Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Buvęs JAV valstybės sekretorius H.Kissingeris: “V.Putinas – ne demokratas, bet ir ne J.Stalinas”

2007 12 30

Po to, kai įtakingas JAV savaitinis žurnalas „Time“ įtakingiausiu 2007 metų žmogumi išrinko Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, nuomonę apie Rusijos prezidentą, taip pat apie strateginį JAV ir Rusijos bendradarbiavimą, asmeninę V.Putino draugystę su George‘u W.Bushu bei galimą istorinę dabartinio Rusijos vadovo prezidentavimo svarbą pareiškė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. lrytas.lt skaitytojams – interviu su vienu ryškiausiu praėjusio amžiaus JAV politiku.

***

- Paties Vladimiro Putino išrinktas įpėdinis Dmitrijus Medvedevas sako pageidaujantis, kad V.Putinas liktų Kremliaus vadovybėje kaip ministras pirmininkas. Nepanašu į demokratinį galių perdavimą...

- Akivaizdu, kad V.Putinas yra viešpataujanti šiandieninės Rusijos asmenybė. Jo vadovaujamai Vieningosios Rusijos partijai rinkimuose gavus 64,3 proc. balsų, dabar jis kontroliuoja ir Dūmą. Tačiau aš nelaikau Rusijos diktatūrine valstybe. 64,3 proc. rinkėjų balsų rodo, kad žymi gyventojų dalis nebalsavo už Putiną. Ministro pirmininko postas stovi ant kitokių konstitucinių pamatų nei prezidento. Taigi esama nemažai erdvės pokyčiams.

Amerika privalo nepainioti Rusijai skirtos užsienio politikos su bandymais reguliuoti istorinius procesus. Svarbu tinkamai surikiuoti mūsų prioritetus. Amerika negali pertvarkyti Rusijos vidaus situacijos – bent jau ne artimiausiu metu. Rusija yra milžiniška valstybė, turinti ilgą siena su Kinija, islamiškuoju pasauliu ir Europa. Norint pasaulyje palaikyti tvarką ir efektyviai spręsti jo problemas, svarbu su ja bendradarbiauti.

Žinoma, mes turime savo vertybes ir simpatijas, tačiau kartu privalome bendrauti su tokia Rusijos valdžia, kokia dabar yra. Ir turime suprasti, kokie kompromisai reikalingi pereinamajame laikotarpyje gyvenančiai šaliai.

- Kaip paaiškintumėte atotrūkį tarp prezidento V.Putino įvaizdžio Vakaruose – agresyvaus, autoritariško, nedemokratiško – ir didelio jo populiarumo tarp rusų?

- Rusijoje jis populiarus, nes tapo prezidentu tuo metu, kurį rusai laiko savo istorijos nuosmukiu. V.Putinas tapo prezidentu po to, kai sovietų imperija suiro, o kartu tai ir 300 Rusijos istorijos metų. Be to, ką tik buvo žlugęs Rusijos rublis. Rusai jį myli už tą skirtumą tarp šiandieninio gyvenimo lygio ir situacijos, kuri egzistavo jam perimant valdžią.

Taip pat jie jį vertina už tai, jog jis, jų manymu, grąžino Rusijai garbingą vietą tarptautinėje arenoje. Ir turbūt dauguma rusų mano, kad dabartinė sistema labiau už ankstesnes atsižvelgia į visuomenės poreikius, nors mes jos Vakarų standartais ir nepavadintume demokratine.

- Jūs buvote V.Putiną sutikęs daugybę kartų. Koks jis žmogus?

- Protingas, labai susitelkęs ties tuo metu svarstomu klausimu ir puikiai susipažinęs su užsienio politika. Jis nebando tavęs pakerėti asmeniniu žavesiu. Jo asmenybę sudaro mišinys iš atsiribojimo, nemažo intelekto, strateginės nuovokos ir rusiško nacionalizmo.

- Kokių Rusijos ir Vakarų santykių jis norėtų?

- Nemanau, kad Vakarus jis laiko vientisu bloku. Kadangi vykdydamas užsienio politiką jis vadovaujasi nacionaliniais interesais, tai nevengia pasinaudoti Vakarų nesutarimais, kad pagerintų Rusijos padėtį. Mintis, kad Rusija prisijungs prie demokratinės bendruomenės arba bent jau prie Vakarų bendruomenės, nėra pagrindinis jo politiką motyvuojantis veiksnys.

Pirmiausia jis siekia, kad kiti gerbtų Rusijos teisę pačiai apsibrėžti savo tapatybę. Mano nuomone, jis vertintų draugiškus santykius ir bendradarbiavimą su JAV, tačiau tik jei šie remtųsi aiškiu savo nacionalinių interesų suvokimu ir kitos pusės pagarba jiems.

- Tuomet kaip vertintumėte dabartinius Maskvos ir Vašingtono santykius?

- Asmeniniai V.Putino santykiai su G.W.Bushu yra labai geri. Kai po pirmojo jųdviejų susitikimo G.W.Bushas sakė pažvelgęs į V.Putino akis ir atradęs sukalbamą sielą, Amerikos spauda iš to šaipėsi. Tačiau Putinui tai reiškė lygybės ir lygiateisiškos partnerystės pripažinimą. Jis gerbia G.W.Bushą, nes šis nebando jam pamokslauti. Jam nekliūna, kad G.W.Bushas tvirtai gina nacionalinius Amerikos interesus – iš valstybininkų jis to ir tikisi.

Tačiau pasitaikydavo ir nesklandumų. Teoriškai abidvi pusės nori bendradarbiauti viena su kita, tačiau abi imasi žygių, kurie kitą pusę erzina.

Rusai pyksta, kai mes imame pamokslauti apie jų vidaus situaciją. Arba kai įtakingi amerikiečiai vizitų į Maskvą metu demonstratyviai susitinka su režimo oponentais. Arba kai išplečiame NATO į netoli Rusijos sienų esančias teritorijas. Mus erzina, kai Rusijos vadai nesielgia su savo kaimynėmis kaip su nepriklausomomis valstybėmis. Ir daug amerikiečių turi tvirtą nuomonę apie Rusijos vidaus situaciją. Taigi egzistuoja tam tikri ciklai, o kai kurie klausimai turi ilgą istoriją.

Kita vertus, nuoširdžiai siekiama bendradarbiauti. Mes kartais pernelyg linkę Rusiją laikyti pasauline grėsme JAV. Bet Rusija turi nemažai savų problemų. Jos sienos ilgos ir nestabilios. Gyventojų mirtingumas - pasibaisėtinas. Šalies gyventojų skaičius mažėja.

Taigi neverta Rusijos laikyti pasauline grėsme. Tačiau ji nori būti gerbiama kaip galinga valstybė. Svarbiausias klausimas, ar mums pavyks sukurti kontruktyvius santykius su šalimi, kurios bendradarbiavimas mums reikalingas Irane ir tam tikra prasme Irake bei siekiant taikos Artimuosiuose Rytuose. Taip pat rusų pagalba reikalinga tokiuose naujose srityse, kaip energetika ir gamtosauga, kur problemos sprendžiamos bendradarbiaujant, o ne konkuruojant.

- Paminėjote Iraną. Ar manote, kad dėl paskutinės Nacionalinės žvalgybos (NIE) ataskaitos JAV bus sunkiau įtikinti Rusiją palaikyti bendrą frontą prieš Irano branduolinę programą?

- Mano manymu, strateginiu požiūriu rusai vertina Irano keliamas branduolines problemas panašiai kaip ir mes. Skiriasi tik jų trumpalaikės taktinės išvados. Jie kitaip vertina strateginės Irano grėsmės neišvengiamumą. Jei tik pavyktų rusus įtikinti, kad grėsmė neišvengiama, jie prisijungtų prie mūsų. Tik lieka klausimas, ar nėra per vėlu ir ar dar įmanoma imtis reikšmingų veiksmų.

- Trumpai palietėme Rusijos vidaus situaciją. Negi JAV nėra svarbu garsiai kalbėti apie tokius dalykus, kaip politinės laisvės ir pilietinių teisių suvaržymai?

- Svarbu suprasti, ką V.Putinas reprezentuoja. V.Putinas nėra J.Stalinas, jaučiantis pareigą sunaikinti visus, kurie kada nors ateityje galėtų su juo nesutikti. V.Putinas nori sukaupti pakankamai galios, kad galėtų įvykdyti skubias trumpalaikes užduotis. Todėl nematome bendro ir visuotinio pilietinių teisių griovimo. Matome, kaip pažeidinėjamos pilietinės laisvės tų grupių, kurios, jo manymu, kelia grėsmę režimui.

Procesas nėra tolygus. Televizija kontroliuojama; laikraščiai daug laisvesni. Tačiau mintis, kad Amerika gali grasinimais pakeisti vidinę Rusijos galių struktūrą, yra tiesus kelias į nuolatinę santykių krizę. Amerika privalo atstovauti demokratinėms vertybėms. Ir turi bandyti įtvirtinti žmogaus teises. Bet šiuos siekius reikia derinti ir su kitais tikslais.

- Ir G.W.Bushas ir V.Putinas pradeda paskutiniuosius savo kadencijos metus. Palaikote ryšį su jais abiem. Ko per šį likusį laikotarpį jie galėtų pasiekti dirbdami kartu?

- V.Putinas nenori matyti JAV hegemonijos, nes tai iš esmės reikštų Rusijos nepaisymą. Taigi jis kiek įmanydamas stengsis mus atsverti – ne atimti iš mūsų jau turimas įtakos sferas, bet neleisti mums eiti toliau. Tuo pat metu V.Putino geostrategijoje Amerika būtų logiška Rusijos partnerė.

Mes nesiremiame į Rusijos sieną. Nenorime atimti jokios Rusijos teritorijos. Per savo istoriją niekada nenorėjome atimti jokios Rusijos teritorijos ir esame labai galingi. Galime bendradarbiauti pasaulio saugumo srityje.

Kartu Rusija, būdama mūsų sąjungininke, gautų tam tikro prestižo. Visa tai suteikia puikių progų, jei sugebėsime suderinti savo misionieriškus polinkius su strateginiais tikslais. Iranas, Artimųjų Rytų taikos raida, bendras branduolinių ginklų neplatinimo įgyvendinimas – visa tai yra progos.

- Ką Rusija tikisi laimėti iš partnerystės su JAV?

- Pirmiausia saugumą. Antra, prestižą. Trečia, ekonominį bendradarbiavimą globaliniuose klausimuose. Rusija apsupta Azijos, Artimųjų Rytų ir Europos, tačiau nuolatinių sąjungininkų niekur neturi.

Dar nėra taip buvę, kad savo noru Rusijos sąjungininkai atsirastų ten, kur nestovėtų rusų kareiviai. Istoriškai Rusija sieja savo didybę su ekspansionistine užsienio politika. Imperialistinė Rusijos politikos dalis baigėsi su Šaltuoju karu. Jie nebeturi išteklių jai tęsti. Taigi Rusijai reikia naujos politikos, bet ir šiek tiek laiko jai išplėtoti, prie jos priprasti.

- Kaip istorikai vertins V.Putino prezidentavimą ir jo svarbą?

- Amerikiečiui sunku įlįsti į ruso sielą. Visi didieji Rusijos reformatoriai – Petras Didysis arba Jekaterina Didžioji – buvo dideli autokratai vidaus politikoje, tačiau progresyvūs tuomečiais Vakarų standartais.

Jekaterina Didžioji palaikė artimus ryšius su prancūzų švietėjais. Petras Didysis metus gyveno Europoje ir nuolat ten siuntė delegacijas. Tačiau tuo pat metu jie manė, kad Rusijos vidaus santvarka turėtų sutelkti visuomenės galias valstybėje. Žiūrint į V.Putiną tokiame kontekste, akivaizdu, kodėl jis save laiko reformatoriumi. Greičiausiai savo šalies istorijoje jis bus laikomas konstruktyvia figūra, nors ir nėra demokratas.

Kaip jis bus vertinamas? Per anksti pasakyti. Neabejotinai kaip reikšminga asmenybė. Pagyvensim, pamatysim. Lyderis tampa didžiu, jei sugeba institucionalizuoti sistemą, jei ji netampa visiškai priklausoma nuo vieno žmogaus. Ar V.Putinui tai pavyks, paaiškės ateityje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras