Po ilgos pertraukos Sudanas vėl atsidūrė pirmuosiuose Vakarų spaudos puslapiuose. Žiniasklaidos dėmesį šįkart patraukė nemaloni padėtis, į kurią pateko šioje šalyje dirbusi mokytoja iš Didžiosios Britanijos Gillian Gibbons, pavadinusi žaislinį meškiuką Muhamedu. Sudano musulmonai buvo pasiryžę mokytoją nulinčiuoti, bet valdžia apsiribojo nubausdama ją penkiolika parų arešto. Meškiukui vardas buvo išrinktas pradinės klasės mokiniams nubalsavus, kad kaip tik šis vardas jam labiausiai tinka. Jokių teologinių ginčų klasėje šiuo klausimu nevyko.

Tačiau kažkam paskundus, į gatves išėjo fanatiškos tikinčiųjų minios, reikalaudamos susidorojimo su mokytoja. Pagal Sudano įstatymus mokytoja galėjo būti nubausta remiantis įstatymu, draudžiančiu „neapykantos skatinimą“. Tada jai būtų buvę skirta 40 rimbo kirčių arba pusė metų kalėjimo.

Sudanas yra buvusi Britanijos kolonija, ir britai šią problemą sprendė aukščiausiu lygiu. Į šalį nagrinėti konflikto atvyko Britanijos parlamentarų grupė, išpažįstanti musulmonų tikėjimą, ir viskas baigėsi tuo, kad mokytojai buvo suteikta malonė ir ji grįžo į tėvynę, nes tolesnis jos buvimas Sudane vargu ar būtų įmanomas.

G. Gibbons nėra pirmoji, nukentėjusi nuo Sudano prezidento Omaro Bashiro islamistinės vyriausybės. Nuo pat 1989 metų, kai atėjo į valdžią, O. Bashiras tvirtai palaiko islamiško fundamentalizmo pusę, o 1990 metais Sudane prieglobstį buvo gavęs Osama bin Ladenas.

Religinis fanatizmas yra viena svarbiausių Sudano problemų, susijusi ir su daugeliu kitų. Didžiuma eilinių žmonių Vakaruose yra daugiau girdėję apie Darfurą, vakarinį Sudano regioną, negu apie patį Sudaną.

Kokia konflikto Darfure esmė?

Ilgą laiką regione tvyrojo įtampa ir ginčai dėl dirbamos žemės bei ganyklų tarp valstiečių krikščionių ir klajoklių arabų, daugiausia musulmonų. Konfliktas Darfure rimtai įsiplieskė 2003 metais, kai sukilėliai pradėjo puldinėti vyriausybines įstaigas regione, reikalaudami lygių teisių su daugumą šalyje sudarančiais arabais musulmonais. Sudano vyriausybė į Darfurą pasiuntė kariuomenę, kuri atvirai rėmė ginkluotas arabų grupes, vadinamas džandžavidais. Buvo ne vienas pranešimas, kad vyriausybės aviacija iš pradžių bombarduodavo kaimus, kurie tariamai rėmė sukilėlius, o paskui į tuos kaimus įsiverždavo džandžavidai ir pribaigdavo ten gyvenusius valstiečius. Džandžavidai pagarsėjo ypatingu žiaurumu, prievartavimais, plėšimais ir žudynėmis. Oficialiai Sudanas neigia remiantis džandžavidus, bet pripažįsta palaikantis „savigynos grupes“.

Pačiais mažiausiais paskaičiavimais, Darfure žuvo 200 tūkstančių žmonių, apie du su puse milijono tapo pabėgėliais. Trečdalis milijono pabėgėlių glaudžiasi kaimyniniame Čade. Pabėgėliai ir pačiame Darfure, ir Čade gyvena stovyklose, o maisto gauna tiek, kiek tiekia pasaulio bendruomenė bei tarptautinės humanitarinės pagalbos organizacijos. Visos be išimties užsienio organizacijos skundžiasi, kad dirbti Darfure yra beveik neįmanoma, nes regioną apėmusiai prievartai nėra jokių ribų. Tarptautinių organizacijų atstovai dažnai tampa ginkluotų grupių taikiniais ir už mėginimą suteikti paramą kenčiantiems pabėgėliams sumoka savo gyvybe.

Konfliktas yra skaudulys tiek kaimyninėms valstybėms, tiek visai pasaulio bendruomenei. Nuo 2006 metų Afrikos Šalių Sandrauga tarpininkauja siekiant taikos. Tais pačiais metais taikos sutartis buvo pasirašyta. Susitarimą remia Sudano vyriausybė, bet tik viena Darfuro sukilėlių grupuotė, nors vyriausybė pažadėjo nuginkluoti džandžavidus, sutiko jį pasirašyti. Afrikos Šalių Sandrauga taip pat pasiuntė į Darfurą 7 tūkst. karių stebėti susitarimo įgyvendinimą, bet tai toks mažas skaičius, kad šis žingsnis yra labiau simbolinis nei turintis praktinę vertę.

Stebėtojai pažymi, kad susitarimas iš dalies net labiau paskatino grupuočių tarpusavio kovas, o ne prisidėjo prie taikos atkūrimo.

Ką gali šioje situacijoje padaryti pasaulio bendruomenė? Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija siekia, kad į Darfurą būtų pasiųsti Jungtinių Tautų taikdariai, bet Sudano vyriausybė ne kartą pareiškė tokių dalinių neįsileisianti.

Vakarai neinvestuoja į religinės ir tautinės nesantaikos krečiamą Sudaną. Tačiau pasaulio bendruomenė, kaip visada, yra nevieninga. Kinija perka apie du trečdalius Sudane išgaunamos naftos, Indija ir Malaizija investuoja milijonus dolerių į Sudano ūkį.

Palyginti su Darfuro tragedija, incidentas, į kurį pateko britė mokytoja, atrodo menkas. Tačiau jam Vakarai, atsižvelgiant į proporcijas, skyrė kur kas daugiau dėmesio nei milijonams Darfuro pabėgėlių. Tai ir yra geriausias atsakymas, ar pasaulio bendruomenė įveiks Darfuro krizę, kuri šiuo metu, deja, yra tik viena iš daugelio pasaulio problemų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.