Pastaraisiais metais, valdant Vladimirui Putinui, galios balansas tarp verslo ir Rusijos vyriausybės aiškiai pasikeitė valstybės naudai. Tai demonstruoja didelį pokytį nuo 10 dešimtmečio pradžios, kai verslas turėjo didelę įtaką vyriausybei.

Šiuo metu vyriausybė vis daugiau kišasi į verslą, pasisavindama vis daugiau kompanijų ir kontroliuodama visus svarbiausius sprendimus, susijusius su stambiu verslu. Ekonomistas Vladimiras Osakovskis teigia, jog šie pokyčiai būdingi tik strateginės svarbos sektoriams, tokiems kaip nafta, dujos ir gynyba. Tuo tarpu kiti ekonomikos sektoriai veikia daugiau liberalios ekonomikos aplinkoje, kol išlieka privačiose rankose.

9 dešimtmetyje buvo daug kalbama apie vadinamuosius „oligarchus“, turtingiausius Rusijos verslininkus, kurie įgijo ir politinę įtaką. Buvusio šalies prezidento Boriso Jelcino oponentai teigė, jog oligarchai padėjo jam laimėti 1996 m. prezidento rinkimus, finansuodami jo rinkiminę kampaniją ir suteikdami paramą žiniasklaidos kanalais, siekdami gauti beprecedentę politinę ir ekonominę įtaką.

Žurnalo „Forbes“ pateikiamas turtingiausių pasaulio žmonių sąrašas ir Rusijos žiniasklaidos pateikiami šalies verslininkų politinės įtakos reitingai pateikia skirtingą vaizdą. Ekspertų teigimu, Rusijos žiniasklaida nepublikuoja realaus daugumos stambių verslininkų turto. Pagal „Forbes“, dauguma rusų turtingiausiųjų sąraše siekia nuo 19 iki 53 vietos ir atotrūkis tarp turtingųjų ir neturtingų padidėjo. Tuo tarpu, kaip rodo apklausos, šiuo metu šalies visuomenei šis atotrūkis mažiau rūpi nei seniau.

BBC korespondento teigimu, šiuo metu sudėtinga identifikuoti naujuosius oligarchus, kurie vadovauja valstybės kontroliuojamoms kompanijoms. Tarp tokių minimi Sergejus Chemezovas, korporacijos, užsiimančios ginklų eksportu, vadovas, Aleksejus Milleris, „Gazprom“ vadovas, Vladimiras Jakuninas, vadovaujantis „Rusijos geležinkeliams“, ir Vladimiras Bogdančikovas, „Rosneft“ vadovas. Šiuos žmones kai kurie ekspertai įvardijo kaip „valstybinius oligarchus“, kurių vardai ir tikrasis vaidmuo beveik nežinomas paprastiems Rusijos gyventojams.

Jevsejus Gurvičius, „Ekonominės ekspertų grupės“ vadovas, teigia, jog šių žmonių negalima vadinti „oligarchais“, nes jų teisės, stimulas ir atsakomybė skiriasi nuo privataus verslo atstovų. V. Osakovskis irgi nesutinka jų vadinti oligarchais. Jo teigimu, naujų žmonių atsiradimas politiniame elite kartu paskatino jų integraciją į egzistuojantį verslo elitą: „Jie įstojo į klubą, neišvarydami iš jo kitų narių“.

Pastaruoju metu daug verslininkų, pareigūnų ir ekspertų dėmesio susilaukė poreikis vystyti taip vadinamą „valdžios-privataus kapitalo partnerystę“ naujoje realybėje. Visgi, J. Gurvičiaus teigimu, šiuo metu ši partnerystė realiai neatsižvelgia į visus tiek vyriausybės, tiek privataus verslo interesus. Kai kurių ekspertų teigimu, vyriausybė nėra nepriklausomas arbitras, bet vienas iš veikėjų, kuriančių taisykles, pagrįstas savais interesais. Be to, dauguma rusų pritaria vyriausybės augančiam kišimuisi į ekonomiką, o toks palaikymas yra atsakas į 9 dešimtmečio „nesąžiningos“ privatizacijos procesą.

BBC kalbintų ekspertų teigimu, Rusijos ekonominiam vystymuisi pagrindinė grėsmė gali kilti iš galimų vidaus ekonominės politikos pokyčių, ekonominių reformų visiško pakeitimo. Taip pat, jų teigimu, egzistuoja kita grėsmė, jog ekonominės galios konsolidavimo vyriausybės rankose procesas peržengs dujų ir naftos sektorių ribas.

Dauguma ekspertų perspėja Rusiją, kad ši paįvairintų savo ekonomiką, nes kitu atveju šalis gali susilaukti didelių sunkumų. Anot jų, Rusijos vyriausybė turi apibrėžti bendradarbiavimą su privačiu kapitalu, kad užtikrintų stabilų šalies ekonominį augimą.

Pagal 2007 m. gruodžio 3 d. BBC informaciją parengė Kristina Puleikytė

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.