp valstybių. Teigiama, jog kelių valstybių teritorijoje esančių strateginių vandens išteklių stygiaus problemos generuoja tam tikrą socialinį efektą (migracija, ekonominės problemos, skurdas ir pan.), kuris lemia didėjantį tų valstybių konflikto potencialą.

Tarptautinių konfliktų katalizatorius

Empirinių atvejų, bent iš dalies remiančių tokią poziciją, yra tikrai nemažai. Gėlo vandens resursai buvo politinės įtampos šaltinis santykiuose tarp Izraelio ir arabų valstybių, Indijos ir Bangladešo, JAV ir Meksikos, tarp Turkijos, Sirijos ir Irako, visų dešimties Nilo baseino šalių ir daugybės kitų valstybių. Vidurio Rytuose, kaip ir, sakykim, Vidurio Azijoje, vandens klausimas jau seniai yra tapęs „aukštosios politikos“ dalimi. Nuo bendrų vandens šaltinių (pavyzdžiui, Nilo, Tigro ir Eufrato) priklausomų valstybių vadovai aiškiai suvokia ryšį tarp gamtosauginių klausimų, užsienio politikos ir tarptautinio saugumo. Iškalbinga 1979 m. Egipto prezidento Anwaro Sadato ištarta frazė: „Vienintelis dalykas, kuris priverstų Egiptą vėl kariauti, yra vanduo.“ Nilo, Tigro ir Eufrato, Okavango, Jordano, Amudarjos, Syrdarjos upių baseinai analitikų dažnai minimi kaip potencialūs tarptautinių konfliktų židiniai. Vieno žymiausių autorių vandens konfliktų tyrinėjimo srityje Peterio Gleicko skaičiavimais, vien 2000–2003 m. įvairiose pasaulio vietose vyko 15 tiesiogiai arba netiesiogiai su vandeniu susijusių ginkluotų/smurtinių konfliktų, 12 iš jų – nepasidalijus bendrais vandens ištekliais.

Taigi remiantis šiuo požiūriu, gėlo vandens stygiaus problemos (ypač turint omenyje spartų industrializacijos, populiacijos didėjimo ir urbanizacijos tempą) neišvengiamai generuoja valstybių konfliktą. Pavyzdžiui, Johnas Cooley savo knygoje „The War over Water“ tvirtina, kad nepasidalijimo gėlu vandeniu klausimai buvo pagrindinė 1967 m. Izraelio ir arabų karo priežastis.

Vienas svarbiausių dėl vandens vykstančių tarptautinių konfliktų elementų yra valstybių pasidalijimas į aukštupio ir žemupio valstybes.

Aukštupio–žemupio skirtis

Geografinis gėlo vandens telkinius besidalijančių valstybių determinuotumas (įskaitant įvairias hidrologines, klimatines, ekologines charakteristikas) konflikto eigoje gali įgauti ypatingą reikšmę, nes net ekonominiu, politiniu ir kariniu požiūriu silpnesnei valstybei palankios geografinės aplinkybės gali leisti įgyti pranašumą. Nagrinėjant tarptautiniuose upių baseinuose vykstančius konfliktus, esminė yra aukštupio–žemupio skirtis. Aukštupyje esanti šalis, palankiai susiklosčius aplinkybėms, įgyja ženklų struktūrinės galios pranašumą, nes gali kontroliuoti upės tėkmę (upės nukreipimas, tėkmės lygio reguliavimas panaudojant užtvankų rezervuarus) ir kokybę (vandens užteršimo galimybė). Žemupyje esančios šalys yra kur kas labiau pažeidžiamos. Aštriausi konfliktai tokioje situacijoje kyla dėl vandens distribucijos, t. y. vandens per se. Varžybos tarp valstybių tokiu atveju vyksta kaip nulinės sumos žaidimas dėl gyvybiškai svarbaus ištekliaus.

Be abejo, konflikto dinamika taip pat priklauso nuo populiacijos dydžio, ekonominės struktūros ir valstybės gebėjimo susidoroti su kintančia padėtimi (pavyzdžiui, gebėjimo užsitikrinti alternatyvius gėlo vandens tiekimo šaltinius). Kitaip tariant, be geografinių savybių, labai svarbi politinė ir socialinė ekonominė terpė. Taigi tai, kad šalis yra aukštupyje, dar nereiškia dominuojančios jos pozicijos, nes ekonomine, politine ir karine galia pranašesnė žemupio valstybė turi svertų, leidžiančių jai siekti palankaus upės vandens distribucijos režimo. Vis dėlto jeigu susiklosto situacija, kai kariniu ir ekonominiu požiūriu pranašiausia valstybė (regiono lyderė) yra aukštupyje, kiti (žemupyje esantys) regioniniai veikėjai dažnai yra apskritai ignoruojami.

Tigro ir Eufrato baseinas

Tokias įžvalgas gerai iliustruoja Vidurio Rytų regione susiklosčiusi situacija. Tigro ir Eufrato upių baseine yra išsidėsčiusios trys valstybės: Turkija (aukštupyje), Sirija (tarpinė valstybė) ir Irakas (žemupyje). Turkijos teritorijoje generuojama du trečdaliai visos Tigro ir Eufrato tėkmės, be to, Turkija santykinės galios požiūriu yra neabejotinai stipriausia regiono valstybė. Irakui ir Sirijai Tigro ir Eufrato upių svarba yra milžiniška. Teigiama, kad be šių upių Sirija ir Irakas iš esmės pavirstų dykuma.

Aštresni nesutarimai tarp valstybių prasidėjo septintame dešimtmetyje, kai didėjanti populiacija ir industrializacija paskatino regiono valstybes pradėti vykdyti didelius infrastruktūros projektus (daugiausia – irigacinėms reikmėms ir elektros energijos gamybai). Pavyzdžiui, 1975 m. Sirijai užtvenkus Eufrato upę, nukentėjo milijonai Irako žemdirbių, o tai labai padidino politinę įtampą regione (buvo nutrauktas oro susisiekimas, prie valstybių sienų dislokuoti kariniai daliniai). Turkija ne sykį pareiškė, kad vanduo, tekantis šalies teritorija, yra išimtinė Turkijos nuosavybė ir žemupio valstybės neturi teisės nurodinėti, kaip Turkijai tą vandenį naudoti.

Turkija yra įvykdžiusi daugybę žemupio šalims nenaudingų projektų, pavyzdžiui, aštuntame dešimtmetyje buvo paskelbta apie milžinišką GAP (angl. South-eastern Anatolian Project) projektą, kuriuo buvo numatyta ant Tigro ir Eufrato upių pastatyti 22 užtvankas, 19 hidroelektrinių ir 25 irigacijos konstrukcijas ir kuris (nors nėra iki galo įgyvendintas) pridarė labai daug žalos žemupio valstybėms. Nepaisydama dažnų Sirijos ir Irako protestų, Turkija, išnaudodama savo geografinę poziciją bei santykinės galios pranašumą, vengia bet kokių jai nenaudingų vandens distribucijos įsipareigojimų. Kad ši situacija pasikeis, nelabai tikėtina ir artimiausioje ateityje.

Nilo baseinas

Kitokia situacija geografinio determinuotumo požiūriu susiklostė Nilo upės baseine. Daugiausia Nilo vandens sunaudojantis ekonominis ir politinis regiono lyderis Egiptas yra paskutinė Nilo baseino žemupio valstybė (Nilo upę, be Egipto, dalijasi Burundis, Kongo Demokratinė Respublika, Eritrėja, Etiopija, Kenija, Ruanda, Sudanas, Tanzanija ir Uganda). Tai neabejotinai komplikuoja situaciją, ypač turint omenyje, kad kitos regiono valstybės taip pat yra smarkiai priklausomos nuo Nilo vandens.

Įdomi Egipto santykių su Etiopija (jos teritorijoje yra generuojama maždaug 85 proc. Egiptą pasiekiančio Nilo vandens) dinamika. Geografinė padėtis, atrodytų, Etiopijai suteikia svarų pranašumą. Tačiau realiai Egiptas, net ir būdamas žemupyje, ilgą laiką buvo Nilo vandens distribucijos režimą nustatanti valstybė, nes Etiopija ekonominiu ir kariniu požiūriu yra ženkliai silpnesnė. Situaciją neblogai iliustruoja ir nedviprasmiška oficialioji Egipto retorika: 1978 m. Egipto prezidentas A. Sadatas taip įvertino Nilo svarbą ir mėginimus sutrikdyti stabilų Nilo vandens tiekimą: „mūsų gyvybė priklauso nuo Nilo 100 procentų, todėl jei kas nors kuriuo nors metu pamėgins iš mūsų gyvybę atimti, mes nedvejodami stosime į karą, nes tai yra gyvybės ir mirties klausimas“. Tiesa, Egiptas su Etiopija (taip pat su Sudanu) yra pasirašęs bendruosius vandens dalijimo principus numatančias sutartis, tačiau jos iš esmės įtvirtino Egiptui palankų status quo. Septintame ir aštuntame dešimtmečiuose Egipto pozicija baseine buvo vyraujanti ir daugeliu požiūrių atitiko Turkijos dominavimo Tigro ir Eufrato regione specifiką.

Tačiau Egiptas nėra aukštupyje esanti regioninė galybė ir negali visiškai nekreipti dėmesio į didėjančias žemupio valstybių ambicijas. Ekonomiškai sustiprėjusi Etiopija dešimto dešimtmečio viduryje pradėjo vis dažniau reikalauti Nilo upės distribucijos nuostatų peržiūrėjimo. Egiptui nerimą kėlė ir galimas Etiopijos ir Sudano susitarimas dėl bendrų (Egiptui grėsmę keliančių) projektų vykdymo. Tokia situacija ir įvairių tarptautinių organizacijų, siekiančių teisingesnio Nilo resursų paskirstymo modelio, spaudimas privertė valstybes sėsti prie derybų stalo – 1999 m. pradėta Nilo baseino iniciatyva: visos 10 Nilo baseino šalių mėgina pasiekti konsensusą ir sukonstruoti subalansuoto Nilo gėlo vandens išteklių distribucijos ir naudojimo modelį. Kitaip tariant, Egiptas buvo priverstas padaryti nuolaidų santykinės galios požiūriu silpnesnėms Nilo aukštupio šalims.

Be abejo, nagrinėjant bendrais gėlo vandens telkiniais nepasidalijančių valstybių konfliktus, reikia atkreipti dėmesį ir į daugybę kitų faktorių, pavyzdžiui, į tarptautinės teisės, reguliuojančios tarptautinių vandens resursų paskirstymą, neveiksnumą. Bet šiems aspektams aprėpti reikėtų kur kas didesnės apimties straipsnio.

Išvados

Taigi svarbiausiomis gėlo vandens, kaip strateginio gamtinio ištekliaus, reikšmės didėjimo tarptautiniuose santykiuose dimensijomis galima laikyti kompleksines vandens trūkumo problemas, netolygų vandens išteklių pasiskirstymą tarp valstybių ir tarptautinių vandens telkinių internacionalizacijos procesus. Kai kuriuose regionuose itin aštrios gėlo vandens stygiaus, taršos, distribucijos, nesubalansuoto naudojimo problemos kelia valstybėms rūpesčių ir lemia tai, kad tarptautiniuose vandens telkiniuose susikerta skirtingi strateginiai valstybių interesai. Strategiškai svarbių bendrų gėlo vandens išteklių valdymo klausimai vis dažniau tampa sudėtiniu tarptautinių santykių elementu.

Gėlas vanduo yra geoekonomiškai svarbus strateginis išteklius, kurio netolygus pasiskirstymas tam tikruose regionuose yra veiksnys, lemiantis nevienodą valstybių ekonominę galią ir kuriantis specifinius galios santykius. Disponavimas strategiškai svarbiais gėlo vandens resursais gali suteikti valstybei ženklų struktūrinės galios pranašumą ir padėti realizuoti nacionalinius interesus. Šie faktoriai tarptautinius santykius nagrinėjančiose studijose dažnai nepelnytai nuvertinami.

Lietuvos autorių knygose ar moksliniuose straipsniuose dėmesio gėlo vandens išteklių problematikai tarptautiniuose santykiuose iš esmės nėra skiriama, todėl svarbu mėginti užpildyti šią spragą, nes geopolitinė analizė ir tarptautinių santykių (ypač tarptautinio saugumo) studijos ateityje neišvengiamai turės vis didesnį dėmesį skirti gėlo vandens, kaip strateginio gamtinio ištekliaus, faktoriui, kuris, žinant pastarųjų metų tendencijas, turėtų tapti vis svarbesniu ne tik regioninės, bet ir globalios politikos dėmeniu. Neįvertinus gėlo vandens faktoriaus reikšmės, neįmanoma iki galo perprasti daugybėje pasaulio regionų vykstančių politinių procesų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 8)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras