Šių metų gruodžio mėnesį vyksiantys rinkimai į Rusijos Dūmą beveik visiškai užtvirtins prezidentui Vladimirui Putinui lojalių jėgų galią. Tai tik patvirtins Rusijos kaip labiausiai Europos Sąjungą dalijančio klausimo iškilimą. XX a. 10 dešimtmetyje ES valstybės-narės lengvai sutarė dėl bendros strategijos Rusijos atžvilgiu – silpnos ir įsiskolinusios Rusijos demokratizavimas ir vesternizavimas.

Greitai augančios dujų ir naftos kainos suteikė daugiau galių Rusijai, kuri ėmė mažiau linkti į bendradarbiavimą ir tapo mažiau suinteresuota prisijungimu prie Vakarų. Šiuo metu europiečiai negali sutarti dėl Rusijos režimo prigimties, todėl sunkiai gali priimti ir bendrą politiką šios atžvilgiu.

Glaudžiai tarpusavyje susijusi politinių patarėjų grupė padėjo V. Putinui išspręsti šiuos galvosūkius. Vietoj to, jog įdiegtų diktatūrą, jie padėjo V. Putinui pasinaudoti liberaliosios demokratijos atributais, jog konsoliduotų galią. Suformuodamas fiktyvias opozicines partijas, kurios prižiūrimos Kremliaus, sukurdamas pseudo spaudimo grupes ir organizacijas (pavyzdžiui, „Naši“) ir įstatymo viršenybę paversdamas politinės galios instrumentu, V. Putinas įtvirtino savo kontrolę efektyvesniu ir subtilesniu būdu nei daugumą kitų autokratinių režimų.

ES nepavyko pakeisti Rusijos per V. Putino valdymo erą, o Rusija išlaiko didelę įtaką Sąjungai. Energetikos srityje Rusija pasirašinėja ilgo laikotarpio susitarimus individualiai su ES valstybėmis-narėmis, taip kenkdama bendros ES energetikos strategijos esminiams principams. Kosovo statuso klausimu Rusija blokuoja progresą Jungtinėse Tautose. Kaukaze ir Centrinėje Azijoje Kremlius sėkmingai nutildė ES, kuri regione turi interesų skatinti politines reformas, išspręsti konfliktus ir plėsti energetinę partnerystę.

Kai kurių kaimyninių valstybių akyse Rusija kyla kaip ideologinė alternatyva ES, kuri siūlo skirtingą požiūrį į suverenitetą, galią ir pasaulio tvarką. Europos projektas yra grįstas teisės viršenybės principu, o Rusija įsitikinusi, jog, pasikeitus jėgų balansui, įstatymai turi būti pakeisti tam, kad reflektuotų galios pokytį.

Rusija stengiasi kurti „asimetrinės priklausomybės“ santykį su ES. Valdantysis elitas siekia sukurti tokią situaciją, kurioje ES reikėtų Rusijos labiau nei Rusijai ES, ypač energetikos sferoje. Tuo tarpu ES išeikvojo vieną svarbiausių savo derybinės galios šaltinių – vienybę.

Požiūriu į Rusiją ES valstybės-narės yra pasidalijusios. Vienos Rusiją mato kaip potencialų partnerį, kuris gali būti įstumtas į ES orbitą per „šliaužiančios integracijos“ procesą. Tuo tarpu kitos valstybės-narės Rusiją mato kaip grėsmę, kurios ekspansionizmas ir nepagarba demokratijai privalo būti atmušama „minkšto sulaikymo“ politika. Pastarieji keli metai pademonstravo, jog nė viena iš strategijų nėra veiksminga. Pirmosios strategijos atveju egzistuoja rizika suteikti Rusijai lengvą priėjimą prie bendradarbiavimo su ES naudos, nereikalaujant, jog tvirtai laikytųsi nustatytų taisyklių. Tuo tarpu atviras priešiškumas sudarytų sunkumus ES sprendžiant su Rusija bendras problemas, tokias kaip aplinkosauga, nelegali migracija, branduolinio ginklo neplatinimas, Kosovo statusas.

ES reikia naujo požiūrio į Rusiją. Sąjunga turi apsiriboti tikslu-siekiu, jog Rusija taptų patikimu partneriu, apribotu teisės viršenybe. Bendra strategija suteiktų ES galingą įrankį, užtikrinantį Rusijos pagarbą sutartims ir abipusiams sutarimams. Taip pat ES galėtų kartu stiprinti demokratiją ir teisės viršenybę kaimyniniuose regionuose, stiprinant santykius su tokiomis valstybėmis kaip Gruzija ir Ukraina. Be to, turėtų būti išnaudojami ir ekonominiai svertai Rusijos atžvilgiu.

Tol, kol ES svyruos tarp integracijos ir sulaikymo, ji toliau Kremliaus akyse liks silpna ir be aiškios krypties, o tai savaime toliau skatins Rusijos kategoriškumą.

Pagal http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Kristina Puleikytė

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.