|
Rusijos ir Baltarusijos sąjunga: daug triukšmo dėl nieko (3)
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas 2007 12 13
Kol kas dar savo poste tebesantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas skina vieną politinę pergalę po kitos. Čia jis netikėtai paskelbia, kad balotiruosis į Dūmą partijos Vieningoji Rusija priešakyje, čia pareiškia, kad neužims jokio vadovaujamo posto nei parlamente, nei Vyriausybėje (iki kovo 2-osios), čia baigia intrigą, anksčiau, negu visi laukė, pristatydamas savo įpėdinį valstybės vadovo poste 42 metų Dmitrijų Medvedevą. Dar vienas jo manevras, kuris, žinoma, neprilygsta aniems ir yra labiau susijęs su viešaisiais ryšiais, neva nutekėjusi informacija apie staiga reanimuojamą Rusijos ir Baltarusijos sąjungą.
Rusijos žiniasklaida, tiksliau radijo stotis Echo Moskvy, remdamasi šaltiniais iš Minsko, pranešė, kad V. Putinas gruodžio 1314 d. lankysis Baltarusijos sostinėje ir čia pasirašys konstitucinę šių dviejų šalių sąjungos sutartį. Rusijos vadovas turėtų tapti šios sąjunginės valstybės prezidentu, o Aleksandras Lukašenka sutiksiąs tapti sąjunginio parlamento pirmininku arba bendros vyriausybės ministru pirmininku. Kiekvieno jų pareigos savo šalyse liktų nepakitusios. V. Putinas, išrinktas į Dūmą Vieningosios Rusijos sąraše, iškart po vizito esą ketinąs pasitraukti iš prezidento posto. Visą šią slavišką abrakadabrą kiek anksčiau, taip pat remdamasis šaltiniais Baltarusijos vyriausybėje, paskelbė verslo laikraštis The Wall Street Journal.
Bet nepraėjus nė dviem valandoms Rusijos diplomatinė tarnyba paneigė radijo stoties pranešimą, teigdama, kad apskritai nežinia, ar sąjunginės valstybės įkūrimo Konstitucinis aktas yra parengtas, ir kad visa tai tėra spekuliacijos dėl V. Putino ateities. O Minskas, iš kur ši informacija žurnalistams nutekėjo, apkritai nieko nekomentavo, tik vėliau sąjunginės valstybės spaudos sekretorius Ivanas Makušokas pareiškė, kad sąjungos konstitucija nebaigta rengti, kitais metais dar reikia svarstyti biudžetą, sąjunginio premijavimo, kitus klausimus, o visokius paskyrimus pavadino vertais nusistebėjimo.
Tačiau stebėtis verta ne žurnalistų spėlionėmis. Formaliai Rusijos ir Baltarusijos sąjunga buvo įkurta prieš 11 metų, dar Boriso Jelcino laikais. Bet iš esmės tai ir liko tik idėja, kurią kai kas laiko utopija. Rusijoje vyraujančios politinės tendencijos verčia vis labiau nerimauti. V. Putinas vis dažniau Rusiją valdo taikydamas nedemokratinius metodus, stiprėja ir opozicijos, naujųjų disidentų persekiojimas, vis nuožmesnė tampa Rusijos užsienio politika. Analitikai ypač tai pastebi prieš Dūmos rinkimus ir po jų.
Gandai ir šįkart gimė ne tuščioje vietoje. Neseniai Baltarusijos naujienų agentūra BELTA citavo sąjunginės valstybės sekretoriaus Pavlo Borodino žodžius, kad jau parengti penki Konstitucinio akto projektai, kuriuose atsispindi konfederacinis bendros valstybės modelis; liks tik skirtingi herbai, himnai. Taip pat bus kuriamas sąjunginis parlamentas, kuriam bus deleguoti kariniai, pasienio, muitų, finansų ir kreditų bei kainų klausimai. Spalį A. Lukašenka pareiškė, kad atsisakymas susijungti jam bus tolygu politinei mirčiai. Aš vienintelis posovietinėje erdvėje surengiau referendumą dėl Rusijos ir Baltarusijos susijungimo, neiškentė nepasigyręs Baltarusijos vadovas.
Tačiau čia pat, kaip rašo Grani.ru, jis sukritikuoja Maskvą. Rusijos vadovybė, guodėsi jis, nepasirengusi normaliems lygiateisiams sąjungininkų santykiams. Ji prieš dvejus metus pradėjo trauktis iš sąjunginių sutarčių ir susitarimų, ir tai ypatingas įvykis tarptautiniuose reikaluose, sakė A. Lukašenka.
Praėjo šiek tiek laiko. Kaip ir visa Maskvos ir Minsko santykių raida, šis laikotarpis tik dar kartą parodė, kad du autoritariški vadovai greta vienas kito paprastai neišsitenka. Apžvalgininkai tvirtina: jei vietoj A. Lukašenkos Baltarusijos vadovu taptų koks nors kitas prorusiškai nusiteikęs, bet ne toks ambicingas politikas, Maskvai siekti savo tikslų būtų daug lengviau. Tačiau bent jau kol kas A. Lukašenka ir jo režimas pasaulyje ieško naujų partnerių (jis užmezgė glaudžius santykius su kitu diktatoriumi Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu) ir pasiduoti neketina, o tai reiškia, kad artimiausiu metu sąjunga liks tik popieriuje.
Trintis tarp Minsko ir Maskvos tik didėja. Šių metų gegužės mėnesį A. Lukašenka apkaltino Rusijos valdžią faktiškai paskelbus 11 metų šiaip taip vegetuojančią Sutartį dėl sąjunginės valstybės sudarymo negaliojančia. Susitikime su Sibiro federalinės apygardos delegacijos nariais Minske jis pareiškė, kad Baltarusija niekada netaps Rusijos Federacijos dalimi.
A. Lukašenkos emocijas ypač įkaitino negailestingas energetinis Maskvos spaudimas savo partneriams. Kremliaus politikai jau seniai kalbėjo, kad Baltarusija turi integruotis į Rusiją, jeigu nori kainų nuolaidų Rusijos energijos ištekliams. A. Lukašenka, ne kartą garsiai prieštaravęs tokiai prievartinei integracijai, tvardė pyktį: savo metiniame pranešime parlamentui gegužės 10 dieną beveik nė žodžiu nepaminėjo Rusijos. Tai irgi parodė ypatingus Minsko ir Maskvos santykius.
Ne pėsčias ir Rusijos vadovas. Apžvalgininkai pastebi, kad Baltarusijos ir Rusijos santykiai paaštrėjo nuo pat V. Putino atėjimo į valdžią. Kitaip negu pasyvus ir silpnas B. Jelcinas, šis politikas liovėsi toleravęs Baltarusijos piktnaudžiavimą slavų draugystės tema mainais už ekonominį išlaikymą. Pirmąkart vietoj mistinės sąjungos V. Putinas pasiūlė konkrečias integracijos schemas, tarp jų netgi Baltarusijos įtraukimą į Rusijos Federacijos sudėtį. Tačiau pagausėjo ir V. Putinui būdingų įžeidžiančių posakių. A. Lukašenkos savimeilę užgavo išgarsėjęs Putino posakis, kad Baltarusijos ir Rusijos Sąjungoje musės laikytinos atskirai nuo kotletų, akivaizdžiai pademonstravęs jo pranašumą prieš politinį svorį prarandantį ir opozicijos demonstracijų išvargintą prezidentą.
Baltarusijos televizijos žurnalistai į šį įžeidimą reagavo nervingai ir ne visai padoriai tiesiai iš ekrano buvo atsakyta: Visiems žinoma, ant ko paprastai tupia musės...
Šiemet štai jau koks pusmetis tokių akibrokštų nebuvo daroma: V. Putinas buvo užsiėmęs rinkimais ir savo karjeros planu, o A. Lukašenka ekonomine šalies padėtimi, energijos šaltinių paieška visame pasaulyje. Gal tai ir leido žurnalistams spėti, kad šį kartą Minske pagaliau bus nulemtas mistinės sąjungos likimas.
Tikėtina, jog šiuo metu šio manevro labiau reikia V. Putinui, kad kuo labiau stimuliuotų savo politinę ateitį. Paskyręs įpėdinį, Rusijos vadovas dar turi parakinėje neišnaudoto parako. Vakarų spauda spėja, kad juo bus iššautos signalinės raketos į Vakarus, su kuriais Rusija gana stipriai pagadino santykius. Ir ne kuri kita posovietinė valstybė, o Baltarusija ir tai niekam ne paslaptis vis labiau tampa Rusijos šuolio vakarų kryptimi placdarmu.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |