Rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą išvakarėse Latvijos televizija – visuomeninis transliuotojas – žadėjo parodyti prancūzų dokumentinį filmą „Putino sistema“, kurį jau galėjo pamatyti ir Lietuvos žiūrovai. Tačiau neparodė. Oficialus motyvas – buvo sugadinta juosta. Neoficialiai skelbiama, kad Latvijos TV vadovybė pasidavė Rusijos ambasados spaudimui. Apstulbę kaimyninės šalies žurnalistai kalba ir apie tai, kad filmo „Putino sistema“ nerodyti paragino ir Latvijos diplomatai.

Kaip tokia istorija galėjo nutikti vienoje iš Baltijos valstybių, kurios ypač turėtų nerimauti dėl totalitarinio režimo Rusijoje įsigalėjimo ir viso to galimų padarinių?

Neseniai Europos tarptautinių santykių tarybos (European Council on Foreign Relations) studijoje apie ES valstybių santykius su Rusija Latvija ir Estija buvo apibūdintos kaip „šaltos pragmatikės“. Pasirodo, bent jau Rygoje šis pragmatizmas ne toks šaltas, kaip manoma Vakaruose: svetimos valstybės ambasada gali leisti sau kištis ir aiškinti, ką dera ir ko nedera rodyti per visuomeninę televiziją, o jos vadovybė sutinka į tai atsižvelgti!

Lietuvos europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis anuomet, kai vyko karštos diskusijos, ar verta Baltijos šalių vadovams vykti į Maskvą švęsti gegužės 9-osios, Latviją pavadino „silpniausia grandimi“. Keista, bet šioje šalyje viešai niekas nepuolė nei teisintis, nei gintis, nei ginčytis. Netikėtas dokumentinio filmo juostos „sugadinimas“ tik patvirtina šią karčią tiesą, nors buvęs Latvijos užsienio reikalų ministras Artis Pabrikas ir primena, kad rinkimai Rusijoje galutinai įtvirtins autoritarinį Putino režimą ir Rygai teks labiau galvoti apie saugumą ir daugiau energijos atiduoti ES bei NATO, nes „kito gelbėjimosi šiaudo nėra“.

Šiais metais ne kartą rašėme apie Latvijoje vykstančius procesus ir stebėjome, kaip mūsų kaimyninėje šalyje brendo politinė krizė: valdančiųjų politikų planai Vyriausybės žinion perduoti specialiųjų tarnybų kontrolę, referendumo šiuo klausimu organizavimas, bandymas nušalinti iš pareigų Prevencijos ir kovos su korupcija biuro vadovą Aleksejų Loskutovą, profsąjungų protestai prieš ketinimus priimti griežto taupymo biudžetą ir t. t.

Dar lapkričio pradžioje atrodė, kad kantrūs ir neretai pasyvoki latviai pagaliau prisiminė Atgimimo dvasią, išėjo į gatves ginti ne tiesiogiai savo kišenės (ką puikiausiai moka daryti prancūzai), o principų ir idealų. Net šlapdriba nesutrukdė Rygos centre susirinkti beveik 10 tūkstančių žmonių, kurie reikalavo teisinės valstybės, esminių permainų ir sąžiningos politikos. Nepatenkintus latvius aktyviai kurstė opozicinė partija „Naujasis laikas“, kalbėjusi apie pasitikėjimo valdančiąja koalicija praradimą ir kitokius vertybinius dalykus.

Šiandien galime drąsiai pareikšti: valdančioji Latvijos koalicija, kurioje didelį  vaidmenį atlieka oligarchai, su politine krize susitvarkė puikiai. Aigaro Kalvyčio vyriausybė pasitraukia, gatvės protestai lieka praeityje, valdžioje tebėra tos pačios partijos ir prie jų dar prisijungia „Naujasis laikas“ bei rusakalbių remiamas Santarvės centras. Nesutaikomoji opozicija jau spėjo pareikšti, kad daugeliu klausimų jų ir A. Kalvyčio Liaudies partijos nuomonės sutampa.

Keliuose Rygos skveruose neseniai atsirado milžiniški raudoni zuikiai. Atrodo labai neįprastai, kartais – nesuprantamai, bet žmonės jau beveik priprato ir nieko neklausinėja…

Kita Baltijos šalis – Estija – santykiuose su Rusija demonstruoja kur kas daugiau „šalto pragmatizmo“. Išvadinta atgimstančio fašizmo citadele, iškoneveikta ir persekiota Estija išliko ori, nors Bronzinio kario istorija vienokiu ar kitokiu aidu atsirita iki šių dienų. Prieš kurį laiką rusiškos organizacijos „Nočnoj dozor“, išprovokavusios riaušes Talino centre balandžio pabaigoje, internetiniame forume nuskambėjo perspėjimas, kad Estijos vyriausybė ruošiasi devalvuoti kroną euro atžvilgiu. Akimirksniu visuose valiutos keityklose ir bankuose nebeliko eurų – žmonės kaip išprotėję puolė keisti pinigus ir panika nurimo tik po ilgų valdžios bei centrinio banko įtikinėjimų, kad tai buvo niekuo nepagrįsti gandai.

Reikia pripažinti, kad didžioji dalis supanikavusiųjų – Estijos rusai, kurie, anot spaudos, kaip tikri „sovietiniai žmonės“ iki šiol gyvena paralelinėje informacinėje erdvėje. Estijos teisingumo ministras Reinas Langas situaciją apibūdino taip: „Jei yra kvailių, Vyriausybė dėl to nekalta.“

Tačiau estų politologas Reinas Ruutsoo mano šiek tiek kitaip. Internetiniame puslapyje „Kestnadal“ jis rašo, kad pavasarį iš Tynismiagi aikštės iškeldintas Bronzinis karys tapo tikru vaiduokliu, kuris ilgalaikėj perspektyvoj pralaimėtojais pavers ne rusus, o pačius estus. „Visuomenėje įvyko pavojingas skilimas. Rusijai buvo suteikta galimybė mobilizuoti savo visuomenę prieš mus. Tikrovėje normalus dialogas su ne estais žlugo, o vietoj integracijos išėjo kažkoks tampymasis”, – mano politologas.

Estijoje, kaip ir Latvijoje, rusakalbiai išlieka nemažu galvos skausmu, nes Maskva nežada atsisakyti eskaluoti jų teisių klausimo visais įmanomais būdais. Štai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasiūlė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai 2008-uosius paskelbti masinės nepilietybės Europoje išgyvendinimo metais. Rusijos diplomatijos vadovas net nesirengia slėpti, kad visa tai skirta Estijai bei Latvijai.

Po Bronzinio kario iškėlimo iš Talino centro buvo pasirodę pranešimų, kad vietiniai rusai, kurie  iki tol vangiai dalyvavo natūralizacijos procese, gali masiškai imti siekti tapti Estijos piliečiais, kad vėliau pačiu demokratiškiausiu būdu – per rinkimus – galėtų lemti šios valstybės politiką. Tačiau tokios prognozės nepasitvirtino: Estijos rusai ne tik nepuolė aktyviau natūralizuotis, bet ir išvis beveik nustojo tai darę.

Laikraštis „Vesti dnia“ cituoja Rygos dūmos deputatą ir latviško leidinio „Biznes&Baltija“ vyriausiąjį redaktorių Jurijų Aleksejevą, kuris pateikia savo versiją, kodėl Estijos rusai nepradėjo organizuotis ir po garsiųjų balandžio įvykių.

„Liaudis gyvena kur kas sočiau nei dešimtąjį dešimtmetį, kai diskriminacijos tautiniu pagrindu klausimas būdavo užmaunamas ant bendro socialinio ir ekonominio nestabilumo. O sotumas, kaip žinia, neįkvepia visuomeniniam aktyvumui. (…) Pagaliau, Estijoje nėra charizmatinės asmenybės, kuri aplink save suburtų rusus ir rastų tokiai politinei veiklai reikalingą finansavimą”, – mano J. Aleksejevas.

Estijos rusų nusiteikimas nusispjauti į bet kokią visuomenės integraciją yra ne vienintelė Bronzinio kario istorijos pasekmė. Juokaujama, kad Estijoje šiais metais už „ypatingus nuopelnus“ logistikos srityje pagrindinis prizas turėtų atitekti Vyriausybei už kampanijos „apvažiuok Estiją“ organizavimą. Verslo laikraštis „Aripaev“ rašo, kad praėjusiais metais už logistikos laimėjimus apdovanota kompanija „Lextrans“, užsiimanti automobilių tranzitu į Rusiją, buvo priversta dirbti per Suomiją. Jūros uostai negavo nei planuotų investicijų, nei krovinių, prekių srautai sumažėjo ir geležinkeliuose, nors dar pavasarį kalbėta, kad Rusija didžiąją dalį krovinių nukreips per Latviją.

Kol kas konkurencinga prekė Rusijos rinkoje tebėra turistiniai kelialapiai į Estiją, tačiau pajamos ir iš šios srities gali ženkliai sumažėti, nes rusiškoji propaganda keliones į Taliną laiko rusų nacionalinio orumo žeminimu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.