Šis klausimas yra kartu ir politinis, ir ekonominis, ir ekologinis. Atsakyti galima įvairiai, bet galutinio atsakymo nežino niekas.

Svarstyti vien Rusijos ir Europos Sąjungos problemas būtų šiek tiek per siaura.

Praktiškai ES, be abejo, gali apsirūpinti nafta ir dujomis be Rusijos tiekimų, bet tai kainuos daugiau nei dabar, nes kiti naftos ir dujų tiekėjai yra Artimuosiuose Rytuose bei Vidurio Azijos valstybėse, todėl transportavimo kainos bus aukštesnės nei iš pašonėje esančios Rusijos.

Europa turi savo naftos ir dujų, tačiau Šiaurės jūros naftos sparčiai besivystančiam Europos ūkiui tikrai neužteks. Taigi, atsisakius Rusijos tiekimų, kentės ES vartotojai. O Vakarų Europos šalių piliečiai, kurie negyveno sovietinėj priespaudoj ir ne visada supranta Kremliaus elgesį, tokių pasekmių nenori. Pigesnio ir patogesnio gyvenimo siekiu ir paaiškinamas Vokietijos ir Rusijos susitarimas tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu apeinant kitas ES valstybes.

Europos Sąjungai energijos neužtenka ir ateityje jos dar labiau trūks, pirmiausia dėl sparčios ūkio raidos, o ir todėl, kad labai sparčiai vystantis Kinijai ir Indijai energijos vis labiau stigs visame pasaulyje. Gali tai patikti, gali nepatikti, bet Rusija energijos šaltinių turi labai daug, o Europos Sąjunga – mažai.

Didžiausia politinė problema yra pati Rusija. Jeigu šios šalies politinė sistema ir demokratinės tradicijos būtų panašios į naftos išteklių turtingos Norvegijos, Europos Sąjunga gyventų be baimės dėl savo energetinio saugumo. Tačiau Rusija nuo Ivano Rūsčiojo laikų eina vadinamuoju „savo raidos keliu“. Jį žymi imperinės ambicijos ir savo ypatingumo paieška. Deja, paprastai tas ypatingasis kelias baigiasi vidine diktatūra bei teritorine ekspansija. Tai istorijos tėkmėje pajuto visi be išimties Rusijos kaimynai. Paskutiniųjų metų įvykiai dar kartą rodo, kad šioje šalyje, nors jos valdomos teritorijos ir labai sumažėjo, niekas nepasikeitė. Prezidentas Vladimiras Putinas, jei galėtų, matyt, pasiskelbtų imperatoriumi, o tam tikriausiai pritartų dauguma Rusijos piliečių.

Gyvybiškai svarbūs energetikos ištekliai Rusijos rankose tampa ginklu, kurį bandoma nukreipti ne tik prieš artimiausius kaimynus, sakykim, Ukrainą, Gruziją, bet ir prieš tolimesnius – Lenkiją, Didžiąją Britaniją, ir apskritai įrankiu daryti įtaką Europos Sąjungos politikai. Svarbiausios Rusijos energetikos bendrovės yra valstybinės, todėl energetikos politika yra beveik rimtesnis Kremliaus ginklas nei branduolinės raketos. Vienas galimų kelių energetiniam Europos Sąjungos saugumui užtikrinti yra mėginti keisti Rusijos politiką taip, kad ši valstybė pagaliau pasuktų demokratijos keliu. Tokia galimybė buvo po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, tačiau daugiausia dėl Vakarų klaidų jokių rezultatų nedavė.

Egzistuoja dar vienas santykių su Rusija kelias – bandyti energijos išteklius transportuoti į ES apeinant Rusiją. Šia linkme žengia Lietuva, Ukraina ir Lenkija, bet kol kas pasirašyti tik susitarimai, o konkretūs projektai tebėra ateities klausimas. Tiesa, naftą ir dujas tektų įsivežti iš Azerbaidžano bei kitų nedemokratiškų Vidurio Azijos valstybių, kurios nėra patikimos partnerės, o be to, daugelis yra stipriai veikiamos Rusijos politinės įtakos.

Šiuo metu naftos kainos pasiekė beveik 100 dolerių už barelį ir jau ne tik Europoje, o ir visame pasaulyje ieškoma, kuo ją pakeisti. Atrodo, kad vėl grįžtama prie branduolinės energetikos, kuri po 1986-ųjų Černobylio katastrofos buvo atsidūrusi „juodajame sąraše“. Italija net referendumu paskelbė branduolinę energetiką už įstatymo ribų. Padariniai – Italija tapo didžiausia elektros importuotoja pasaulyje.

Efektyviai branduolinę energiją vartoja Suomija, jos vartojimą plečia Prancūzija. Turint tai omenyje, Lenkijos ir Baltijos valstybių projektas bendrai statyti naują branduolinę elektrinę atrodo visai suprantamas. Tačiau nors branduolinės jėgainės ir neteršia gamtos kaip šiluminės elektrinės ar naftos produktais varomi automobiliai, jos kelia kitą problemą – ką daryti su branduolinėmis atliekomis. Šis gyvybiškai svarbus klausimas paliekamas spręsti ateinančioms kartoms, o tai nėra gerai.

Kalbant apie branduolinę energetiką, vėl negalima užmiršti Rusijos. Juk europinėje Rusijos dalyje iki šiol veikia pasenę Černobylio tipo reaktoriai. Šios Rusijos elektrinės pasauliui kelia ne mažesnę, o turbūt net didesnę grėsmę nei Rusijos branduolinės raketos. Jeigu Černobylio tragedija pasikartos, ji tikriausiai įvyks ne Vakaruose, o Rusijoje.

Anksčiau ar vėliau pasauliui teks apsieiti be nafta ir dujomis grindžiamo ūkio. Tada klausimas dėl Europos Sąjungos energetinio saugumo bei Rusijos monopolinės padėties taps beprasmis. Juk pasaulinį klimato atšilimą sukėlė būtent naftos, dujų ir anglių naudojimas. Radikalūs pokyčiai energetikoje reikš ir pasaulinių naftos bendrovių galą. Tokios pabaigos nei „Shell“, nei „Total“, nei „LUKoil“ nenori. Galbūt tai yra dar viena priežasčių, kodėl taip ilgai „nerandama“ kuo pakeisti naftą, anglis ar dujas. Tačiau šie ištekliai nėra begaliniai, taigi ne begalinė ir Rusijos monopolinė padėtis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.