Pusę metų siautėjusi valdžios krizė Ukrainoje, atrodo, gruodžio pradžioje baigiasi. Trečiajame Aukščiausiosios Rados posėdyje antradienį vėlai vakare slaptu balsavimu buvo išrinktas parlamento pirmininkas. Šį postą užėmė prieš savaitę pagaliau sudarytos parlamentinės demokratinės koalicijos atstovas – vienas iš prezidentinės partijos „Mūsų Ukraina“ veikėjų, laikinasis Viktoro Janukovyčiaus vyriausybės užsienio reikalų ministras 34-erių metų Arsenijus Jaceniukas. O aktyviosios Julijos Tymošenko partinio bloko lyderės kandidatūra į ministrės pirmininkės postą parlamente bus svarstoma vėliau, kai A. Jaceniuko teikimu jai pritars šalies prezidentas. Dėl šių kandidatų buvo susitarta bendrame koalicijos posėdyje praėjusią savaitę.

Bet ar iš tikrųjų Ukraina jau gali ramiai ruoštis švęsti Naujuosius metus?

Įnirtingos kovos rizika

Kova iš tiesų nebuvo lengva, ir kandidatūros, kaip ir apskritai politinio sureguliavimo sėkmė, kybojo ant plauko.

Priminsiu, kad lapkričio 29-ąją Ukrainos Aukščiausiosios Rados posėdyje oficialiai suburtą valdančiąją koaliciją sudarė 228 kandidatai. Koalicijos sutartį pasirašė 156 J. Tymošenko ir 72 „Mūsų Ukraina– Liaudies savigyna“ bloko deputatai. Dokumentą patvirtino frakcijų vadovai – Julija Tymošenko ir Viačeslavas Kirilenka.

Kartu gauti mandatai suteikė „oranžiniams“ nedidelę, vos dviejų balsų persvarą – 228 iš 450 vietų parlamente. Buvo manyta, kad jie priims į koaliciją ir Vladimiro Litvino bloką, kad sustiprintų savo pozicijas Radoje, tačiau derybos dėl galimo aljanso baigėsi nesėkmingai.

Pirmasis po rinkimų parlamento posėdis įvyko tik lapkričio 23 dieną. Paaiškėjo, kad valdančioji koalicija dar nestabilesnė, negu manyta. Koalicijos formavimas, kaip ir Rados darbo pradžia, užsitęsė, nes septyni deputatai iš „Mūsų Ukraina–Liaudies savigyna“ bloko atsisakė pasirašyti sutartį su Julijos Tymošenko bloku. „Oranžiniai“ pareiškė, kad jų bendražygius bando papirkti Regionų partijos atstovai, kurie per praėjusį parlamento posėdį vadovavo valdančiajai koalicijai. Šešis „atsiskyrėlius“ grįžti į koaliciją įkalbino pats Viktoras Juščenka, nepavyko sugrąžinti tik vieno – Ivano Pliuščio.

Šis deputatas pasiūlė frakcijai „ypatingą kelią“ koalicijai stiprinti – pritraukti į ją ne mažiau kaip 300 deputatų, kreipiantis pagalbos į Regionų partiją. Tačiau frakcija tokiam siūlymui nepritarė, ir I. Pliuščis pasitraukė iš jos. Taigi koalicinė dauguma tapo visiškai nepatvari – vos vieno deputato persvara (227).

Tai ir lėmė antradienio balsavimo dėl Aukščiausiosios Rados pirmininko kandidatūros riziką. Ji bus dar didesnė, kai Radoje bus tvirtinama J. Tymošenko kandidatūra į premjerės postą.

Stagnacija pakerta pasitikėjimą

Politinis gyvenimas Kijeve lyg sustingo, patekęs į porinkiminę būseną, kai ilgai nepavyko sudaryti nei „oranžinės“ koalicijos, nei pradėti Parlamento veiklos. Abi politinės jėgos – iš devynių politinių partijų sudaryta „Mūsų Ukraina“ ir iš trijų – Julijos Tymošenko blokas – yra draskomos asmeninių ambicijų, trukdančių ne tik sutelkti valdžią savo rankose, bet ir pradėti įstatymų leidybą. Dalis „Mūsų Ukrainos“ politikų ragino likimą susieti su Regionų partija, tačiau tokia koalicija ateityje sužlugdytų prezidento V. Juščenkos galimybes. Taigi juridiškai koalicinė dauguma nebuvo įforminta, todėl negalėjo būti paskirta legitimi vyriausybė, nors ministras pirmininkas, teisingiau – ministrė pirmininkė, jau seniai yra lyg ir aiški. O po rinkimų jau buvo praėję beveik du mėnesiai... Kita vertus, metus po neeilinių rinkimų prezidentas negali Parlamento paleisti, o šis iki lapkričio 23-iosios net nebuvo pradėjęs posėdžių ir iki šiol neturi savo reglamento.

Tokia neapibrėžta teisinė situacija Ukrainoje mažina žmonių pasitikėjimą valdžia. Antai Ukrainos sociologijos institutas atliko visuomenės apklausą, per kurią paaiškėjo, kad net 37 proc. ukrainiečių nusivylę visuomenės raida, 34 proc. mano, kad ji degraduoja. Kitaip sakant, tvirtina instituto direktorius Kostas Bondarenka, daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad visuomenė tarsi sustojo vietoje ir nežengia į priekį.

Užsitęsę politiniai ginčai Ukrainoje nepaliko laiko rūpintis šalies įvaizdžiu pasaulyje. Socialinių tyrimų centro „Sofija“ direktorius Vladimiras Lupacijus sako, kad šiuo metu Ukraina neatspari informaciniam puolimui, išorės agresijai, kuria „Rusija nori pavaizduoti Kijevą kaip visos Europos baidyklę“. Nepasitikėjimas Ukraina ypač keliamas energetikos srityje. Didžiuma Rusijos energijos išteklių į Europos šalis tiekiama per Ukrainą. Politinė krizė joje užtruko, ir tą padėtį Maskva išnaudoja Vakarų partneriams bauginti, esą jie per artėjančią žiemą vėl gali nukentėti dėl Kijevo kaltės.

Lengvos dujos – sunki premjerės našta

Iki šiol galutinai nebaigtos Rusijos ir Ukrainos derybos dėl kitų metų dujų kainų. Ukrainos užsienio reikalų ministras A. Jaceniukas ispanų laikraščiui „El Pais“ sakė, kad Kijevas stengsis suderėti 160 dolerių kainą už tūkstantį kubinių metrų dujų. Bet Rusija derybose pasitelkia dujotiekio Baltijos jūros dugnu argumentą ir nuolat tvirtina, kad tranzitinis dujų tiekimas Europai per Ukrainą sumažės... Ministras teigė netikintis, kad Rusijos kursas Ukrainos atžvilgiu po Dūmos ir prezidento rinkimų kaimyninėje šalyje iš esmės pasikeis.

O taip, ko gero, ir atsitiko. Po Dūmos rinkimų „Gazprom“ paskelbė, kad kitais metais dujos Ukrainai kainuos 179,5 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Tokia kaina – tik iki Rusijos sienos su Ukraina. Be to, teks mokėti po 1,7 dolerių už 100 km dujų transportavimą Ukrainos teritorija. Jau sutikęs parduoti po 160 dolerių „Gazprom“ teisinasi, kad dujų kainas padidino Turkmėnistanas. Kijevui dabar teks spręsti dar vieną sunkų galvosūkį, kad ukrainiečiai šią žiemą nešaltų…

Tiesa, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija praneša, kad, nepaisant politinės krizės, Ukrainoje pastebimas ekonomikos augimas. Bendrasis vidaus produktas pernai padidėjo 7 proc., šiemet laukiama jo išaugant 7,5 proc., o darbo užmokestis pakilo net 30 procentų.

Vis dėlto ekspertai perspėja, kad Ukrainai būtinos tolesnės reformos. Jos kol kas stringa, nes politinė situacija šioje 47 mln. gyventojų turinčioje šalyje, švelniai tariant, vis dar yra sustingusi. Galbūt tai suprasdami Ukrainos vadovai nedrįso kelti šampano taurių trečiųjų „oranžinės“ revoliucijos metinių proga, o tik susirūpinę žvalgėsi į Maidaną pro savo kabinetų langus. Naujajai energingajai premjerei J. Tymošenko, jeigu ji po įnirtingos kovos ir bus išrinkta į šį postą, teks nelengva našta.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.