Mark Leonard ir Nicu Popescu. Europos naujasis Donaldas Rumsfeldas
2007 12 03

Šių metų gruodžio mėnesį vyksiantys rinkimai į Rusijos Dūmą beveik visiškai užtvirtins prezidentui Vladimirui Putinui lojalių jėgų galią. Tai tik patvirtins Rusijos kaip labiausiai Europos Sąjungą dalijančio klausimo iškilimą. XX a. 10 dešimtmetyje ES valstybės-narės lengvai sutarė dėl bendros strategijos Rusijos atžvilgiu silpnos ir įsiskolinusios Rusijos demokratizavimas ir vesternizavimas.
Greitai augančios dujų ir naftos kainos suteikė daugiau galių Rusijai, kuri ėmė mažiau linkti į bendradarbiavimą ir tapo mažiau suinteresuota prisijungimu prie Vakarų. Šiuo metu europiečiai negali sutarti dėl Rusijos režimo prigimties, todėl sunkiai gali priimti ir bendrą politiką šios atžvilgiu.
Glaudžiai tarpusavyje susijusi politinių patarėjų grupė padėjo V. Putinui išspręsti šiuos galvosūkius. Vietoj to, jog įdiegtų diktatūrą, jie padėjo V. Putinui pasinaudoti liberaliosios demokratijos atributais, jog konsoliduotų galią. Suformuodamas fiktyvias opozicines partijas, kurios prižiūrimos Kremliaus, sukurdamas pseudo spaudimo grupes ir organizacijas (pavyzdžiui, Naši) ir įstatymo viršenybę paversdamas politinės galios instrumentu, V. Putinas įtvirtino savo kontrolę efektyvesniu ir subtilesniu būdu nei daugumą kitų autokratinių režimų.
ES nepavyko pakeisti Rusijos per V. Putino valdymo erą, o Rusija išlaiko didelę įtaką Sąjungai. Energetikos srityje Rusija pasirašinėja ilgo laikotarpio susitarimus individualiai su ES valstybėmis-narėmis, taip kenkdama bendros ES energetikos strategijos esminiams principams. Kosovo statuso klausimu Rusija blokuoja progresą Jungtinėse Tautose. Kaukaze ir Centrinėje Azijoje Kremlius sėkmingai nutildė ES, kuri regione turi interesų skatinti politines reformas, išspręsti konfliktus ir plėsti energetinę partnerystę.
Kai kurių kaimyninių valstybių akyse Rusija kyla kaip ideologinė alternatyva ES, kuri siūlo skirtingą požiūrį į suverenitetą, galią ir pasaulio tvarką. Europos projektas yra grįstas teisės viršenybės principu, o Rusija įsitikinusi, jog, pasikeitus jėgų balansui, įstatymai turi būti pakeisti tam, kad reflektuotų galios pokytį.
Rusija stengiasi kurti asimetrinės priklausomybės santykį su ES. Valdantysis elitas siekia sukurti tokią situaciją, kurioje ES reikėtų Rusijos labiau nei Rusijai ES, ypač energetikos sferoje. Tuo tarpu ES išeikvojo vieną svarbiausių savo derybinės galios šaltinių vienybę.
Požiūriu į Rusiją ES valstybės-narės yra pasidalijusios. Vienos Rusiją mato kaip potencialų partnerį, kuris gali būti įstumtas į ES orbitą per šliaužiančios integracijos procesą. Tuo tarpu kitos valstybės-narės Rusiją mato kaip grėsmę, kurios ekspansionizmas ir nepagarba demokratijai privalo būti atmušama minkšto sulaikymo politika. Pastarieji keli metai pademonstravo, jog nė viena iš strategijų nėra veiksminga. Pirmosios strategijos atveju egzistuoja rizika suteikti Rusijai lengvą priėjimą prie bendradarbiavimo su ES naudos, nereikalaujant, jog tvirtai laikytųsi nustatytų taisyklių. Tuo tarpu atviras priešiškumas sudarytų sunkumus ES sprendžiant su Rusija bendras problemas, tokias kaip aplinkosauga, nelegali migracija, branduolinio ginklo neplatinimas, Kosovo statusas.
ES reikia naujo požiūrio į Rusiją. Sąjunga turi apsiriboti tikslu-siekiu, jog Rusija taptų patikimu partneriu, apribotu teisės viršenybe. Bendra strategija suteiktų ES galingą įrankį, užtikrinantį Rusijos pagarbą sutartims ir abipusiams sutarimams. Taip pat ES galėtų kartu stiprinti demokratiją ir teisės viršenybę kaimyniniuose regionuose, stiprinant santykius su tokiomis valstybėmis kaip Gruzija ir Ukraina. Be to, turėtų būti išnaudojami ir ekonominiai svertai Rusijos atžvilgiu.
Tol, kol ES svyruos tarp integracijos ir sulaikymo, ji toliau Kremliaus akyse liks silpna ir be aiškios krypties, o tai savaime toliau skatins Rusijos kategoriškumą.
Pagal http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Kristina Puleikytė |