Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Gruzijos pamokos (1)

Borisas Tumanovas
2007 12 04

Jeigu šis straipsnis būtų pasirodęs prieš tris savaites, iki liūdnai pagarsėjusių įvykių Gruzijoje, tikriausiai nebūtų išvengta įtarimų turint išankstinę nuomonę. Ypač iš tų, kurie manosi buvę – o galbūt ir toliau yra – žaviausiojo Michailo Saakšvilio bendraminčiai ir šalininkai. Bet neseniai įvykęs Gruzijos valdžios susidorojimas su prezidento priešininkų manifestacija, nepriklausomo televizijos kanalo nusiaubimas, nepaprastoji padėtis, užčiaupusi žurnalistų burnas, opozicijos lyderių teisminis persekiojimas šokiravo, drįstu tikėtis, net ir pačius karščiausius Mišiko, kaip dar vakar švelniai familiariai gruzinai vadino savo prezidentą, šalininkus. Šokas buvo pakankamas, kad sukeltų mažų mažiausiai norą objektyviai išsiaiškinti ne tik Saakašvilio fenomeną, bet ir pačios posovietinės Gruzijos realijas.

Tai pabandė padaryti laikraštis „The Washington Post“, tačiau tai tėra greičiau žalos, kurią savo poelgiu Michailas Saakašvilis padarė „amerikietiškos demokratijos pažangai“, konstatavimas nei kompetentinga priežasčių, nulėmusių šį liūdną rezultatą, analizė.

„Amerika palaikė demokratinę Gruzijos raidą, kad parodytų pavyzdį kitoms buvusioms Sovietų Sąjungos šalims“, – rašo laikraštis. Tačiau Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis pakenkė „amerikietiškai demokratijos pažangai“ daug labiau, negu tai būtų galėję padaryti tuzinas Pakistano prezidentų, tokių kaip Pervezas Musharrafas. Niekas ir nesitikėjo demokratinės Pakistano raidos, bet nuostabiausia, kad JAV šito tikėjosi iš Gruzijos. Vis dėlto šie lūkesčiai išsisklaidė po Gruzijos valdžios bandymų nuslopinti opozicijos veiksmus.

Beje, jeigu Amerika tikrai palaikė Saakašvilį „kitoms buvusioms Sovietų Sąjungos šalims“ pamokyti, tai ji savo pasiekė: Gruzijos pavyzdys daugumą šių šalių lyderių, ir šiaip jau linkusių į autoritarizmą, dar kartą įtikino, kad siekiant išsaugoti valdžią nebūtina įsikibus laikytis daugiau ar mažiau dekoratyvios demokrato reputacijos. Juk kaip tik taip ir dėl tos pačios priežasties pasielgė Gruzijos prezidentas kritiniu jam laikotarpiu.

Kaip bebūtų keista, niekas neprisimena Uzbekijos prezidento Islamo Karimovo, kuriam iki tam tikro laiko Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga taip pat buvo palankios ir kuris turėjo „nuosaikaus demokrato“ reputaciją, precedento. Šiaip ar taip, Amerikos karinės bazės buvimas Uzbekistane savaime buvo šalies priklausymo „civilizuotam pasauliui“ požymis. Tačiau I. Karimovas visa tai nedvejodamas paaukojo paskandindamas kraujyje masinius protestus Andižane, kad išsaugotų savo valdžią. O juk jei to nebūtų atsitikę, Uzbekistanas tikrai galėjo tapti „Centrinės Azijos demokratijos pavyzdžiu“.

Tiems stebėtojams, kurie apie demokratijos padėtį posovietinėje erdvėje sprendžia ne pagal politinių veikėjų retoriką, o pagal realią, istoriškai susiklosčiusią vienos ar kitos „buvusios Sovietų Sąjungos šalies“ visuomenės būklę, nei Karimovo, nei Saakašvilio veiksmai nebuvo staigmena. Jų buvo galima tikėtis, kaip galima tikėtis ir to, kad ateinantį sausį Gruzijos prezidentas greičiausiai bus perrinktas į savo dabartinį postą.

