Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Imperializmas JAV užsienio politikoje: istorinė perspektyva (33)

Martynas Zapolskis
2007 12 28

Jei mes norime, kad amžiaus pabaiga būtų laisvės ir demokratinių idealų plėtros liudininkė, privalome veiksmais paremti demokratijos žygį.

JAV prezidentas  R. Reaganas, 1982 m.

Paskutiniųjų metų JAV užsienio politika sulaukia itin kontroversiškų vertinimų. Vieni analitikai laiko Jungtines Valstijas esminiu demokratinių vertybių globalios plėtros ir tarptautinio stabilumo garantu, kiti šios šalies administraciją kaltina dvejopų standartų taikymu: teigiama, kad tam tikri universalūs ideologiniai principai (demokratijos, žmogaus teisių ir rinkos ekonomikos idealai), kurie yra svarbi Vašingtono oficialiosios retorikos ir strateginės vizijos dalis, tėra priedanga pragmatiškiems savanaudiškiems interesams realizuoti.

Lietuvos analitikų ir publicistų darbuose JAV diplomatijos specifika dažnai nagrinėjama savotiškame „istoriniame vakuume“, pavyzdžiui, įvykiai Afganistane ar Irake itin retai analizuojami istoriniame JAV karinių intervencijų į trečiąsias šalis kontekste, kuris labai reikšmingas siekiant iki galo perprasti ekspansionizmo ir imperializmo elementų svarbą JAV užsienio politikoje. To negalima pasakyti, pavyzdžiui, apie Lietuvos viešojoje erdvėje populiarią Rusijos užsienio politikos tematiką – Maskvos diplomatiniai manevrai dažnai yra analizuojami istoriniame imperialistinės SSRS politikos fone.

Tad šiame straipsnyje mėginama istoriškai pažvelgti į JAV užsienio politiką, konkrečiai bus nagrinėjami devintą dešimtmetį Centrinėje Amerikoje vykę procesai, kurie šiandieninio globalaus JAV dominavimo laikais yra itin iškalbingi.

Istorinis kontekstas

Dar XX a. pradžioje, prezidento Woodrow Wilsono (Vudro Vilsono) kadencijos metais, JAV užsienio politikai pamėginta suteikti mesianistinį, idealistinį ir altruistinį pobūdį. Pirmą sykį suformuota nuostata, kad JAV saugumas negali būti atsietas nuo viso pasaulio saugumo, o tai reiškia pareigą priešintis agresijai bet kuriame Žemės rutulio kampelyje. Amerikietiškos vertybės buvo transformuotos į tam tikrų universalių principų sistemą: Jungtinės Valstijos yra svarbiausia laisvės ir demokratijos „eksportuotoja“, kuri privalo kovoti prieš tironiją, ginti žmogaus teises ir rinkos ekonomikos principus.

Šaltojo karo metais JAV užsienio politika įgavo sulaikymo (tramdymo) politikos formą. Sulaikymo strategijos esmė – JAV siekis užkirsti kelią komunizmo plitimui į nekomunistines šalis. Bene žinomiausia praktinė tramdymo politikos priemonė – vadinamoji Trumano (Trumeno) doktrina, kuria JAV įsipareigojo teikti ekonominę ir karinę paramą nekomunistinėms šalims, taip apsaugant jas nuo SSRS įtakos. Trumano doktrinos pagrindu pradėtas Marshallo (Maršalo) planas laikomas itin efektyviu demokratiniu komunizmo įtakos stabdymo instrumentu, smarkiai prisidėjusiu prie Vakarų Europos išsilaikymo demokratinių valstybių bloke. Tačiau ne visos Jungtinių Valstijų taikytos sulaikymo politikos priemonės buvo paremtos „neutralia“ ekonomine parama trečiosioms šalims. Ypač verta atkreipti dėmesį į devinto dešimtmečio pradžioje suformuotą vadinamąją Kirkpatrick (Kirkpatrik) doktriną, kurios pagrindinė idėja buvo tokia: Jungtinės Valstijos, siekdamos apriboti komunizmo įtaką, turėtų remti nedemokratinius antikomunistinius trečiojo pasaulio režimus ir nevengti tiesioginio įsitraukimo į kitų šalių vidaus reikalus, jei to reikia JAV strateginiams interesams. R. Reagano kadencijų metais (1981–1989) Kirkpatrick doktrinos principai tapo išties svarbia sudėtine JAV užsienio politikos dalimi. Bene aiškiausiai šių principų praktinis įgyvendinimas matyti devinto dešimtmečio JAV politikoje Centrinės Amerikos regione: Nikaragvoje, Salvadore, Gvatemaloje, Panamoje.

Nikaragva: parama „kontroms“

Nikaragvos atvejis gerai atspindi JAV kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus ypatumus. 1979 m. Nikaragvoje įvyko socialistinės pakraipos revoliucija, po kurios naujoji šios šalies valdžia, viena vertus, ėmėsi plačių reformų švietimo, sveikatos apsaugos, žemės ūkio srityse; antra vertus, greitai pasuko šalį militarizacijos ir socialistinės tvarkos kūrimo keliu.

JAV administracija situaciją Nikaragvoje (komunistinio režimo įsitvirtinimo tendencijas) įvertino kaip grėsmę nacionaliniams interesams, todėl buvo nuspręsta įsitraukti į šioje šalyje vykstančius procesus: JAV ėmė remti Nikaragvoje veikusias ginkluotas opozicijos grupuotes –  vadinamąsias „kontras“.

R. Reagano nurodymu JAV centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) teikė „kontroms“ ginklus, logistinę paramą, organizavo opozicijos karių mokymus ir pan. Pavyzdžiui, devinto dešimtmečio pradžioje CŽV išleido „kontroms“ skirtą specialų taktinės kovos žinyną „Psichologinės operacijos partizaninio karo metu“ (Psychological Operations in Guerrilla Warfare), kuriame mokoma esminių partizaninio karo principų: detaliai aiškinama, kaip reikia organizuoti partizanų grupes, elgtis su vietiniais gyventojais, įsirengti stovyklas, vykdyti išpuolius prieš vyriausybei paklusnias gyvenvietes, priversti vietinius gyventojus vykdyti sabotažo aktus, skleisti antivyriausybinę propagandą, neutralizuoti selektyviai pasirinktus taikinius, infiltruoti partizanus į vyriausybines institucijas, organizuoti masinius protesto susibūrimus ir kt. Be to, R. Reagano administracija įvedė Nikaragvai ekonominį embargą, kuriuo siekta sustiprinti „kontrų“ padėtį ir nusmukdyti šalies ekonomiką, taip pakertant gyventojų pasitikėjimą socialistine valdžia.

JAV remiami „kontros“ Nikaragvai padarė iš tiesų milžiniškos žalos. „Kontrų“ siautėjimo metais buvo nužudyta apie 70 tūkstančių žmonių, visiškai nuniokota šalies ekonomika, į kaimynines valstybes pasitraukė tūkstančiai pabėgėlių, išplito nelegali ginklų ir narkotikų prekyba. „Kontros“ itin dažnai rengdavo išpuolius prieš civilinius objektus, sistemingai žudė taikius gyventojus, pasižymėjo nepaprastu brutalumu (itin žiauriais kankinimais, masiniais prievartavimais, žmonių luošinimu), grobdavo žmones (jaunuoliai būdavo verčiami kovoti „kontrų“ gretose). Be to, nuo sistemingų „kontrų“ teroristinių išpuolių nuolat nukentėdavo svarbūs Nikaragvos infrastruktūros objektai: buvo sunaikinta daugybė elektros stočių, užtvankų, mokyklų, maisto saugyklų, fermų, tiltų, pašto įstaigų, irigacijos įrenginių ir pan.

Paradoksalu, tačiau R. Reagano komanda „kontrų“ veiklos nelaikė nusikalstama. Priešingai, prieš Nikaragvos valdžią kovojusios ginkluotos grupuotės oficialiojoje retorikoje dažnai sulaukdavo itin teigiamų vertinimų, buvo idealizuojamos ir vadinamos „laisvės kovotojais“ (freedom fighters). Pavyzdžiui, 1987 m. R. Reaganas, kreipdamasis į tautą, pareiškė, kad Nikaragvos laisvės kovotojai (t. y. „kontros“) garbingai kovoja siekdami įtvirtinti pagarbą žmogaus teisėms, demokratijai ir teisės viešpatavimui, todėl JAV privalo juos remti.

Verta paminėti, kad JAV veiksmus Nikaragvoje tyręs Tarptautinis teisingumo teismas (TTT) nusprendė, jog Jungtinės Valstijos sulaužė tarptautinės teisės normas, nes panaudojo jėgą prieš kitą valstybę (Nikaragvą), kišosi į jos vidaus reikalus ir pažeidė suverenitetą. Tačiau JAV nepripažino nei TTT, nei Teismo nuomonę parėmusios JT Generalinės Asamblėjos sprendimų.

Gvatemala, Salvadoras: parama valstybiniam terorizmui

Gvatemalos ir Salvadoro atvejai taip pat gerai atskleidžia Kirkpatrick doktrinos postulatais paremtos JAV užsienio politikos specifiką. Skirtingai nei Nikaragvoje, kur buvo mėginama nuversti socializmo keliu jau pasukusią vyriausybę, Gvatemaloje ir Salvadore JAV vykdė socialistinės pakraipos revoliucijų prevenciją. Kitaip tariant, šios šalys tapo dar vienu šaltojo karo frontu, kuriame, remdamos dešiniojo sparno karines diktatūras, Jungtinės Valstijos siekė užkirsti kelią kairiųjų jėgų atėjimui į valdžią.

JAV slaptosios tarnybos (ypač devintame dešimtmetyje) sistemingai rėmė tuometinės Gvatemalos ir Salvadoro karinės valdžios politiką, teikė karinę ir finansinę paramą opozicijos pasipriešinimą malšinusioms vyriausybinėms pajėgoms, vadinamiesiems „mirties eskadronams“, ir pan. Taip JAV tiesiogiai prisidėjo prie didžiulio masto tragedijos, nusinešusios šimtus tūkstančių gyvybių. Kaip rodo paviešinti JAV slaptųjų tarnybų dokumentai, CŽV dažnai tiesiogiai inicijuodavo ir planuodavo kruvinus susidorojimus su opozicija.

Įvykius Gvatemaloje tyrusi speciali komisija konstatavo, kad per vidaus kovas Gvatemaloje žuvo apie 200 tūkstančių žmonių. Svarbu tai, jog didžiumą nusikaltimų įvykdė valstybinės saugumo pajėgos (Gvatemalos kariuomenė, „mirties eskadronai“ ir pan.), partizanai atsakingi tik už maždaug 3 proc. žmogaus teisių pažeidimų.

Labai panaši situacija susiklostė Salvadore. Vašingtonas, siekdamas užkirsti kelią tariamai socialistinei revoliucijai, rėmė dešiniosios pakraipos karinį režimą. JT  Tiesos ir susitaikymo komisija, detaliai ištyrusi devinto dešimtmečio įvykius Salvadore, konstatavo, kad 1980–1991 m. šalyje buvo nužudyta maždaug 75 tūkstančiai žmonių, daugiau kaip 90 proc. nusikaltimų padarė Salvadoro ginkluotosios pajėgos ir „mirties eskadronai“. Kaip tik šiuo laikotarpiu Salvadoro valdžia R. Reagano administracijos iniciatyva gavo milžinišką finansinę JAV paramą (apie 6 milijardus JAV dolerių). Didžiuma jos teko kariniam represiniam aparatui stiprinti.

Apie Gvatemalos ar Salvadoro, valstybių, kuriose tūkstančiais buvo žudomi nekalti civiliai gyventojai, pasmerkimą ar sankcijas joms R. Reagano administracijoje nebuvo net svarstoma. Priešingai, šios šalys JAV oficialiojoje retorikoje buvo įvardijamos kaip sąjungininkės, padedančios Amerikai skleisti demokratines vertybes ir ginti žmogaus teises.

Panama: parama M. Noriegai

Įvykiai Panamoje rodo, kad JAV santykių su kitomis šalimis pobūdį šaltojo karo metais nulėmė ne tų šalių demokratiškumo lygis, o tai, kiek jų vykdoma politika atitiko strateginius JAV interesus.

Devinto dešimtmečio pradžioje Panamos valdžioje įsitvirtino generolas Manuelis Noriega (Norjega), sutelkęs visus svarbiausius galios svertus savo rankose ir šalyje įtvirtinęs politinę sistemą, kurią kai kurie analitikai ironiškai vadino „narkokleptokratija“ – visos pagrindinės režimo institucijos vienaip ar kitaip buvo įtrauktos į narkotikų prekybos tinklą, šalyje suvešėjo itin stambaus masto korupcija ir organizuotas nusikalstamumas, Panamos bankai tapo prieglobsčiu nelegaliai įgytiems įvairių šalių kriminalinių grupuočių pinigams. Be narkotikų biznio, M. Noriega aktyviai užsiėmė ir nelegalia ginklų prekyba.

Šalies viduje M. Noriega įvedė karinę diktatūrą, išplėtojo represinius mechanizmus, žiauriai susidorodavo su politine opozicija, šalyje užfiksuota daugybė žmogaus teisių pažeidimų, buvo klastojami rinkimai ir pan.

Paradoksalu, tačiau nepaisant stambaus masto nusikalstamos veiklos ir šaliai primesto karinės diktatūros režimo, demokratijos ir žmogaus teisių idealus viešose kalbose nuolat pabrėžiančių JAV užsienio politikos strategų planuose M. Noriegai teko sąjungininko ir partnerio vaidmuo. CŽV ne tik nesiėmė veiksmų prieš suvešėjusią narkotikų prekybą, bet ir rėmė korumpuotą bei nusikalstamą M. Noriegos režimą. Tai galima paaiškinti keliomis priežastimis:

- R. Reagano administracijai buvo labai reikalinga Panamos parama „kontroms“ (ypač po to, kai Kongresas apkarpė JAV žvalgybos institucijų galimybes teikti paramą Nikaragvos opozicijai).

- M. Noriega buvo efektyvios komunistinio perversmo Panamoje prevencijos garantas: jis nebuvo komunistinių pažiūrų ir neketino Panamos geopolitinės orientacijos pakeisti SSRS naudai. Be to, Panama M. Noriegos valdymo metais gana intensyviai bendradarbiavo su JAV žvalgybos institucijoms (teikė žvalgybinę informaciją apie SSRS ir Kubos paramą revoliuciniams Centrinės Amerikos judėjimams, ginklų prekybą ir pan.). Kitaip tariant, Panamą Vašingtonas stengėsi išnaudoti kaip savotišką komunizmo įtakos sulaikymo placdarmą.

- M. Noriega užtikrino JAV palankų geostrategiškai svarbaus Panamos kanalo funkcionavimo režimą.

Situacija pasikeitė devinto dešimtmečio viduryje. JAV viešojoje erdvėje pasirodė vis daugiau informacijos apie M. Noriegos nusikaltimus (pavyzdžiui, narkotikų platinimą JAV teritorijoje, apie kurį žinojo kai kurie CŽV pareigūnai). Negana to, keli Jungtinių Valstijų  teismai apkaltino M. Noriegą narkotikų platinimu, turto prievartavimu ir pinigų plovimu. Po šių kaltinimų pradėjo keistis ir prezidento administracijos pozicija.

Kitaip tariant, M. Noriega Vašingtonui tapo savotišku trukdžiu, kurį reikėjo pašalinti. Tai buvo mėginama padaryti įvairiai: bandyta surengti Panamoje karinį perversmą; mėginta papirkti M. Noriegą siūlant jam savanoriškai pasitraukti iš valdžios; Panamai buvo įvestos griežtos ekonominės sankcijos; buvo slaptai remiamos M. Noriegai priešiškos Panamos opozicinės jėgos ir kt.

Galiausiai buvo nuspręsta panaudoti karinę jėgą. 1989 m. JAV, motyvuodamos būtinybe apsaugoti Panamoje gyvenančių amerikiečių gyvybę, siekiu apginti demokratines vertybes ir įsipareigojimu kovoti su organizuotu nusikalstamumu, pradėjo plataus masto karinę operaciją. Per intervenciją iš valdžios buvo pašalintas M. Noriega, naujuoju Panamos prezidentu prisaikdintas proamerikietiškų pažiūrų Guillermo Endara.

Tokia dvejopų standartų politika iš esmės ir buvo užprogramuota Kirkpatrick doktrinos teoriniuose pagrinduose. JAV administracija susipainiojo tarp strateginiais išskaičiavimais paremtų realpolitik principų ir demokratinės sklaidos retorikos, kuri buvo neišvengiama norint pateisinti valdžios veiksmus visuomenės akyse.

Išvados: JAV politika šiandien

Svarbu pabrėžti tai, kad agresyvi JAV užsienio politika šaltojo karo metais buvo labiau taisyklė nei išimtis. Įvykiai Centrinėje Amerikoje tam tikra prasme yra tik „lašas jūroje“, nes Vašingtonas vienaip ar kitaip rėmė autoritarinius režimus tokiose šalyse kaip Indonezija, Urugvajus, Iranas, Brazilija, Paragvajus, Turkija, Filipinai, Čilė ir kt.

Tiesa, labai panašiai, remdama „išsivaduojamuosius“ judėjimus, šaltojo karo metais elgėsi ir SSRS – Maskva vykdė „revoliucijos eksportą“ (daugiausia siųsdama ginklus ir karinius patarėjus) Sudane, Kambodžoje, Laose, Vietname, Etiopijoje ir daugybėje kitų valstybių.

Be abejo, šaltojo karo diplomatijos schemų negalima tiesiogiai taikyti aiškinant šiuo metu tarptautinėje arenoje vykstančius politinius procesus: suiręs dvipolis pasaulis, ženkliai sumažėjusi branduolinio karo grėsmė, sunykusi ideologinės konfrontacijos svarba ir pakitęs globalių grėsmių pobūdis verčia valstybes į tarptautinę politiką žvelgti gerokai kompleksiškiau, nei tai buvo daroma šaltojo karo metais.

Vis dėlto pateikti istoriniai fragmentai skatina atkreipti dėmesį į dabartinės JAV administracijos ryšius su nedemokratiniais režimais: pavyzdžiui, represinis Saudo Arabijos režimas jau ne vieną dešimtmetį yra vienas svarbiausių ir patikimiausių JAV sąjungininkų Vidurio Rytuose; militaristinė Pakistano santvarka netrukdo Vašingtonui laikyti šią šalį strategine partnere; Uzbekistanas dar visai neseniai buvo laikomas patikimu sąjungininku kovoje su tarptautiniu terorizmu; autoritarinė Angola yra viena svarbesnių JAV naftos prekybos partnerių; Jungtiniai Arabų Emyratai yra strategiškai itin reikšmingas JAV karinis placdarmas Persijos įlankoje.

Parama nedemokratinėms šalims (kaip ir daugybė kitų šiuolaikinės JAV diplomatijos aspektų) iliustruoja vis dar labai ryškų JAV oficialiosios retorikos ir realiai vykdomos politikos neatitikimą. Be abejo, šiandien šis neatitikimas nėra įgavęs tiesioginės paramos teroristiniams veiksmams (Nikaragva) ar masinių nusikaltimų rėmimo (Salvadoras, Gvatemala) formos, tačiau neatsitiktinai aktyvi JAV demokratijos „eksporto" politika iš esmės apsiriboja ypatingą geostrateginę reikšmę turinčiu Vidurio Rytų regionu ir nėra vykdoma, pavyzdžiui, skurdžiose ir brutalių diktatorių valdomose Afrikos valstybėse. Be to, JAV Nacionalinio saugumo strategijoje įtvirtina prevencinių karinių smūgių doktrina de facto suteikia teisę, manipuliuojant grėsmių JAV saugumui argumentais, panaudoti jėgą prieš suverenias valstybes, pažeidusias JAV kuriamos tarptautinės tvarkos principus (ši doktrina gali būti vertinama kaip mėginimas legitimizuoti prieš JAV neparankius režimus nukreiptą agresiją, kuria yra pažeidžiamos tarptautinės teisės normos).

Vienašališkumo tendencijų stiprėjimą JAV užsienio politikoje iliustruoja karinė intervencija į Iraką, kuri buvo vykdoma ne tik negavus Jungtinių Tautų mandato (tai ženkliai silpnina kolektyvinių saugumo instrumentų svarbą tarptautiniuose santykiuose), bet ir remiantis vėliau nepasitvirtinusiais argumentais apie Irako disponavimą masinio naikinimo ginklais.

Įvertinus besikeičiantį globalių grėsmių pobūdį ir naujus tarptautinės įtampos židinius, galima daryti prielaidą, kad ilgalaikėje perspektyvoje šaltajam karui būdingo manevravimo JAV užsienio politikoje tik daugės. Jau dabar Vašingtonui ypač jautrus Irano klausimas verčia Jungtines Valstijas daryti Rusijai nuolaidų, kurios gali išklibinti visos Europos saugumo sistemos pamatus. Tokie tarptautinės politikos faktoriai kaip auganti globali Kinijos įtaka, senkantys strateginiai gamtiniai ištekliai, Rusijos militaristinis atgimimas ir pan. ateityje gali priversti JAV vėl griebtis šaltojo karo metais naudotų agresijos ir manipuliavimo trečiosiomis valstybėmis schemų. Norint sėkmingai prognozuoti ateities scenarijus, būtina deramai įvertinti istorines pamokas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 33)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras