Prof. dr. Georgijus Počepcovas yra vienas garsiausių informacinių karų ir viešųjų ryšių specialistų Rytų Europoje. Šiuo metu jis dirba Nacionalinėje viešojo administravimo akademijoje Kijeve ir Mariupolio valstybiniame humanitariniame universitete. Jis yra daugelio knygų, nagrinėjančių komunikacines ir politines technologijas, autorius. Ne taip seniai G. Počepcovas lankėsi Lietuvoje. Čia jis skaitė dvi viešas paskaitas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institute. Po vienos šių paskaitų G. Počepcovas sutiko trumpai atsakyti į keletą klausimų.

Kaip jūs galėtumėte įvertinti neramumus Taline, kurie kilo dėl Bronzinio kario perkėlimo iš miesto centro į karių kapines šių metų pavasarį?

Buvo toks terminas „netikras įvykis“ (pseudo-event), kurį įvedė amerikietis Danielis Boorstinas. „Netikras įvykis“ – tai įvykis, sukurtas tam, kad vėliau galėtų būti plačiai nušviečiamas žiniasklaidos. Kitaip sakant, tai buvo ne realūs įvykiai, o specialiai sukurti televizijos ekranui. Tie įvykiai, žinoma, buvo kuriami siekiant tam tikrų tikslų.

Čia kartojasi Ukrainos variantas, kai įvykiai ekrane buvo vienoki, o pasekmės kitokios. Taip, pavyzdžiui, Ukraina buvo verčiama pasirašyti dujų sutartį su Rusija. Estijos atveju, kaip man pasakojo, pagrindinis siekis buvo nukreipti rusus į savo uostus, atbaidyti juos nuo Estijos uostų. Kitaip sakant, pirminis uždavinys buvo visai kitos plotmės negu įvykis.

Ar Ukrainoje jaučiamas pilietinis susiskaldymas?

Taip. Dabar, po rinkimų, viskas truputį aprimo, nors kartkartėmis grįžtama prie uždavinio, kuris formuluojamas taip – „reikia susiūti šalį“. Tai aktualus klausimas, nes politinis susiskaldymas labai „sėkmingai“ sutapo su geografiniu susiskaldymu. Šalis yra lyg „perplėšta“ perpus ir todėl ją dabar siekiama būtent „susiūti“. Politikams belieka laužyti galvas, mėginant sugalvoti, kaip tai būtų galima padaryti.

Bet ar ši problema gali būti išspręsta?

Žinoma, gali. Viena iš išeičių – neeskaluoti ir nekurti įvykių, kurie gali būti nevienareikšmiškai vertinami. Kai valstybės vadovas sankcionuoja įvykį, kurį viena pusė vertina kaip teisingą, o kita – kaip iš principo neteisingą, atsiranda konfliktinė situacija. Prezidentas turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, nes tai skaldo šalį, ir taip jos niekada nepavyks „susiūti“. Mano manymu, kurį laiką turi būti įvestas moratoriumas įvykiams, skaldantiems šalies vienybę. Pirmiausia tai turi būti politinis sprendimas, kurio dar nepavyko pasiekti.

Ar jūs pastebite Rusijos atakas prieš kitų šalių informacinę erdvę?

Man atrodo, kad sąmoningai Rusija dar nepradėjo tokių veiksmų, nes kitaip viskas būtų buvę kur kas rimčiau.

Aš pastebiu, pavyzdžiui, kad Baltijos šalyse Rusija labai greitai praranda rusakalbę bendruomenę. Kai aš Rygoje skaitau kursą, man žmonės atsakymus į klausimus rašo lotyniškomis raidėmis. Tai jau procesas, kurio faktiškai nesustabdysi. Žvelgiant iš Rusijos strateginių interesų pusės, negalima buvo visko taip palikti, reikėjo ta linkme dirbti, o dabar jau vėlu.

Tačiau Rusija labai įdomiai formuoja virtualiąją erdvę savo vidinėms reikmėms. Pažiūrėkime, kur labiausiai eksploatuojama „Rusijos prisikėlimo“ idėja: tai fantastinė literatūra, televizijos naujienos, filmai apie specialiąsias tarnybas. Į virtualiosios erdvės pamatus dedama labai tiksli programa – Rusija keliasi ir galiausiai prisikels. Čia dar vienas svarbus faktorius – meninė išraiška. Tenka pripažinti, kad dažniausiai tas virtualusis produktas būna padarytas labai profesionaliai. Kūrybiškumas čia yra ypač svarbus – kad žmogui būtų malonu vartoti tą virtualųjį produktą ir kad tai nekeltų nuobodulio.

Kaip jūs vertinate įvykius Tbilisyje, kai visą mėnesį buvo uždarytas ir neveikė opozicinis „Imedi“ kanalas? Ar oficialiosios valdžios veiksmai buvo teisingi?

Juridiškai kanalo uždarymas buvo neteisingas, bet siekiant išlaikyti valdžią viskas buvo padaryta protingai. Galima prisiminti, kad Ševardnadzės atstatydinimo atveju, kaip ir „oranžinės“ revoliucijos Ukrainoje metu, buvo vienas televizijos kanalas, kuris palaikė opozicines jėgas – Gruzijoje tai buvo „Rustavi-2“, Ukrainoje – Penktasis kanalas. Šitie kanalai dėdavo akcentą ten, kur jį reikėjo dėti siekiant aktyvuoti visuomenę. Šiuo atveju toks kanalas buvo išjungtas visą mėnesį. Per tą laiką iš jo išsilakstė žurnalistai, faktiškai – kanalas susilpnėjo. Net jeigu visi darbuotojai galiausiai grįš į savo vietas, jie jau bus atsargesni, bijos aštrinti situaciją. Todėl galima teigti, kad valdžia pasiekė norimą rezultatą – palengvino sau gyvenimą.

Ar jūs domitės Baltijos šalių regionu?

Baltijos šalių regionas yra gana įdomus, bet pasakysiu taip – jis pirmiausia turi būti įdomus jums patiems. Būdami nedidelė šalis, jūs čia galite pasiekti bet kokių rezultatų. Turiu galvoje – informacinėje erdvėje. Nereikia pamiršti, kad šita erdvė leidžia labai greitai paveikti be galo daug žmonių, pasiekti juos bet kur ir bet kada.

Turite ir didelį privalumą – esate apsaugoti savo kalbos. Kalbinis barjeras saugo jus nuo išorinės įtakos. Tai vienas iš pranašumų, kuris leidžia įvykdyti būtinas transformacijas greičiau. Taip, tiesa pasakius, ir įvyko. Būdami apsaugoti kalbos barjero, visą sovietmetį jūs išlaikėte tam tikrą distanciją nuo sovietinio gyvenimo modelio ir lengviau jo atsikratėte.

Kokie pavojai, jūsų manymu, gresia Lietuvai ateityje?

Vienas iš pavojų – savo galimybių neįvertinimas ir sumenkinimas. Jūsų orientacija turi būti ne į Liuksemburgą, o į Švediją. Kodėl? Ogi dėl to, kad Švedija, būdama nedidelė valstybė, vaidina pasaulio politikoje gana ženklų vaidmenį. Didelių valstybių pasaulyje mažos šalys turi tobulinti turimus įrankius. Tam reikalingi specialistai, kurie dieną ir naktį braižytų schemas ir bandytų suprasti, kokių įrankių panaudojimas leistų galimybėmis susilyginti su didele valstybe.

Nereikia pamiršti, kad aktyvumas laimi (ypač kai kiti nieko nedaro). Man labai patinka tokia frazė: „Visada vykdai kažkieno kito strategiją, kol neturi savosios.“ Mes Ukrainoje savo strategijos neturime, todėl ir vykdome kitų valią, nors mums atrodo, kad plaukiame pasroviui. Iš tikrųjų tai ne srovė, tai tiesiog kažkieno kito strategija.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Viktoras Denisenko

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.