Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ar įmanoma išspręsti beviltiškas problemas - Artimųjų Rytų, Karabacho, kurdų, baskų ir t. t.? (2)

Arūnas Spraunius
2007 12 11

Kadangi linijiniu (iki „pergalingos“ pabaigos) mąstymu paremta derybų bei sandorių sudarymo meno tradicija labiausiai suklestėjo Vakaruose, tradicinis vakarietiškas požiūris į užsitęsusius, permanentinius konfliktus turėtų būti pragmatiškai optimistiškas: kad ir kokios, net drastiškiausios, būtų aplinkybės, mes vis tiek galų gale pasiūlysime sprendimą, daugmaž tenkinsiantį visus ir leisiantį pasiekti kompromisą ir žengti toliau. Be abejo, tai optimistinis scenarijus, kuriuo norisi tikėti. Tačiau net ir itin kompromisinis jo diegimas tikrovėje tarpininkams pateikia labai rimtų išmėginimų: gali ilgai užsitęsti, dažniausiai gerokai (ar net drastiškai) skiriasi nuo pradinio sumanyto varianto, pagaliau – būna, kad planas nepasitvirtina, ir viską tenka pradėti iš naujo.

Tiesa, vakarietiškas pragmatizmas rankų nuleisti nelinkęs. Rengiantis konferencijai Amerikos mieste Anapolyje Artimųjų Rytų problemų sprendimo klausimais, į šį regioną pakaitomis vyko dabartinis Didžiojo ketverto (JT, ES, JAV ir Rusijos) specialusis pasiuntinys Tony Blairas ir Amerikos valstybės sekretorė Condoleezza Rice. Anapolio konferencijoje buvo pakviesti dalyvauti 49 valstybių ir įtakingiausių tarptautinių organizacijų atstovai. Po veikiausiai didelių neviešinamų tarpininkų pastangų joje net sutiko dalyvauti Sirija, tiesa, tik užsienio reikalų viceministro lygiu ir kaip būtinos sąlygos pareikalavusi, kad Golano aukštumų, kurias po 1967-ųjų karo tebėra okupavęs Izraelis, problema būtų paminėta baigiamojoje deklaracijoje. O juk konferencijos rengėjai bei iniciatoriai vis pabrėžė, kad svarbiausia tema bus žydų ir palestiniečių santykių sureguliavimas. Tačiau net ir tokį, tarkime, kuklų Sirijos dalyvavimą taikos konferencijoje sėkme pavadino ne tik arabų šalių, Palestinos, bet ir Izraelio bei Amerikos lyderiai.

Tačiau arabų televizijos kanalas „Al Jazeera“ iškart atkreipė dėmesį, kad nepakviesta „Hamas“ grupuotė, JAV laikoma teroristine organizacija, bet kontroliuojanti svarbų Gazos ruožą. Tai, kad arabų šalių vyriausybėms gali būti sudėtinga rasti bendrą kalbą, liudija ir faktas, jog Saudo Arabijos karalius Abdullah ir Sirijos prezidentas Basharas Assadas atsisakė dalyvauti prieš tai vykusiame „mažajame“ Šarm al Šeicho suvažiavime. Izraelio interneto dienraščio „Haaretz.com“ apžvalgininkų vertinimu, galima priežastis – besitęsianti politinė krizė Libane, kur Saudo Arabija ir Sirija stovi priešingose barikadų pusėse. Daugiakonfesinis, prieštaravimų draskomas Libanas niekaip negali išrinkti prezidento, ir tai nieko gero nežada visam regionui.

Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas paragino Artimųjų Rytų šalių lyderius nedalyvauti konferencijoje, pareiškęs, kad niekas iš būsimų renginio dalyvių neturi teisės atstovauti palestiniečių tautai. „Hamas“ ėmėsi organizuoti alternatyvią konferenciją, taip pat pareiškusi, kad nepaisys jokių Anapolio konferencijos nutarimų. Štai toks yra deklaruojamas, viešas labiausiai nesutariančių politinių ir kitokių jėgų nuomonių išsiskyrimas dėl taikos tarp izraeliečių ir palestiniečių. Nedeklaruojami požiūriai – šiuo atveju gal net aktualesni už deklaruojamus – veikiausiai gerokai drastiškesni. Politikai artėjant konferencijai Anapolyje tebesiginčijo dėl žydų reikalavimo pripažinti Izraelį žydų valstybe. Palestiniečiai (iš „Fatah“) į tai atsakydavo, kad yra pripažinę Izraelio teisę gyvuoti, o ko nors daugiau jų neįpareigoja jokie tarptautiniai dokumentai.

Niekaip nesibaigiantys konfliktai nelabai leidžiasi tipizuojami, kiekvienam jų būdinga sava, nepakartojama priešistorė ir istorija bei unikalių jį lėmusių ir tebekurstančių aplinkybių rinkinys. Vakarų valstybėms, aktyviausiai besireiškiančioms kaip taikos tarpininkės įvairiuose pasaulio regionuose, ne visada sekasi tą nepakartojamą padėtį bent iš dalies pamatyti konflikto dalyvių akimis ir adekvačiau vertinti galbūt nelabai akivaizdžiai regimus, bet svarbius niuansus.

Konferencijos Anapolyje laikas beveik sutampa su 1947-ųjų lapkričio 29-ąja, kai Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos buvo priimta 181 rezoliucija, padalijusi iki tol britų administruotą Palestiną į dvi valstybes – žydų ir palestiniečių. Visi po to vykę karai, milžiniškos pabėgėlių problemos, nesiliaujantis susipriešinimas, galima sakyti, yra šios rezoliucijos padariniai. Artimųjų Rytų tikrovė pasirodė sudėtingesnė, turiningesnė, nei pajėgė numatyti 1947-ųjų projekto autoriai, galbūt idealistiškai tikėjęsi, kad greta gyvenančios tautos bus atviresnės ir bent kiek pasitikės viena kita. Apie pasitikėjimą vis dar negali būti nė kalbos, o keisčiausia šioje situacijoje tai, kad ūkiškai (tarkime, vandens tiekimo reikaluose) palestiniečiai ir Izraelis yra labai susiję.

Visi užsitęsę teritoriniai konfliktai yra nulemti painios konkrečioje teritorijoje gyvenančių tautų santykių istorijos. Be abejo, jos trukmė, trečiųjų jėgų „nuopelnai“ skiriasi. Vėlgi prisilaikydami linijinio, nurodančio į „istorijos pabaigą“ mąstymo tradicijos, galėtume sakyti, kad visos vis dar konfliktuojančios šalys, kantriai įtikinėjamos ir spaudžiamos, anksčiau ar vėliau subręs vienokiam ar kitokiam kompromisiniam susitarimui.

Tačiau ir čia ne viskas taip paprasta. Rodezijoje net ir praėjus keleriems metams po tutsių genocido aukų artimieji ir žudikai tebegyveno tuose pačiuose kaimuose, net kaimynystėje, visi viską žinojo ir tylėjo. Trauminė patirtis gerokai „paplauna“ kompromiso ribas, ir vakariečių siūlomas konflikto sprendimo būdas (unifikuojantis ir neretai voliuntaristinis) tiesiog – ar ilgokai – neveikia. Be to, labai ilgai konfliktuojančiose pasaulio vietose ne tik eskaluojantys karą, bet ir visi čia gyvenantys žmonės apsipranta su konfliktu, savotiškai jį „prisijaukina“. Kai kuriais atvejais kultūrinė socialinė aplinka tą net skatina. Juk kandidatų į šachidus vis dar netrūksta. Pakistaniečių kilmės žurnalistas Nasra Hasanas po ketverių metų, kurių prireikė siekiant pelnyti „Hamas“ ir kitų islamistinių grupuočių pasitikėjimą, tyrimo savaitraštyje „New Yorker“ 2001-ųjų lapkritį publikuotame straipsnyje pateikė apibendrintą šachido portretą. Žurnalistui pavyko apklausti beveik 250 palestiniečių, vienaip ar kitaip susijusių su teroro akcijomis. Vienas jų, po nepavykusio teroro akto buvęs komos būsenos, bet vėliau išgyvenęs, vedęs ir tapęs trijų sūnų tėvu, paklaustas, ką pajuto sužinojęs, kad jo prašymas tapti šachidu patenkintas, atsakė, jog pasiruošimas teroro aktui buvęs laimingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Jis ir kiti būsimos operacijos dalyviai nepatyrė nė menkiausios abejonės, visą laiką meldėsi ir laukė patekimo į amžinybę bei susitikimo su pranašu Mahometu. „Hamas“ instruktorius taip pat aiškino žurnalistui, kad rengiant šachidą svarbu sutelkti jo dėmesį į būsimą susitikimą su Alachu ir Mahometu, amžiną palaimą rojuje ir galimybę prašyti palankumo savo artimiesiems. Tai stipriau už mirties baimę, todėl mirtininkai sprogdintojai jos nejaučia. Palestinoje penkerių šešerių metų sulaukę pypliai jau vaikšto su kalašnikovais – tikrais, ne žaisliniais. Pasaulyje yra viena valstybė ir vienas judėjimas, kurių abiejų vėliavose pavaizduotas Kalašnikovo automatas. Ta valstybė – Mozambikas, o judėjimas – „Hamas“.

Pasaulio spaudoje apie Šri Lanką kalbama ne itin dažnai, bet juk karas tarp šios šalies vyriausybės ir „Tamilų tigrų“ žiaurumu pranoksta įvykius Artimuosiuose Rytuose. Karas plačiu mastu prasidėjo 1983-aisiais, nors iš tiesų jis vyksta nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio pradžios, per susirėmimus žuvo 64 tūkstančiai žmonių. Nors 2002-asiais Šri Lankos vyriausybė ir tamilų sukilėliai Osle lyg ir buvo sutarę tartis dėl tamilų autonomijos, jau tuomet abejota, ar susitarimas bus įgyvendintas – „Tamilų tigrai“ nesutiko su paliaubų tekstu, jame numatytos savivaldos teisės jiems atrodė nepakankamos.

Tamilai pagal tikėjimą yra induistai, pagrindiniai Šri Lankos gyventojai sinhalai – budistai, bet vieni ir kiti tiki karma, sielų persikėlimu. Musulmonų savižudžiams reikia pasakoti apie rojų, į kurį jie esą pateks nužudę kitatikius, o čia viskas dar paprasčiau – jei savižudis paaukos savo gyvybę bendruomenės labui, jis labai pagerins savo karmą ir kitame gyvenime turės aukštesnį statusą. Šri Lankoje kaunamasi beatodairiškai. Kai tamilai užpuolė Centrinį banką, gatvėje liko gulėti beveik šimtas užmuštų žmonių, o sužeistųjų buvo apie pusantro tūkstančio. „Tamilų tigrai“ yra įkūrę savižudžių padalinius – atskirai vyrų ir moterų, į kuriuos pretendentų irgi netrūksta.

Tamilai visada jautė stiprų Indijos Tamilnadu valstijos palaikymą. Iš 60 milijonų jos gyventojų 50 milijonų yra tamilai. Jei saloje kyla problemų, sukilėliai persikelia į Tamilnadu, ten yra slaptos bazės, kuriose jie gali pailsėti, pasigydyti, įgyti partizaninio karo įgūdžių. Aišku, tokia padėtis neatitinka oficialiosios Indijos vyriausybės pozicijos, tačiau valstijos Indijoje turi gana plačią savivaldą, pavyzdžiui, joms pavaldi policija. Centrinė vyriausybė imasi veiksmų tik tuomet, kai padėtis tampa nepakenčiama, tarkime, komplikuojasi santykiai su Šri Lanka. Buvęs premjeras Radživas Gandis devintame dešimtmetyje Šri Lankos vyriausybės sutikimu pasiuntė į šį neramų regioną Indijos karinį kontingentą, tada tamilai pagrindiniu priešu paskelbė Indiją ir kovojo su jos kariuomene.

Konfliktus skatinančias istorines traumas dar pagilina geopolitinės realijos. JAV savaitinio žurnalo „Time“ interneto svetainėje turkų žurnalistas Pelinas Turgutas kalba apie „raudonąsias linijas“, kurios Turkijoje negali būti peržengtos. Jos – dar 1920 metų palikimas, kai Osmanų imperijos žlugimo laikotarpiu europiečiai stengėsi pasidalyti Turkiją. Tuomet skarmaluoti, prastai apsiginklavę turkų savanoriai, suvienyti Kemalio Atatiurko, pradėjo Nepriklausomybės karą. Jis buvo laimėtas, ir taip gimė moderni Turkija. Tačiau išliko baimė būti užkariautiems kitų. Tai iliustruoja posakis: „Turkai neturi draugų, tik turkus.“

Nuo 2003 m. viena iš „linijų“ ėmė grėsmingai artėti. Tais metais Irake susikūrė pusiau autonominis kurdų regionas. Irako kurdai turi savo vėliavą, kalbą ir parlamentą. Kurdų diasporos atstovai dėsto vietos universitetuose, puoselėja nacionalinę kalbą ir kultūrą. Kurdistanas atrodo tarsi savarankiška valstybė. Bijoma, kad nepriklausomas Irako Kurdistanas gali padrąsinti Turkijos kurdus atsiskirti.

Turkijoje net žodis Kurdistanas yra tabu. Daug dešimtmečių Turkijos valdžia net neigė patį kurdų egzistavimo faktą. Kurdai galėjo tapti žymiais verslininkais, netgi premjerais, tačiau jų tautybė būdavo nutylima. Keletas kurdų sukilimų buvo žiauriai numalšinti, pietryčių Turkija, kur kurdai sudaro daugumą, palikta stagnacijai. Šiandien čia dauguma gyventojų yra kur kas skurdesni, mažiau išsilavinę ir kamuojami didesnio nedarbo nei kitų Turkijos dalių piliečiai. Septintame dešimtmetyje įkurta Kurdistano darbininkų partija (PKK). Nuo tada Turkija į kurdų klausimą žvelgia kaip į kovą su teroristine PKK. Kadangi šią partiją retkarčiais paremdavo kitos šalys, daugeliui turkų tai buvo įrodymas, kad niekas nenori Turkijos, kaip regioninės supervalstybės, iškilimo.

Tačiau daugiau nei 27 milijonai kurdų visame pasaulyje yra didžiausia tauta, neturinti savo valstybės. Jos atstovai išsibarstę Turkijoje, Irake, Irane, kitose regiono šalyse, didelė diaspora yra Europoje. Jos likimas veikiausiai vėlgi spręsis painiame Artimųjų Rytų lošime, galbūt net Irako – kaip atskiros valstybės – likimo sąskaita. Bet tai jau – labai neapibrėžta geopolitinė futurologija.

Galima vardyti ir vardyti įvairaus intensyvumo ir trukmės konfliktus bei priežastis ar jų derinius, dėl ko jie niekaip neužgęsta. Kai kada net susidaro įspūdis, kad per keliolika civilizacijos tūkstantmečių iš esmės mažai kas tepasikeitė ir pasaulis nelabai taikosi prie „istorijos pabaigos“ koncepcijos. Prancūzų žurnalas „Le Figaro Magazine“ neseniai paklausė italų rašytojo ir semiotiko Umberto Eco, ką jis manąs apie savo 1972-aisiais pasakytą teiginį, kad mūsų laikai jam primena viduramžius. Rašytojas atsakė, kad mūsų epocha savo milžiniškais migracijos procesais greičiau primena Romos imperijos žlugimo periodą, maždaug 500-uosius mūsų eros metus. Galima taip pat aptikti paralelių su barbariška šv. Augustino epocha, palyginti Romos gaisrą su liepsnojančiais bokštais dvyniais Niujorke. Tad galima būtų pasakyti – nil nove...

Kita vertus, galbūt ir galima tikėtis, kad globalizacijos procesai ilgainiui pajėgs neutralizuoti dalį konfliktų. Kinai dabar nelabai nori prisiminti daugelį dalykų (pavyzdžiui, Tibeto). Bet nori klestėti ir jau supranta, kad klestėjimą suteikia laisva rinka. Jie taip pat nori turėti internetą. Tikėtina, jog ilgainiui vis daugiau jų norės turėti necenzūruojamą internetą. O išvaduota iniciatyva randa kelių apeiti bet kokius suvaržymus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (27)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (81)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras