Po uždelstų derybų dėl Kosovo statuso ateities, Bosnijoje kilo politinė krizė. Viena iš pagrindinių centrinės vyriausybės partijų grasina pasitrauksianti iš vyriausybės. Jei taip įvyktų, tai vyriausybės darbas būtų išvestas iš rikiuotės ir sukeltų Bosnijos dezintegracijos grėsmę. Pasekmės būtų skaudžios ne tik Balkanams, bet ir visai Europai. Po 1992-1995 m. karo pabaigos, ES skyrė milžinišką tiek finansinę, tiek materialinę, tiek žmoniškųjų išteklių paramą, siekiant atstatyti vienybę Bosnijoje ir kartu pasukti šalį link integracijos į ES. Jei Bosnija kaip šali suirs, tai niekas rimtai nebevertins ES užsienio politikos.

Problemos prasidėjo spalio mėnesį, kai Miloradas Dodikas, Serbų respublikos prezidentas, ir Haris Siladžičius, Bosnijos kolektyvinio prezidentavimo atstovas, sustabdė šalies policijos pajėgų vienijimą. Siekiant išvengti tokio obstrukcionizmo, buvo nuspręsta leisti vyriausybei priimti sprendimus, netgi nesant kai kuriems ministrams. M. Dodikas tokį siūlymą suvokė kaip pavojų jo galimybėms kliudyti  Bosnijos centrinės valdžios veiksmams ir kartu pagrasino pasitrauksiąs į opoziciją, jei šis sprendimas įsigalios gruodžio 1 d. Kosovo nepriklausomybės deklaracija – galbūt atsirasianti gruodžio mėnesį – toliau žadins separatistinius sentimentus tarp Bosnijos serbų.

Vojislavas Koštunica, Serbijos ministras pirmininkas, pareiškė, jog Belgradas „ryžtingai gins“ Bosnijos serbų interesus. V. Koštunica išnaudoja Bosniją kaip derėjimosi objektą, jog išgautų kuo palankesnį susitarimą Serbijai Kosovo atžvilgiu. Taip Maskvai Bosnija yra parankus įrankis kliudyti ES ir kartu atkreipti dėmesį į Rusijos galią.

Bosnijoje ES anksčiausiai pradėjo taikyti bendrą užsienio ir saugumo politiką. Jei Europa negali išlaikyti vienumoje mažos valstybės, tai kaip ji ketina tapti globalia veikėja? Taigi ES institucijos ir valstybės-narės turi skubiai pasinaudoti savo galia Bosnijoje, jog sulaikytų valstybės žlugimą.

Nors ES ne visada tinkamai tvarkėsi su Bosnija, šiuo metu ES privalo būti tvirta tvirtindama, jog gins Bosnijos vienybę. Bosnijos serbai pasirašė Deitono susitarimą ir tarpo naujoje Bosnijoje, kurios institucijos jiems suteikia privilegijuotą poziciją.

ES ir kitos valstybės aiškiai išreiškė paramą vyresniajam įgaliotiniui Miroslavui Laičakui JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje. ES turi taip pat paskatinti M. Laičako mandato išplėtimą. Šio galia turėti viršenybę prieš Bosnijos nacionalinę valdžią baigiasi 2008 m. birželį. Jau tampa akivaizdu, jog separatistai nusprendė palaukti, kol baigsis įgaliotinio mandatas. ES pati  viena negali priimti sprendimo dėl mandato pratęsimo, tačiau Sąjunga turi remtis savo partnerėmis ir parodyti, jog turi ganėtinai kantrybės jas įtikinant.

Bosnijos konfliktuojančios grupės mato, jog šiuo metu ES yra susirūpinusi Kosovo, Irano bei kitomis krizėmis, ir tikisi, jog bus pernelyg išsiblaškiusi, kad laiku suteiktų paramą M. Laičakui. ES privalo aiškiai pareikšti vyriausiajam įgaliotiniui, jog gali naudotis savo galiomis, tvarkant valstybę, jei būtina.

Galiausiai ES turi būti pasirengusi padidinti savo karių skaičių Bosnijoje, jei iškiltų tokia būtinybė.

ES valstybių-narių vyriausybės yra vieningos Bosnijos ateities atžvilgiu (skirtingai nei Kosovo statuso). Jei Sąjunga pademonstruos ryžtą, tai ji gali įtikinti serbų daugumą, jog ES gali jiems pasiūlyti daugiau nei Rusija.

Pagal 2007 m. lapkričio 28 d. „Financial Times“ informaciją parengė Kristina Puleikytė

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.