Prieš šventes Europos Sąjungos (ES) lyderiai įteikė sau dovaną. Portugalijos sostinėje Lisabonoje, vadovaujant Europos Komisijos (EK) prezidentui portugalui Jose Manueliui Barrosui, be didelės išankstinės pompastikos buvo pasirašyta vadinamoji Reformų sutartis, kuri po tylaus kelerių metų darbo pakeitė žlugusį Sutarties dėl konstitucijos Europai projektą.

Tiesa, airių dėka ir ši naujoji sutartis gali likti neįsigaliojusi. Tačiau rizika, palyginti su ankstesniu bandymu, yra gerokai mažesnė, nes iš visų ES šalių tik vienintelė Airija nusprendė nacionalinio sutarties ratifikavimo klausimą spręsti referendume, o atsižvelgiant į palankias proeuropietiškas nuotaikas šioje šalyje ir dar nepamirštą realią Sąjungos pagalbą restruktūrizuojant Airijos ekonomiką, rezultatų galima tikėtis teigiamų. Čia ne Olandija ar juo labiau ne Prancūzija.

Nacionaliniai ratifikavimai yra tik vienas iš svarbių klausimų, susijusių su nauja ES sutartimi, kuri iškelia sąjunginę integraciją į visai naują lygmenį. Kažin ar galima tikėtis tokių staigmenų kaip buvę referendumai Olandijoje ir Prancūzijoje, juolab kad beveik visos šalys šį klausimą ketina spręsti nacionaliniuose parlamentuose. Kalbant kiek ironiškai, vienintelė ratifikavimo intriga – ar Lietuvos politikai ir vėl pionieriškais galvotrūkčiais, nesigilindami į turinį ir nesiteikdami informuoti visuomenės, puls rodyti savo atsidavimo ES reikalams.

Visai kas kita yra sutarties turinys. Didžiųjų ES valstybių vadovai, EK ir Europos Parlamento lyderiai pasitaikius progai vis pabrėždavo, kad Reformų sutartis ženkliai skiriasi nuo konceptualaus, iš esmės ES konfederaciją sukurti turėjusio konstitucijos projekto. Žinant, kad naujojoje sutartyje nėra jokių užuominų apie bendrą ES simboliką (vėliavą, himną ir t. t.), tokiomis kalbomis gal ir galima patikėti. Tačiau simboliai yra emocinis dalykas. Visai kas kita – realios reformos, kurias įgyvendinus politinis dabartinės Sąjungos veidas gerokai pasikeis.

Visų pirma šiuo atveju reikia kalbėti apie naujojoje sutartyje numatytą ES užsienio politikos vadovo instituciją. Ką tai reiškia? Iš esmės tai lems, kad ES šalys turės atsisakyti savarankiškos kompetencijos užsienio politikos srityje ir veikti griežtai pagal bendrą Sąjungos užsienio politiką. Toks scenarijus reiškia ir dalies nacionalinio suvereniteto praradimą. Žinoma, svarbiausiais užsienio politikos klausimais ES viduje jau ir anksčiau vyko konsultacijos, tačiau dabar jos peraugs į nurodymų ir besąlygiško jų vykdymo lygmenį. Didžiosioms ES valstybėms, be abejo, tai nebus taip ženklu, nes sunkiai tikėtina, kad Vokietija ar Prancūzija užleis ES „variklių“ pozicijas. Tačiau mažesnėms ir ypač naujosioms Sąjungos šalims tokie pasikeitimai turėtų būti ryškūs. Be to, bus įdomu stebėti, kaip dėl įvairių klausimų susitars 27 šalys, nes iki šiol konsensuso paieškos buvo komplikuotos. Ko gero, kaip tik todėl naujojoje sutartyje buvo gerokai apkarpytos nacionalinių valstybių veto teisės, dėl to ir ES užsienio politikos vadovui priiminėti sprendimus bus kur kas lengviau.

Reformų sutartis numato ir dar vieną – ES prezidento instituciją, kurios vadovas, t. y. Sąjungos prezidentas, bus ne renkamas Parlamente ar visuotiniu ES piliečių balsavimu, o skiriamas. Galima pasakyti, kad tokio mechanizmo pasirinkimas – tai dar vienas smūgis Sąjungos besąlygiškai propaguojamai demokratijai, nes iš politinio proceso eliminuojami eiliniai žmonės, o aukščiausias Sąjungos pareigūnas, kuris turės užimti ir moralinio autoriteto poziciją, bus tiesiogiai priklausomas nuo jį skiriančios institucijos simpatijų.

Žinoma, kai kuriuos ES viršūnių argumentus galima suprasti. Globaliame pasaulyje, susiduriant su naujomis grėsmėmis, nuolat jaučiant terorizmo pavojų, matant ryžtingus Jungtinių Amerikos Valstijų veiksmus ir tvirtą autoritarinę Rusiją, Europos Sąjungai, jei ji nori būti aktyvi ir efektyvi, reikia pradėti veikti kaip vieningam tarptautinių santykių subjektui. Tačiau jei bus kalbama apie gynybinius užsienio politikos aspektus, kolizija su NATO, ko gero, bus neišvengiama. Tai ypač turėtų atsiliepti toms Europos valstybėms, kurios tradiciškai yra itin palankios JAV, pavyzdžiui, Lietuvai. Kita vertus, jei integruota ES užsienio politika bus palikta be karinio ramsčio, ji atrodys neišbaigta ir kažin ar bus kokybiška.

Žinoma, pagauti šventinės nuotaikos, kurią dar labiau pakylėja išsiplėtusi Šengeno erdvė, galime sakyti, kad ši Reformų sutartis yra ženklus kokybinis ES žingsnis į priekį. Tik klausimas, ar visos Sąjungos šalys sugebės jį žengti taip darniai, kaip jų vadovai raitė parašus Lisabonoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.