Kol kas dar savo poste tebesantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas skina vieną politinę pergalę po kitos. Čia jis netikėtai paskelbia, kad balotiruosis į Dūmą partijos „Vieningoji Rusija“ priešakyje, čia pareiškia, kad neužims jokio vadovaujamo posto nei parlamente, nei Vyriausybėje (iki kovo 2-osios), čia baigia intrigą, anksčiau, negu visi laukė, pristatydamas savo įpėdinį valstybės vadovo poste – 42 metų Dmitrijų Medvedevą. Dar vienas jo manevras, kuris, žinoma, neprilygsta aniems ir yra labiau susijęs su viešaisiais ryšiais, – neva nutekėjusi informacija apie staiga reanimuojamą Rusijos ir Baltarusijos sąjungą.

Rusijos žiniasklaida, tiksliau – radijo stotis „Echo Moskvy“, remdamasi šaltiniais iš Minsko, pranešė, kad V. Putinas gruodžio 13–14 d. lankysis Baltarusijos sostinėje ir čia pasirašys konstitucinę šių dviejų šalių sąjungos sutartį. Rusijos vadovas turėtų tapti šios sąjunginės valstybės prezidentu, o Aleksandras Lukašenka sutiksiąs tapti sąjunginio parlamento pirmininku arba bendros vyriausybės ministru pirmininku. Kiekvieno jų pareigos savo šalyse liktų nepakitusios. V. Putinas, išrinktas į Dūmą „Vieningosios Rusijos“ sąraše, iškart po vizito esą ketinąs pasitraukti iš prezidento posto. Visą šią slavišką „abrakadabrą“ kiek anksčiau, taip pat remdamasis šaltiniais Baltarusijos vyriausybėje, paskelbė verslo laikraštis „The Wall Street Journal“.

Bet nepraėjus nė dviem valandoms Rusijos diplomatinė tarnyba paneigė radijo stoties pranešimą, teigdama, kad apskritai nežinia, ar sąjunginės valstybės įkūrimo Konstitucinis aktas yra parengtas, ir kad visa tai tėra spekuliacijos dėl V. Putino ateities. O Minskas, iš kur ši informacija žurnalistams nutekėjo, apkritai nieko nekomentavo, tik vėliau sąjunginės valstybės spaudos sekretorius Ivanas Makušokas pareiškė, kad sąjungos konstitucija nebaigta rengti, kitais metais dar reikia svarstyti biudžetą, sąjunginio premijavimo, kitus klausimus, o visokius paskyrimus pavadino „vertais nusistebėjimo“.

Tačiau stebėtis verta ne žurnalistų spėlionėmis. Formaliai Rusijos ir Baltarusijos sąjunga buvo įkurta prieš 11 metų, dar Boriso Jelcino laikais. Bet iš esmės tai ir liko tik idėja, kurią kai kas laiko utopija. Rusijoje vyraujančios politinės tendencijos verčia vis labiau nerimauti. V. Putinas vis dažniau Rusiją valdo taikydamas nedemokratinius metodus, stiprėja ir opozicijos, naujųjų disidentų persekiojimas, vis nuožmesnė  tampa Rusijos užsienio politika. Analitikai ypač tai pastebi prieš Dūmos rinkimus ir po jų.

Gandai ir šįkart gimė ne tuščioje vietoje. Neseniai Baltarusijos naujienų agentūra BELTA citavo sąjunginės valstybės sekretoriaus Pavlo Borodino žodžius, kad jau parengti penki Konstitucinio akto projektai, kuriuose „atsispindi konfederacinis bendros valstybės modelis; liks tik skirtingi herbai, himnai“. Taip pat bus kuriamas sąjunginis parlamentas, kuriam bus deleguoti kariniai, pasienio, muitų, finansų ir kreditų bei kainų klausimai. Spalį A. Lukašenka pareiškė, kad atsisakymas susijungti jam bus tolygu „politinei mirčiai“. „Aš vienintelis posovietinėje erdvėje surengiau referendumą dėl Rusijos ir Baltarusijos susijungimo“, – neiškentė nepasigyręs Baltarusijos vadovas.

Tačiau čia pat, kaip rašo „Grani.ru“, jis sukritikuoja Maskvą. Rusijos vadovybė, guodėsi jis, nepasirengusi normaliems lygiateisiams sąjungininkų santykiams. Ji prieš dvejus metus pradėjo trauktis iš sąjunginių sutarčių ir susitarimų, ir tai „ypatingas įvykis tarptautiniuose reikaluose“, – sakė A. Lukašenka.

Praėjo šiek tiek laiko. Kaip ir visa Maskvos ir Minsko santykių raida, šis laikotarpis tik dar kartą parodė, kad du autoritariški vadovai greta vienas kito paprastai neišsitenka. Apžvalgininkai tvirtina: jei vietoj A. Lukašenkos Baltarusijos vadovu taptų koks nors kitas prorusiškai nusiteikęs, bet ne toks ambicingas politikas, Maskvai siekti savo tikslų būtų daug lengviau. Tačiau bent jau kol kas A. Lukašenka ir jo režimas pasaulyje ieško naujų partnerių (jis užmezgė glaudžius santykius su kitu diktatoriumi – Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu) ir pasiduoti neketina, o tai reiškia, kad artimiausiu metu sąjunga liks tik popieriuje.

Trintis tarp Minsko ir Maskvos tik didėja. Šių metų gegužės mėnesį A. Lukašenka apkaltino Rusijos valdžią faktiškai paskelbus 11 metų šiaip taip vegetuojančią Sutartį dėl sąjunginės valstybės sudarymo negaliojančia. Susitikime su Sibiro federalinės apygardos delegacijos nariais Minske jis pareiškė, kad Baltarusija niekada netaps Rusijos Federacijos dalimi.

A. Lukašenkos emocijas ypač įkaitino negailestingas energetinis Maskvos spaudimas savo partneriams. Kremliaus politikai jau seniai kalbėjo, kad Baltarusija turi integruotis į Rusiją, jeigu nori kainų nuolaidų Rusijos energijos ištekliams. A. Lukašenka, ne kartą garsiai prieštaravęs tokiai prievartinei integracijai, tvardė pyktį: savo metiniame pranešime parlamentui gegužės 10 dieną beveik nė žodžiu nepaminėjo Rusijos. Tai irgi parodė ypatingus Minsko ir Maskvos santykius.

Ne pėsčias ir Rusijos vadovas. Apžvalgininkai pastebi, kad Baltarusijos ir Rusijos santykiai paaštrėjo nuo pat V. Putino atėjimo į valdžią. Kitaip negu pasyvus ir silpnas B. Jelcinas, šis politikas liovėsi toleravęs Baltarusijos piktnaudžiavimą „slavų draugystės” tema mainais už ekonominį išlaikymą. Pirmąkart vietoj mistinės „sąjungos” V. Putinas pasiūlė konkrečias integracijos schemas, tarp jų – netgi Baltarusijos įtraukimą į Rusijos Federacijos sudėtį. Tačiau pagausėjo ir V. Putinui būdingų įžeidžiančių posakių. A. Lukašenkos savimeilę užgavo išgarsėjęs Putino posakis, kad „Baltarusijos ir Rusijos Sąjungoje musės laikytinos atskirai nuo kotletų”, akivaizdžiai pademonstravęs jo pranašumą prieš politinį svorį prarandantį ir opozicijos demonstracijų išvargintą prezidentą.

Baltarusijos televizijos žurnalistai į šį įžeidimą reagavo nervingai ir ne visai padoriai – tiesiai iš ekrano buvo atsakyta: „Visiems žinoma, ant ko paprastai tupia musės...”

Šiemet štai jau koks pusmetis tokių akibrokštų nebuvo daroma: V. Putinas buvo užsiėmęs rinkimais ir savo karjeros planu, o A. Lukašenka – ekonomine šalies padėtimi, energijos šaltinių paieška visame pasaulyje. Gal tai ir leido žurnalistams spėti, kad šį kartą Minske pagaliau bus nulemtas mistinės sąjungos likimas.

Tikėtina, jog šiuo metu šio manevro labiau reikia V. Putinui, kad kuo labiau stimuliuotų savo politinę ateitį. Paskyręs įpėdinį, Rusijos vadovas dar turi parakinėje neišnaudoto parako. Vakarų spauda spėja, kad juo bus iššautos signalinės raketos į Vakarus, su kuriais Rusija gana stipriai pagadino santykius. Ir ne kuri kita posovietinė valstybė, o Baltarusija – ir tai niekam ne paslaptis – vis labiau tampa Rusijos šuolio vakarų kryptimi placdarmu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.