Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kur link eina Pietų Amerika? (I)

Aušra Radzevičiūtė
2008 01 03

Viešėdamas Brazilijoje Romos popiežius Benediktas XVI Lotynų Ameriką pavadino „vilties žemynu“, pareikšdamas, kad tokį jį daro Bažnyčios jėga, o ne politinė ideologija, visuomeninis judėjimas ar ekonominė sistema. Katalikybė šiame pasaulio krašte iš tiesų vaidina labai svarbų vaidmenį, tačiau, ko gero, tik Lotynų Amerikoje Bažnyčia turi kairįjį sparną ir be didesnių problemų sugyvena su vietinio socializmo ideologija, kuriai tradicinius Markso raštus atstoja bibliniai siužetai.

Tad koks gi tas lotynų amerikiečių socializmas ir kodėl tai populiaru? Šiame kontekste bene dažniausiai yra linksniuojamas Venesuelos prezidento Hugo Chavezo vardas. Antiglobalizmo ir antiamerikanizmo simbolis gimė 1954 m. neturtingų valstiečių šeimoje ir nuo pat ankstyvos jaunystės pradėjo karinę karjerą – ko gero, vienintelį dalyką, įkandamą skurdžiam indėnų ir kreolų palikuoniui. Pasaulis apie H. Chavezą išgirdo 1992 m. vasario 3 d., kai į Karakaso gatves išriedėjo tankai, o sukilėliams vadovavo raudona berete pasipuošęs iki tol niekam nežinomas papulkininkis. Kitą dieną H. Chavezas maištininkams įsakė nuleisti ginklus, o pats pasidavė valdžiai, kuri dabartiniam Venesuelos prezidentui atseikėjo dvejus metus kalėjimo. Kaip ir reikėjo tikėtis, kalėjime H. Chavezas tapo tautos didvyriu: išlaisvinimo dieną gatvėse jo laukė tūkstančiai venesueliečių. 1998 m. gruodį, surinkęs 56,29 proc. balsų, maištingasis papulkininkis buvo išrinktas Venesuelos prezidentu. Dabar gal ir sunku patikėti, tačiau per rinkiminę kampaniją H. Chavezas nė iš tolo neminėjo jokio socializmo: jo įkvėpėjais buvo Dievas ir Lotynų Amerikos išvaduotojas Simonas Bolivaras.

Nepaisant to, H. Chavezas savo ekscentrišku elgesiu nustebino jau tada. Duodamas prezidento priesaiką, naujasis Venesuelos vadovas ištarė: „prisiekiu mirštančia Konstitucija“.

2002 m. buvo bandyta H. Chavezą iš valdžios išstumti karinio perversmo keliu, bet jo priešininkams nieko neišdegė. 2006 m. venesueliečiai prezidentą perrinko antrajai kadencijai ir šįkart už audringą oratorių, JAV nekentėją bei skurstančiųjų globėją balsavo 62 proc. rinkėjų.

H. Chavezas daug kalba. Eiliniai venesueliečiai juokauja, kad jis galėtų būti puikus šoumenas, tą byloja ir kiekvieną sekmadienį kelias valandas tiesioginiame TV eteryje rodoma laida „Alio, prezidente“. Per ją šalies galva ne tik aistringai postringauja apie socializmo statybą, žmonių lygybę, supuvusį kapitalizmą ir kitokias, jo manymu, negeroves, bet ir dainuoja, šoka, pasakoja anekdotus bei skelbia naujausias žinias apie priimtus įstatymus, nutarimus, paskyrimus į valstybės tarnybą ir atleidimus iš darbo.

H. Chavezas JAV prezidentą George‘ą Bushą išvadino šėtonu, nuo kurio trenkia siera, pareikalavo, kad Romos popiežius Benediktas XVI viešai atsiprašytų vietinių indėnų už pareiškimą apie švelnią ir jų kultūrai nepakenkusią evangelizaciją konkistos metu. Jis išmano viską: gėdina paneles ir ponias, įsidėjusias silikoninius krūtų implantus, keikia Holivudo produkciją, neva propaguojančią smurtą, ir per daug negalvodamas skurdesnėms kaimyninėms šalims pasiūlo Venesuelos naftos su stulbinančiomis nuolaidomis.

Pats naujausias H. Chavezo sumanymas – 2005 m. sukurtam aljansui „Petrocaribe“, vienijančiam 17 Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino valstybių, Venesuela tieks naftą mainais į bananus ir cukrų. Prieš kurį laiką Venesuela jau išbandė tokį natūrinių mainų mechanizmą su Kuba: už naftą buvo atgabenti tūkstančiai gydytojų, mokytojų bei sporto trenerių, kurie dirbo nemokamai. Ir ką jūs manote? H. Chavezo populiarumas išaugo kaip ant mielių.

Ar šis politikas diktatorius? Labai jau savotiškas. Venesueloje nėra politinių kalinių, egzistuoja žodžio laisvė, o veikianti Konstitucija kai kuriais savo straipsniais gali nustebinti ir didžiausius demokratus. Pavyzdžiui, joje yra nuostatos dėl indėnų autonomijos ir jų interesų atstovavimo parlamente; įtvirtinta kareivių ir žemosios grandies karininkų teisė atsisakyti vykdyti vadų įsakymus, jei jie yra nusikalstami, pažeidžia žmogaus teises ar šalies Konstituciją. Taip pat pagrindiniame Venesuelos įstatyme yra įteisintas (ir iš tikrųjų veikiantis) valdžios atstovų ir pareigūnų, tarp jų ir prezidento, atšaukimas, jei jie netenka rinkėjų pasitikėjimo.

Venesueliečiai savo Konstituciją, pavadintą Bolivaro vardu, myli. Šių metų gruodžio 2 d. šalies gyventojai referendume atmetė H. Chavezo pateiktas 69 Konstitucijos pataisas, kurios būtų leidusios prezidentui būti išrinktam daugiau nei du kartus, tiesiogiai skirti teritorinių ir municipalinių vienetų vadovus, valdyti Centrinį banką, nepaprastosios padėties metu suvaržyti žodžio laisvę ir t. t. Tauta pasakė „ne“, ir H. Chavezas pareiškė: „gerbiu rinkėjų valią“.

Nafta – pagrindinis Venesuelos ekonomikos variklis, garantuojantis apie 80 proc. užsienio valiutos pajamų ir beveik pusę šalies biudžeto. Patvirtintame strateginiame naftos gavybos plane numatoma, kad Venesuela iki 2012 m. „juodojo aukso“ išgaus iki 5 mln. barelių per dieną (dabar – apie 3,3 mln. barelių). Tam reikės apie 56 mlrd. dolerių investicijų, iš kurių 70 proc. padengs valstybinė kompanija „Petroleos de Venezuela“.

Lapkričio mėnesį viešėdamas Prancūzijoje, H. Chavezas dosniai žadėjo leisti europiečių kompanijoms įsitraukti į Orinoko upės deltos naftos telkinių eksploataciją bei siūlė pačios naftos – kad tik Europoje sumažėtų JAV įtaka. Šiandien apie 70 proc. Venesuelos naftos iškeliauja ne kur kitur, o į JAV, kas, beje, sudaro maždaug 15 proc. viso šios šalies sunaudojamo naftos kiekio. H. Chavezas pasiryžęs tai pakeisti: jis veikiau užvers Venesuelą bananais ir cukrumi, bet naftą išdalins skurstantiems kaimynams.

Dar vienas H. Chavezo sumanymas – transžemyninis magistralinis dujotiekis (8000 km, pajėgumas – 150 mln. kubinių metrų per dieną, kaina – 25 mlrd. JAV dolerių), kuriuo būtų galima Venesuelos dujas tiekti Brazilijai, Bolivijai, Paragvajui ir Urugvajui. Deja, šio projekto įgyvendinimą teks atidėti vėlesniam laikui, nes šioje amžiaus statyboje atsisakė dalyvauti Brazilija. Ir jos motyvus galima suprasti: neseniai ši šalis prie savo krantų aptiko milžinišką (5–8 mlrd. barelių) naftos telkinį, kurio atsargos prilygsta Venesuelos ar Saudo Arabijos analogams. Brazilija jau spėjo pareikšti sieksianti narystės OPEC (Organization of Petroleum Exporting Countries) bei pateikė gundantį pasiūlymą Argentinai – apmokėti visas tolesnių žvalgybos darbų sąskaitas ir veikti kartu. Argentiniečių džiaugsmui taip pat nėra ribų: jiems priklausančiame jūros šelfe naftos atsargų dar daugiau nei rasta Brazilijoje – iki 24 mlrd. barelių.

Prancūzų analitikas („Le Monde Diplomatique“ direktorius) Ignacio Ramonet įsitikinęs, kad, nepaisant įtartinų atskirų valstybių vadovų, Lotynų Amerikos laukia aukso amžius. Anot jo, neoliberalus ekonomikos modelis, kurio Lotynų Amerika laikėsi nuo devinto dešimtmečio pabaigos, žlugo, nes nesugebėjo išspręsti daugelio socialinių problemų. Be to, šiam žemynui „paraudonuoti“ padėjo ir tai, kad JAV, anksčiau šiame regione veikusios lyg savame kieme, visą dėmesį sukoncentravo kovai su terorizmu. Kad ir kaip būtų keista, Lotynų Amerikoje nuo to laiko pamažu įsivyrauja taika, slopsta konfliktai, vos ne kasdieniais buvę kariniai perversmai ir chuntų valdymas tampa praeitimi, auga ekonomika ir mažais žingsneliais į priekį juda demokratiniai procesai.

Tuo pat metu šiame regione stiprėja kairiųjų pozicijos: Brazilijos prezidentu perrinktas praeityje aktyvus profsąjungų lyderis Luizas Inacio da Silva (liaudyje vadinamas tiesiog Lula), Bolivijos vadovas – radikalaus kairiojo judėjimo lyderis Evo Moralesas, Ekvadoro prezidentas – kairuoliškų pažiūrų Rafaelis Correa, Nikaragvos – sandinistas Danielis Ortega, buvęs Argentinos prezidentas Nestoras Kirchneris – peronistų partijos radikalaus kairiojo sparno pirmininkas. Ne ką labiau politiškai nutolusi ir jo žmona, dabartinė Argentinos prezidentė Kristina Kirchner.

Priežasčių, kodėl Lotynų Amerika „suka į kairę“, galima išvardyti galybę, tačiau kaip tik šiuose kraštuose gimė pasaulį sužavėjęs Gabrielio Garsia‘os Marquezo „magiškasis realizmas“, ten iki šiol idealizuojami vieniši ir drąsūs kovotojai už laisvę, žmonių lygybę ir teisingumą – nuo pasakiško Zoro iki tikroviško Che Gevaros. Lotynų Amerikos didvyris, nepakartojamasis Simonas Bolivaras, išlaisvinęs didžiumą Pietų Amerikos iš ispanų viešpatavimo, iš tiesų buvo kilmingos ir pasiturinčios giminės atstovas, tą rodo visas jo vardas: Simon Jose Antonio de la Santisima Trinidad Bolivar de la Consepcion y Ponte Palacios y Blanco. Tačiau jis tapo „alternatyvios Amerikos“ simboliu ir vietinių socialistų įkvėpėju.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras