Jungtinėse Valstijose, Anapolyje, vykęs viršūnių susitikimas turėjo iš mirties taško pajudinti Izraelio ir palestiniečių santykius. Tai buvo pirmasis rimtas Amerikos prezidento George‘o W. Busho bandymas imtis palestiniečių ir Izraelio problemos. Gaila, kad G. W. Bushas palestiniečius prisiminė tik savo kadencijos pabaigoje, panašiai kaip Billas Clintonas 2000-aisiais, ir jam nepavyko. Tačiau šiuo metu padėtis kitokia nei B. Clintono laikais: JAV ėmėsi tarpininkauti deryboms, kai jos karinės ir moralinės pozicijos regione, išskyrus, žinoma, Izraelį, yra silpnos. Nepavykusi Amerikos invazija į Iraką pakirto ne tik moralinį jos autoritetą, bet ir tikėjimą, kad karinė Amerikos mašina gali įveikti viską. Jeigu šios iniciatyvos G. W. Bushas būtų ėmęsis po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių, prieš pradėdamas karą Irake, būtų buvę galima tikėtis realių rezultatų, ypač jeigu Amerika būtų sugebėjusi parodyti arabams, kad traktuoja juos lygiai taip pat kaip izraeliečius.

Šiuo metu, kai Amerikos kariai dalyvauja karo veiksmuose dviejose musulmoniškose valstybėse – Afganistane ir Irake – ir didesnių pergalių nepasiekė nė vienoje, JAV autoritetas arabų šalyse kaip niekada žemas. Arabų politikai ir paprasti žmones Ameriką laiko vienašališkai esančia Izraelio pusėje, todėl didesnių vilčių arabų šalyse susitikimas nekėlė. Tačiau Amerikos pastangos davė bent jau tiek, kad arabų valstybės gausiai dalyvavo konferencijoje. Viršūnių susitikimas yra neeilinis vien dėl dalyvių skaičiaus – jame dalyvavo daugiau kaip 40 įvairiausių organizacijų bei valstybinių delegacijų.

Amerikai pavyko susodinti už derybų stalo nesutaikomus priešininkus: susitiko Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas, palestiniečių vadovas Mahmoudas Abbasas, derybose dalyvavo Amerikos oponentė regione Sirija. Dalyvavusių valstybių motyvai buvo labai įvairūs, tačiau Amerikos nuopelnas, kad dažniausiai tarpusavyje nesikalbantys ir vieni kitų nekenčiantys politikai susirinko viename pastate. Tai rodo, jog Amerika galutinai savo autoriteto arabų pasaulyje dar neprarado.

Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras Saudas al Faisalas sakė, kad jo šalis dalyvauja susitikime, nes Jungtinės Valstijos pažadėjusios, jog konferencija galų gale baigsis derybomis, kurios išspręs problemas, įstrigusias dar 1979 metais – Jeruzalės statusą, nuspręs, koks bus palestiniečių pabėgėlių likimas, taip pat Izraelio gyvenviečių Vakarų Krante ateitį, o svarbiausia – Palestinos valstybės sienas. Saudas taip pat pareiškė, jog Izraelio ministrui pirmininkui E. Olmertui susitikimo metu jis rankos nepaspaus. Saudas tvirtino, kad ranką paspausti bus galima tik tada, kai tarp Izraelio ir palestiniečių bus pasiektas taikos susitarimas.

Nuo pat pradžių niekas iš susitikimo nesitikėjo greitų rezultatų, nes visų pirma pats konfliktas yra per daug įsisenėjęs, kad jį būtų galima greitai išspręsti.

Antra, svarbiausias klausimas – taikos tarp Izraelio ir palestiniečių – buvo svarstomas dalyvaujant ne visiems įtakingiems palestiniečių politikams. M. Abbasas atstovauja tik daliai palestiniečių ir jo frakcija kontroliuoja tik Vakarų Krantą. Gazos ruože įsitvirtino radikalus palestiniečių judėjimas „Hamas“ ir jo vadovai pareiškė, jog jokių M. Abbaso pasiektų kompromisinių susitarimų jie nepriims. „Hamas“ yra sunitų politinis judėjimas, kurį remia Iranas. Taip pat reikšminga yra tai, kad „Hamas“ į valdžią atėjo laimėjęs parlamento rinkimus, kurie, matuojant regiono kriterijais, buvo demokratiški. Tai reiškia, jog „Hamas“, kad ir kaip jis nepatiktų Vakarams, yra reali jėga ir vargu ar kokie nors susitarimai jam nedalyvaujant bus įgyvendinti, o ne taip ir liks tik gerų norų karalijoje.

„Hamas“ net kelis kartus pareiškė nepriimsiąs jokių susitarimų, pasiektų prieš palestiniečių valią ir už jų nugarų (suprask, nedalyvaujant „Hamas“).

Skeptišką požiūrį į susitikimą Anapolyje išreiškė ir Iranas. Jis, aišku, nėra Artimųjų Rytų valstybė, bet šiitiško Irano įtaka tradiciškai sunitų valdomuose Artimuosiuose Rytuose didėja. Iranas remia judėjimą „Hamas“, ginkluotos Libano šiitų grupuotės taip pat sulaukia ne tik politinės jo paramos, bet ir ginklų kovai su Izraeliu, kuris, kaip mano Teheranas, neturi teisės egzistuoti iš viso. Irakas tampa pirmąja šiitų valdoma arabų valstybe, kurioje Irano įtaka yra didžiulė.

Didėjanti Irano įtaka Vidurio Rytuose kelia tradiciškai sunitų valdomų valstybių susirūpinimą. Tai, be abejonės, yra dar viena iš priežasčių, kodėl, sakykim, Saudo Arabija atvyko į susitikimą.

Tačiau galų gale ką susitikimas pasiekė? Stebuklų tikrai neįvyko ir negalėjo įvykti. G. W. Bushas ilgai derėjosi tiek su palestiniečių prezidentu M. Abbasu, tiek su Izraelio ministru pirmininku E. Olmertu, buvo daug gražių kalbų ir rankų paspaudimų, bet sprendimai palikti ateičiai.

Izraelis ir palestiniečiai paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame pažadėjo pradėti derybas dėl sutarties, kuri apimtų „visas svarbiausiais problemas, nedarant jokių išimčių“. Kada ir kur tokios derybos prasidės, kol kas nėra aišku. Akivaizdu, kad jos bus sunkios ir ilgos, o jų rezultatus pripažins ne visi.

Jungtinės Valstijos ir Rusija kitą panašų viršūnių susitikimą žada surengti Maskvoje 2008 metų pradžioje. Tikimasi, kad ten galėtų prasidėti ir derybos dar tarp dviejų nesutaikomų priešininkų – Izraelio ir Sirijos. Be to, tai turėtų maloniai paglostyti ir V. Putino savimeilę – juk Rusija jau kuris laikas mėgina vėl tapti įtakinga jėga Vidurio Rytuose. Atrodo, kad Vakarai su tokiomis jos ambicijomis pradeda susitaikyti.

Kaip ten bebūtų, tai kol kas tik kalbos ir pažadai. Bet ir tai Artimųjų Rytų regione, kur paprastai viskas sprendžiama jėga, o politika vykdoma remiantis sąmokslo teorijomis, yra šioks toks laimėjimas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.