Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kaimynų patirtis: svetimų klaidų pamokos

Aušra Radzevičiūtė
2008 01 12

Šiais metais trys Lietuvos valstybės kaimynės – Estija, Latvija ir Lenkija – išgyveno vienokias ar kitokias krizes, kurių priežastys bei padariniai galėtų būti gera pamoka ir mums. Tačiau ne veltui sakoma, kad iš svetimų klaidų nepasimokoma, o ką jau kalbėti apie svetimas pergales.

Kiekviena iš paminėtų valstybių savaip ieškojo būdų, kaip sumažinti politinę temperatūrą, išvengti rimtesnių padarinių ir atremti visuomenės ar jos dalies nepasitenkinimą. Jei gali egzistuoti posakis, jog „visa muzika sukurta, bet ne visi pinigai už ją paimti“, tai drąsiai galima sakyti, kad įvykių gretimose šalyse scenarijai kažkur jau girdėti ar matyti.

„Welcome to Estonia“

Estijos Reformų partija bei jos lyderis Andrusas Ansipas dar 2006 m. gegužę tvirtai pažadėjo, kad Talino centre esančioje Tynismiagi aikštėje nedera rengti gegužinių, mitingų bei minėjimų. „Ten esantį „Bronzinį karį“ iškelsime, o palaikus perlaidosime“, – tarė dabartinis Estijos premjeras ir po metų šie žodžiai tapo tikrove.

Balandžio 26-osios ryte prie Tynismiagi aikštės rinkosi žmonės pasižiūrėti, kaip statomi aptvarai ir kaip valdžia rengiasi kelti paminklą. Vakare ten jau būriavosi 2–3 tūkst. žmonių, sukviestų rusiškos organizacijos „Nočnoj dozor“, prasidėjo susistumdymai su policija, atviri konfliktai, tad po 21 val. agresyvokai besielgiančius budėtojus ir protestuotojus estų policija pabandė išvaikyti.

Prasidėjo Talino istorijoje nematytos riaušės: tris dienas buvo puldinėjami ir gadinami valstybinių bei municipalinių įstaigų pastatai, nusiaubtos parduotuvės (ypač – prekiavusios svaigiaisiais gėrimais), padeginėjami automobiliai. Žuvo vienas jaunuolis – Dmitrijus Ganinas, sulaikyti šimtai, galutiniai kaltinimai pateikti keturiems riaušių organizatoriams ir aktyviems vykdytojams.

Rusijos reakcija buvo žaibiška ir daugeliu atvejų neadekvati: diplomatai grasino santykių peržiūrėjimu su visa Europos Sąjunga (ES) ir NATO, parlamentas ragino Vladimirą Putiną nutraukti su Estija diplomatinius santykius, vicepremjeras Sergejus Ivanovas pagrasino sunaikinti Estiją kaip tranzito šalį. Nukentėjo Estijos ambasada Maskvoje ir ambasadorė Marina Kaljurand asmeniškai, vėliau sekė kibernetinės atakos ir t. t.

Estija laikėsi tvirtai ir savo nuomonės nekeitė – paminklą demontavo ir perkėlė į kapines, o Tynismiagi aikštėje palaidotų karių palaikus perlaidojo arba atidavė jų artimiesiems. Estai nesiskundė, kad rusiški kroviniai pasuko link Latvijos ar kita kryptimi, neprašė užtarimo „reikšmingose sostinėse“ ir net atsuko rusams nugarą, kai prasidėjo kalba apie garsiojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu statybos projekto įgyvendinimą.

Kokie šio bronzinio konflikto padariniai? Estija metė drąsų iššūkį galingai ir daugeliu atvejų sklandžiai dirbančiai Maskvos propagandai ir nepaneigdama stereotipinio įsivaizdavo apie lėtus ir šaltus estus kantriai nekreipė dėmesio į Rusijos kaltinimus bei grasinimus. Žinoma, Estijos spauda neneigia fakto, kad ir iki šiol buvusios gana svetimos šioje šalyje gyvenančios bendruomenės – estai ir rusai – dar labiau viena nuo kitos nutolo. Iki balandžio įvykių tam tikra integracija egzistavo, o dabar viskas sugrįžo į senas vėžes. Rusai dar labiau nenori tapti Estijos piliečiais, nes tai esą nedaro garbės, o tai jau – potencialiai pavojinga penktoji kolona.

Ar santykių su Rusija atšaldymas sudavė smūgį estų ekonomikai? Gali būti. Tačiau net ir rusai pripažįsta, kad bene vienintelė populiari estiška prekė, kurią galima būtų boikotuoti, – turistiniai turai į gretimą šalį. „Eesti Paevaleht“ rašo, jog vien tik praėjusių metų gruodžio pabaigoje į Estiją atvyko 15–20 tūkst. turistų iš Rusijos. Kaip bus šįmet, parodys laikas. Ir nors su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejamas naujienų portalas „Regnum.ru“ jau įdėjo reklaminį tekstą, skelbiantį, jog kas įsigyja kelialapį į Taliną, tas išduoda atminimą, dažniausiai paprastų žmonių keliavimo ir šventimo įpročiai nėra jau taip labai susiję su ideologiniais išskaičiavimais ir „antiakcijomis“…

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad ir pati Estija kruopščiai renkasi, kam išduoti vizas, ir į potencialiai nepatikimų atvykėlių sąrašą neretai įtraukia jaunus rusus, nes prisibijo naujų organizacijos „Naši“ išpuolių.

Latviai nori teisinės valstybės

Pirmasis rimtas politinis skandalas Latvijoje įsižiebė taip pat pavasarį: valdančioji koalicija su premjeru Aigaru Kalvyčiu priešakyje sumanė pakeisti iki tol buvusią saugumo tarnybų pavaldumo sistemą ir šių žinybų kontrolę perduoti vyriausybei. Tam aktyviai pasipriešino šalies prezidentė Vaira Vykė-Freiberga. Seime priimtos įstatymų pataisos buvo vetuotos ir inicijuotas referendumas, kurio rezultatai turėjo padėti paskutinį tašką, kas kontroliuos Latvijos specialiąsias tarnybas: vyriausybėje įsigalėję oligarchai ar vis dėlto kitos valdžios šakos. Tačiau referendumo faktiškai neprireikė, nes valdantieji taip ir neišdrįso atmesti prezidentės veto.

Latvijos spauda mirgėte mirgėjo perspėjimų ir teiginių, kad viskas prasidėjo nuo to, jog specialiosios tarnybos per giliai kasė ir per arti prisikasė prie pačių turtingiausių ir įtakingiausių šios šalies vyrų – Ventspilio mero Aivaro Lembergo (buvo areštuotas), transporto ministro, milijonieriaus ir valdančios Pirmosios partijos lyderio Ainaro Šleserio bei Liaudies partijos neformalaus lyderio, taip pat milijonieriaus Andrio Škelės. Negana to, buvo paskelbti Ventspilio verslo plėtros asociacijos slapti dokumentai, neva liudijantys, kad kai kurie seimo deputatai „maitinami“ juodosios kasos pinigais, už tinkamą poziciją ir balsavimą jiems kas mėnesį mokamos savotiškos stipendijos.

Antroji skandalų banga Latvijoje nuvilnijo jau rudenį. Formalia priežastimi tapo vyriausybės ketinimas iš pareigų atleisti Prevencijos ir kovos su korupcija biuro vadovą Aleksejų Loskutovą. Šis, premjero A. Kalvyčio teigimu, šiurkščiai nusižengė tarnybinei disciplinai, privėlė klaidų buhalterijoje ir nežinia kaip naudojo valdiškus pinigus. Tačiau netrukus tapo aišku, kad būtent šis biuras nustatė, jog valdančioji Liaudies partija (lyderis – premjeras A. Kalvytis) per praėjusius parlamento rinkimus nustatytą finansavimo limitą viršijo net 530 tūkst. latų. Ne ką atsiliko ir kiti valdantieji – Pirmoji partija pereikvojo 401 610 latų.

Besipiktindami vyriausybės veiksmais ir reikalaudami teisinės valstybės, spalio 18 d. į mitingą susirinko 5 tūkst. latvių, lapkričio 3 d. – daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. Iš pažiūros lėtoki ir kantrūs latviai šįkart neatlaikė: reikalauta ne tik vyriausybės atsistatydinimo, bet ir seimo išvaikymo bei pradėti rinkti parašai dėl konstitucijos pataisų, ateityje leisiančių patiems rinkėjams prireikus referendumo būdu nutraukti parlamento įgaliojimus.

Premjeras A. Kalvytis kentėjo ilgai, tačiau netrukus po masinių protesto akcijų pareiškė, kad pasirengęs pasitraukti gruodžio pradžioje. Iki šio laiko turėtų būti išspręstas bene svarbiausias politinis klausimas šiandienėje Latvijoje – priimtas proficitinis kitų metų taupymo biudžetas, kuris turėtų padėti sustabdyti vis labiau gilėjančią ekonomikos krizę.

Latvijos bankas skelbia, kad šiais metais infliacija šalyje sieks 10 proc., o ateinančių metų prognozė – 13 procentų. Laikraštis „Dienas bizness“ cituoja užsienio reikalų ministrą Marį Riekstinį, kuris įspėja, kad dėl didelių ir vis augančių sąnaudų dalis gamybos gali būti iškelta iš Latvijos į užsienio šalis: „Mano galva, gamybos sąnaudos tokios didelės, kad tapo sunku konkuruoti tarptautinėje rinkoje.“

Ministro žodžius patvirtina ir realybė – Rygoje gerokai padidėjo mokestis už nekilnojamąjį turtą bei žemę (dabar skaičiuojama nuo kadastrinės vertės) ir kai kurioms didelėms įmonėms įmokų dydis išaugo net 5 000 proc. Šokiruoti gamybininkai išties dairosi, kur išsikelti, ir tai nebūtinai bus Latvijos periferija.

Nepaisant viso to, premjeras A. Kalvytis, kaip neretai nutinka ir Lietuvoje, užsispyręs tvirtina, kad yra tik „krizės požymių“ ir pačios krizės dar galima išvengti. Bet su sąlyga – reikia tęsti dabartinės vyriausybės pasirinktą kursą, žiauriai taupyti, atsisakyti įpročio gyventi skolon. Kas tęs vyriausybės darbą? Nei tęsti, nei pradėti ką nors iš naujo daug norinčių nėra. Praktiškai išvis niekas nesiveržia užimti Latvijos premjero posto, kuris atsilaisvins gruodžio pradžioje. Anot A. Kalvyčio, kas gi norės tokio darbo, kur milžiniška atsakomybė, jokio dėkingumo ir dar artėjanti (o gal jau prasidėjusi?) ekonominė krizė.

Lapkričio 18 d. Nepriklausomybės dienos proga tautai kalbėjęs prezidentas Valdis Zatleras akcentavo, kad šiandienės Latvijos moralinė aplinka ligota ir jai pagydyti prireiks visos tautos pastangų. „Istorijos patirtis byloja, kad tos šalys, kurios savo plėtros pagrindu pasirinko vertybes, pasiekė daugiau, nei tos, kurios tiesiog veržėsi link gerovės“, – sakė Latvijos prezidentas.

Nepaisant visų gražių ir prasmingų šalies vadovo žodžių, gretimoje šalyje itin gaji sąmokslo teorija. Seimo deputatas, žinomas kompozitorius Imantas Kalninis interviu laikraščiui „Neatkariga“ tikino, jog Latvijos visuomenė leidžiasi manipuliuojama tų jėgų, kurios liko nepatenkintos praėjusių parlamentinių rinkimų rezultatais. „Ar neišeis taip, kad pabėgsime nuo meškos, bet pateksime į šakalų ir hienų būrį?“ – klausė politikas.

Lenkija: „klonų ataka“

Šiais metais tarp prancūzų sklandė toks anekdotas: „Kodėl Prancūzijai labiau pasisekė negu Lenkijai? Todėl, kad Nicolas Sarkozy neturi brolio dvynio!“

Brolių Kaczynskių valdoma kaimynė Lenkija buvo priversta surengti pirmalaikius rinkimus į seimą ir taip išspręsti užsitęsusią politinę krizę. Kaczynskių „Teisė ir teisingumas“ tikėjo savo pergale, bet tautos sprendimas buvo vienareikšmis – vienam iš brolių teko atsisėsti ant atsarginių suolelio.

Naujuoju premjeru tapo 50-metis „Piliečių platformos“ lyderis Donaldas Tuskas, spaudoje vadinamas jaunatvišku, malonių manierų eurofilu, kovojusiu su komunistais ir ragavusiu juodo darbo politiku. Ir nors prezidento Lecho Kaczynskio kadencija baigsis tik 2010 m., jau po šių rinkimų Lenkijoje daug kas turėtų pasikeisti. Pradžia jau padaryta: valdančiąją koaliciją su valstiečiais „platformininkai“ sudarė greitai, tyliai ir be jokių skandalų bei viešų rietenų.

Lecho ir Jaroslawo Kaczynskių vadovaujamos partijos „Teisė ir teisingumas“ bene didžiausia politinė klaida buvo sudaryta koalicija su populistine „Savigyna“, kurios lyderis Andrzejus Lepperis tapo vicepremjeru ir žemės ūkio ministru. Iškėlusi ambicingą tikslą iššluoti iš politinio ir visuomeninio gyvenimo visus buvusius komunistus (įvykdyti galutinę ir negailestingą liustraciją) bei kovoti su korupcija, valdančioji Lenkijos koalicija neilgai trukus pati užlipo „ant grėblio“. Liepos mėnesį dėl įtarimų korupciniais ryšiais buvo atleistas A. Lepperis, kuris savo ruožtu pagrasino, kad iš koalicijos pasitrauks ir visa jo vadovaujama „Savigyna“.

Tačiau ne tik politinių sąjungininkų pasirinkimas privertė partiją „Teisė ir teisingumas“ užleisti savo pozicijas oponentams: brolių Kaczynskių valdoma Lenkija, aktyviai užsiėmusi liustracija ir korumpuotų pareigūnų gaudymu, apleido daugelį svarbių reformų, katastrofiškai susigadino savo tarptautinį įvaizdį ir santykius ne tik su Vokietija ar Rusija, bet ir su ES.

Lenkų spauda Kaczynskių euroskepticizmą vadino „bukagalvišku“, bet broliai dvyniai, tvirti lyg uola, skandino Europos Konstituciją, mėtėsi kaltinimais, kad „jei ne Vokietija, lenkų būtų 60 milijonų“. Dar 2005 m. Tomas Venclova rašė: „Lechas Kaczynskis – tipiškas populistas, nevengiantis demagogijos, paženklintas provincialumo. Už jį balsavo vargingesnioji, tamsesnioji, sodietiška Lenkija, kuri nepajėgė prisitaikyti prie naujos ekonominės sistemos ir europinių papročių. Kaczynskio šūkiai – patriotizmas, religija ir tradicinės vertybės, o tai, deja, gali reikšti šovinizmą, obskurantizmą ir atsilikimą.“

Naujasis Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas jau pareiškė, kad ketina gerinti santykius su Briuseliu, Berlynu ir Maskva bei grąžinti šalį į Europos politinį centrą. Jis žada lenkams reformas ir „civilizacinį proveržį“, ką ir palaikė rinkėjai, balsavę už „Piliečių platformą“. Apklausos rodo, jog lenkams mažiausiai rūpi kova su korupcija: daugiausia mūsų kaimynai pasiilgę naujų darbo vietų kūrimo, sveikatos apsaugos sistemos reformos bei mokesčių mažinimo. Taip pat lenkai laukia iš valdžios konstruktyvių veiksmų, kaip susigrąžinti savo tautiečius, išvykusius dirbti ir gyventi į užsienį. D. Tusko šalininkai – jaunoji karta, per neeilinius Seimo rinkimus net iškėlusi šūkį „Paslėpk močiutės pasą“.

Nors ir neverta tikėtis, kad naujoji Lenkijos vyriausybė peržiūrės valstybės santykius su Bažnyčia, išsižadėjusi šalies interesų, taps paklusnia ES nare, D. Tuskas turi galimybių paspartinti ekonomikos plėtrą, įgyvendinti ar bent pradėti svarbias reformas ir neprarasti populiarumo. „Ponu Beveik“ pramintas politikas jau kartą siekė prezidento posto, bet turėjo nusileisti tam pačiam L. Kaczynskiui, o vėliau – pralaimėjo ir eilinius seimo rinkimus. Jei anksčiau laiko atsiradusi proga atsirevanšuoti neišmes D. Tusko „iš balno“, 2010 m. galima bus tikėtis, kad dėl Lenkijos vadovo posto susikaus dabartinis prezidentas ir dabartinis premjeras.

Bendras geopolitika.lt ir žurnalo „Valstybė“ projektas

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras