Derybose tarp Izraelio ir palestiniečių ne tiek daug vilčių
2007 12 03

Annapolyje lapkričio 27 d. prasidėjo taikos viršūnių susitikimas. Paties susitikimo didžiule sėkme tapo asmenys, kurie į jį atvyko: Izraelio, palestiniečių ir Amerikos lyderiai bei apie 40 užsienio reikalų ministrų, daugiausia iš islamiškų valstybių.
JAV, o tiksliau valstybės sekretorėsKondolizos Rais (Candoleezza Rice), motyvas palaikyti šį susitikimą didžia dalimi buvo troškimas pademonstruoti, jog nuosaikusis Palestinos autonomijos prezidentas Mahmudas Abasas (Mahmoudas Abbasas) yra geresnis pasirinkimas palestiniečiams nei Hamas. K. Rais norėjo, jog M. Abasas ir Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas susitartų dėl kai kurių būsimo taikos susitarimo principų ir tuo pačiu suteiktų M. Abasui vadinamąjį politinį horizontą. Visgi JAV valstybės sekretorė nebuvo pajėgi įveikti juos skiriantį atotrūkį.
Skeptikai gali teigti, jog susitikimas Annapolyje nebuvo sėkmingas. Izraelio dešinieji sudarinėjo naujas kliūtis premjerui E. Olmertui, o M. Abasas rizikavo sudaryti pritariančiojo Amerikai įvaizdį. Dėl tam tikrų nuolaidų (pavyzdžiui, Izraelio sutikimas paleisti 440 įkalintų palestiniečių) buvo sutarta paskutinę minutę.
Annapolyje JAV prezidentas Džordžas Bušas rėžė kalbą apie jo abiejų valstybių Izraelio ir Palestinos, egzistuojančių šalia viena kitos, viziją. Visgi, jei jis nepasiūlė daugiau jokio Amerikos plano regionui, tai nėra pagrindo tikėtis, jog susitikimas pažymės istorinius pokyčius.
Vis tik susitikimo metu buvo pasiektos mažos pergalės. E. Olmertas sutiko atnaujinti derybas su M. Abasu. Taip pat abi pusės sutiko pabandyti atgaivinti kelio žemėlapį, taikos planą, kuris buvo pradėtas intifados įkarštyje ir pagal kurį abi konflikto pusės raginamos imtis pirmųjų žingsnių kuriant abipusį pasitikėjimą. Pagrindinis susitikimo neišspręstas klausimas kada ir kaip prasidės baigiamasis taikos derybų etapas ir kokie mechanizmai užtikrins ir stebės taikos susitarimo įgyvendinimą.
E. Olmertas teigė, jog nori, kad derybos būtų baigtos per metus, t. y. laiko tarpas, kol baigsis dabartinio JAV prezidento kadencija. Daugumos sudėtingų klausimų, tokių kaip Palestinos valstybės siena, palestiniečių pabėgėlių ateitis ir Jeruzalės padalijimas, sprendimas pademonstruos, kiek rimtai jis nusiteikęs deryboms.
Jei E. Olmertas griežčiau apribotų naujakurius, tai galbūt palestiniečiai imtųsi rimtesnių veiksmų prieš Vakarų pakrantės kovotojus. Tuo tarpu E. Olmertas neminėjo, jog būtų pasirengęs tokiems veiksmams. Dž. Bušas pareiškė, jog JAV prižiūrės kelio žemėlapio įgyvendinimą. Tada kyla klausimas, kaip šį pažadą Amerika įgyvendins, nes Dž. Bušo administracija pademonstravo suinteresavimo glaudžiai įsitraukti trūkumą. Jei yra galimybių, jog plano būtų laikomasi, tai reikės parodyti tam tikrą įsipareigojimą ir nešališkumą, kurių dabar trūksta.
Pagal 2007 m. lapkričio 27 d. The Economist informaciją parengė Kristina Puleikytė |