Annapolyje lapkričio 27 d. prasidėjo taikos viršūnių susitikimas. Paties susitikimo didžiule sėkme tapo asmenys, kurie į jį atvyko: Izraelio, palestiniečių ir Amerikos lyderiai bei apie 40 užsienio reikalų ministrų, daugiausia iš islamiškų valstybių.

JAV, o tiksliau valstybės sekretorėsKondolizos Rais (Candoleezza Rice), motyvas palaikyti šį susitikimą didžia dalimi buvo troškimas pademonstruoti, jog nuosaikusis Palestinos autonomijos prezidentas Mahmudas Abasas (Mahmoudas Abbasas) yra geresnis pasirinkimas palestiniečiams nei „Hamas“. K. Rais norėjo, jog M. Abasas ir Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas susitartų dėl kai kurių būsimo taikos susitarimo principų ir tuo pačiu suteiktų M. Abasui vadinamąjį „politinį horizontą“. Visgi JAV valstybės sekretorė nebuvo pajėgi įveikti juos skiriantį atotrūkį.

Skeptikai gali teigti, jog susitikimas Annapolyje nebuvo sėkmingas. Izraelio dešinieji sudarinėjo naujas kliūtis premjerui E. Olmertui, o M. Abasas rizikavo sudaryti pritariančiojo Amerikai įvaizdį. Dėl tam tikrų nuolaidų (pavyzdžiui, Izraelio sutikimas paleisti 440 įkalintų palestiniečių) buvo sutarta paskutinę minutę.

Annapolyje JAV prezidentas Džordžas Bušas rėžė kalbą apie jo abiejų valstybių – Izraelio ir Palestinos, – egzistuojančių šalia viena kitos, viziją. Visgi, jei jis nepasiūlė daugiau jokio Amerikos plano regionui, tai nėra pagrindo tikėtis, jog susitikimas pažymės istorinius pokyčius.

Vis tik susitikimo metu buvo pasiektos mažos pergalės. E. Olmertas sutiko atnaujinti derybas su M. Abasu. Taip pat abi pusės sutiko pabandyti atgaivinti „kelio žemėlapį“, taikos planą, kuris buvo pradėtas intifados įkarštyje ir pagal kurį abi konflikto pusės raginamos imtis pirmųjų žingsnių kuriant abipusį pasitikėjimą. Pagrindinis susitikimo neišspręstas klausimas – kada ir kaip prasidės baigiamasis taikos derybų etapas ir kokie mechanizmai užtikrins ir stebės taikos susitarimo įgyvendinimą.

E. Olmertas teigė, jog nori, kad derybos būtų baigtos per metus, t. y. laiko tarpas, kol baigsis dabartinio JAV prezidento kadencija. Daugumos sudėtingų klausimų, tokių kaip Palestinos valstybės siena, palestiniečių pabėgėlių ateitis ir Jeruzalės padalijimas, sprendimas pademonstruos, kiek rimtai jis nusiteikęs deryboms.

Jei E. Olmertas griežčiau apribotų naujakurius, tai galbūt palestiniečiai imtųsi rimtesnių veiksmų prieš Vakarų pakrantės kovotojus. Tuo tarpu E. Olmertas neminėjo, jog būtų pasirengęs tokiems veiksmams. Dž. Bušas pareiškė, jog JAV prižiūrės „kelio žemėlapio“ įgyvendinimą. Tada kyla klausimas, kaip šį pažadą Amerika įgyvendins, nes Dž. Bušo administracija pademonstravo suinteresavimo glaudžiai įsitraukti trūkumą. Jei yra galimybių, jog plano būtų laikomasi, tai reikės parodyti tam tikrą įsipareigojimą ir nešališkumą, kurių dabar trūksta.

Pagal 2007 m. lapkričio 27 d. „The Economist“ informaciją parengė Kristina Puleikytė

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.