Ir šis perrinkimas bus visai ne paradoksas, o tiesiogiai nulemtas gruzinų visuomenės tradicinės psichologijos, apie kurios egzistavimą bet kuris „demokratijos misionierius“ galėtų sužinoti, jei pasivargintų perskaityti kad ir didžiojo prancūzo Elize Rekliu „Pasaulio geografiją“. Tačiau kadangi tokių vilčių yra labai mažai, pasiremsime bent Tbilisio laikraščio „24 valandos“ nuomone.

„Dauguma užsieniečių stebėtojų, kurie nelabai gerai pažįsta šią šalį, – rašo laikraštis, – užduoda, atrodytų, logišką klausimą: jeigu prezidentas Saakašvilis sutiko surengti neeilinius rinkimus (ko ir reikalavo mitinguotojai), tai kodėl jis to nepadarė prieš išvaikydamas mitingą? Juk tuomet mitinguotojai būtų taikiai išsiskirstę namo, o prezidentas būtų nusipelnęs Vakarų pagyrimo. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia prisiminti, koks yra Gruzijos rinkėjas. Jis balsuoja pagal paprasčiausią principą: už klestintį ir stiprų, prieš prispaustą ir silpną. O po mitingo išvaikymo prezidento nuolaida vertinama kaip malonė nugalėtiesiems. Todėl Saakašvilis tikrai laimės rinkimus sausio 5 d., nes rinkėjas nebalsuos už prispaustą ir silpną, tai yra už opoziciją.“

Kitais žodžiais tariant, gruzinų visuomenė yra ir dar ilgai liks patriarchalinė, linkusi labiau laikytis tradicinių papročių negu demokratinių įstatymų. Ir lygiai taip pat valdžia Gruzijoje neišvengiamai bus pavaldi – bent artimiausioje ateityje – klanų ir savanaudiškiems interesams. Tai objektyvi realybė, ir kaip tik neatsakingas ir ilgas šios realybės ignoravimas sukelia šiandien nuostabos šoko būseną tiems, kurie vakar Michailą Saakašvilį dar laikė pavyzdiniu demokratu.

Pats Saakašvilis, skirtingai negu užsienio stebėtojai, puikiai žino visas savo visuomenės silpnybes, įskaitant gruzinų aistringumą, jų emocionalumą, pasiruošimą tikėti ir sekti mobilizuojančiais patriotiniais šūkiais. Ir jis sąmoningai išnaudoja šias silpnybes, nebijodamas atrodyti ciniškas ar komiškas tiems patiems užsienio stebėtojams ir Vakarų viešajai nuomonei.

Galima iki begalybės vardyti tuos atvejus, kai Rusija sistemingai ir su pasimėgavimu pastaraisiais metais Gruzijai ir jos prezidentui pakišinėjo koją. Bet šiandien net amerikiečiai, pasak to paties „The Washington Post“ liudijimo, netiki, kad masinius protestus Gruzijoje išprovokavo Maskvos intrigos. Vis dėlto Saakašvilis tebetvirtina, kad visą opoziciją nupirko Rusija ir kad Maskva ketina priešrinkiminę kampaniją Gruzijoje išnaudoti konfliktui Abchazijoje eskaluoti. Nepaprastosios padėties sąlygomis, draudžiančiomis nepriklausomų žiniasklaidos priemonių veiklą, iš opozicijos faktiškai atimtas žodis ir ji šių kaltinimų paneigti negali.

Susidariusioje situacijoje gruzinų visuomenei būtų geriau, kad Saakašvilis nejaustų netikrumo dėl savo pergalės sausio rinkimuose. Priešingu atveju jis tikrai sugebės griebtis savotiško ultima ratio (paskutinio argumento), pasinaudodamas patriotiškais gruzinų jausmais sukelti „nedideliam karui“ dėl, tarkim, Pietų Osetijos grąžinimo Gruzijai.

Tiesą sakant, Michailas Saakašvilis jau dabar daro viską, kad atimtų iš opozicijos net ir mažiausią pergalės galimybę. Beje, praktiškai tokiais pačiais metodais, kuriuos tuo pačiu tikslu naudoja Rusijos valdžia parlamento rinkimų išvakarėse.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras