Kaliningrado sritis yra unikali įvairiais požiūriais. Tai ne tik vienintelis toks 15,1 tūkst. kv. km ploto Rusijos anklavas (arba esklavas), po Antrojo pasaulinio karo atitekęs jai Potsdamo sutartimi, dėl kurio priklausomybės iki šiol vyksta ginčai. Tai, ko gero, labiausiai militarizuota Europoje vietovė, nes čia tebėra dislokuota apie 25 tūkstančius Rusijos kareivių, daug įvairios karinės technikos. Čia yra vienintelis neužšąlantis Rusijai priklausantis  Baltijos jūros uostas, per kurį plukdoma apie 8 mln. tonų krovinių kasmet. Krašte randama 90 proc. viso pasaulio gintaro. Dar vienas daug lemiantis faktas: čia gyvena Vladimiro Putino uošvė...

Rusijos prezidentas V. Putinas Kaliningradą aplankė prieš pusantrų metų, kai buvo pažymimos 60-osios krašto aneksijos metinės. Tuomet iškilmėse buvo pašventinta ir stačiatikių cerkvė. Po 1945 metų senovinės Rytų Prūsijos sostinės Kenigsbergo architektūra buvo beveik sunaikinta, ir čia nė ženklo nebeliko vieno gražiausio Europos miestų, kurį XIII amžiuje įkūrė teutonų riteriai.

Dar 1999-ųjų rugpjūtį tapęs Rusijos premjeru, o po pusmečio išrinktas šalies vadovu, V. Putinas aktyviai stūmė idėją Kaliningradą padaryti europietiškos traukos centru. 1996 metais sritis gavo Dūmos patvirtintą ypatingos ekonominės zonos statusą ir įvairias mokesčių lengvatas. Tiesa, šis statusas buvo tik popieriuje, nes kiti Rusijos regionai pavydžiai žvelgė į srities išskirtinumą ir darė visokias kliūtis zonos kūrimui.

Tačiau šis Rusijos anklavas turi išskirtinę geopolitinę padėtį Europoje. Jis yra tarsi slenkstis tarp Rytų ir Vakarų, todėl nepaprastai domina užsienio investuotojus. Srityje yra dislokuota Rusijos karinių jūrų pajėgų Baltijos laivyno pagrindinė bazė, yra didžiulė laivų statybos ir remonto bazė, surenkami automobiliai, gaminami elektronikos įrenginiai. Štai kodėl Kaliningrade tebesklando mintis gauti ypatingos autonomijos Rusijos sudėtyje statusą, kokį, pavyzdžiui, turi energijos išteklių turtingas Tatarstanas.

Kol to nėra, federalinė Rusijos valdžia Kaliningrado sričiai skiria milžiniškas dotacijas. Maskva pro pirštus žiūri, kai ji savarankiškai ieško investicijų Vakaruose. Londono „The Times“ rašo, kad V. Putinas nesipiktins, jei Kaliningradas taps Europos Las Vegasu ar Honkongu. Prezidentas Kaliningradą pavadino viena iš keturių Rusijos zonų, kur 2009 m. įstatymu bus leidžiami azartiniai žaidimai. Čia statomi ištisi kazino kvartalai su 30 tūkstančių vietų viešbučiais.

Kaliningrade jau veikia 43 mln. eurų kainavęs oro uosto terminalas, kuris tampa tarptautiniu susisiekimo mazgu tarp Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos ir 10 Rusijos miestų. Srities gubernatorius, buvęs Federalinės mokesčių tarnybos vadovas Georgijus Boosas, kurį V. Putinas 2005 m. atsiuntė paspartinti investicijų srautų, dabar gali daug kuo pasigirti. Praėjus metams nuo jo paskyrimo, Dūma pakartotinai priėmė įstatymą dėl ypatingos ekonominės zonos sustiprinimo srityje, kuris naujiems investuotojams leidžia šešerius metus nemokėti pelno mokesčių. 2005 m. Kaliningrado sritis pirmavo pagal ekonominio augimo tempus tarp visų daugiau kaip 80 Rusijos subjektų. Pernai atlyginimai čia pakilo 31 proc., palyginti su 2006 m. pirmuoju ketvirčiu.

Neužšąlantis Kaliningrado jūrų uostas taip pat traukia užsienio verslininkus. Čia jau statomas naujas konteinerinių krovinių ir kuro terminalas, šaldymo patalpos, aprūpintos vokiškais įrenginiais, plečiamas sandėlių tinklas, kita infrastruktūra, nes pigios ir patogios statyboms žemės pakanka. Baltarusijos spauda rašė, kad šis uostas nukonkuravo Klaipėdos terminalą, ir A. Lukašenka prižadėjo V. Putinui pasinaudoti išėjimu į jūrą per Kaliningrado „vartus“.

Toks srities verslo aktyvumas patraukė Europos Sąjungos dėmesį. Interneto portalas „Regnum.ru“ rašo, kad 2007 m. baigėsi „taiki srities blokada“. Nors Lietuvai ir Lenkijai patekus į Šengeno zoną Rusijos ir Kaliningrado srities gyventojai prarado kai kurias vizų režimo nuolaidas, regione padaugėjo ES šalių projektų. Srities vyriausybė praneša, kad iki 2013 m. bus vykdoma daugiau kaip 40 didžiulių projektų, kurių vertė 132 mln. eurų. Trečdalis jų bus įgyvendinama srities teritorijoje. Pavyzdžiui, ES pernai skyrė 244,5 tūkst. eurų pilių rekonstrukcijai, 220 tūkst. eurų vertės dviračių trasos per draustinį nuo Klaipėdos iki Zelenogrado statybai, ekologijos stebėsenos tinklo pagal tarptautinį projektą „KalAir“ sukūrimui (426 tūkst. eurų; Rusija apmokės tik 10 proc. jo vertės) ir t. t. Dar reikia paminėti ES skiriamus septynis milijonus eurų Kaliningrado srities administracinei reformai ir informacinėms technologijoms.

Taip Vakarai vadinamaisiais „turizmo eurais“ pradeda tirpinti sienas tarp ES ir vakarinio Rusijos regiono. Toks procesas neabejotinai naudingas tiek Briuseliui, tiek srities gyventojams, tiek Maskvai, tiek Vilniui.

Tačiau yra vienas „bet“, kuris, pasirodo, taip pat gali virsti didžiuliu investicijų šaltiniu.

Londono „The Daily Telegraph“ dar vasarą rašė, kad V. Putinas, atsakydamas į amerikietiškus priešraketinės gynybos sistemų (PRGS) dislokavimo Lenkijoje ir Čekijoje planus, ketina savas raketas įkurdinti Kaliningrado srityje. Apie tai liepos pradžioje pareiškė Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, pagrasinęs tokiu būdu atsakyti į Vašingtono ketinimus. Grasinimas nuskambėjo po to, kai V. Putinas, viešėdamas pas George‘ą W. Bushą Meno valstijoje, pasiūlė Pentagonui naudotis radiolokacine stotimi Azerbaidžane.

Britų dienraštis mano, kad toks Rusijos žingsnis pagadintų Kaliningrado srities santykius su Vakarų partneriais. Tačiau srities valdžia ne tik kad neatsiribojo nuo verslo įtraukimo į politikos sūkurį, bet netgi išreiškė entuziazmą dėl karinių federalinės valdžios ketinimų. Srities vyriausybės vicepremjeras Jurijus Šalimovas pareiškė, kad tokiu atveju paspartėtų infrastruktūros kūrimo projektai, prekybos apyvarta tarp Rusijos, srities ir Vakarų, o investiciniai projektai nenukentėtų.

Seniai žinoma, kad karinė pramonė pagyvina darbo jėgos rinką, suteikia daugiau darbo vietų, pritraukia milžiniškas lėšas, tačiau – smogia ir kitu lazdos galu: sukuriama nepatikimumo, nestabilumo, rizikos atmosfera. Ji kenkia ekonominio ir investicinio bendradarbiavimo perspektyvai.

Kaip ten bebūtų, PRGS „dvikova“ – kol kas tik skambūs abiejų stovyklų šūkiai. O 2007 m. Kaliningrado sritis išgyveno ekonominio pakilimo bumą, ir tai nepaprastai palanki dirva kaimyninių šalių verslui.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.