Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Ar į Baltarusiją grįš branduolinis ginklas? (3)

Viktoras Denisenko
2008 01 13

Po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 metų Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo. Atrodytų, tai jau sena istorija, prie kurios neverta grįžti, tačiau ginčai apie JAV priešraketinės gynybos elementus Europoje, Rusijos paskelbtas Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties moratoriumas bei galima naujo šaltojo karo grėsmė verčia vėl nagrinėti šią temą.

Ambasadoriaus akibrokštas

Rusija pastaruoju metu pasižymėjo itin jautria reakcija į viską, kas susiję su realia ar menama grėsme jos saugumui. Galima prisiminti tai, kaip buvo reaguojama į Baltijos šalių įstojimą į NATO arba į Ukrainos ir Gruzijos tokių pat siekių deklaravimą. Šiuo metu pagrindiniu dirgikliu Rusijai tapo JAV planai įkurdinti savo priešraketinės gynybos elementus Čekijos ir Lenkijos teritorijose. Nors Amerika ne vieną kartą tikino Rusiją, kad šis žingsnis nėra nukreiptas prieš ją, Maskva vertina jį kaip nedraugišką ir demonstruoja ieškanti „adekvataus atsako“. Prie ko veda tokie ieškojimai – nesunku nuspėti.

2007 metų rugpjūčio 27 dieną Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas prasitarė, kad branduolinis ginklas gali sugrįžti į Baltarusiją. Šis pareiškimas neliko nepastebėtas. Opozicinės Baltarusijos jėgos įvertino tokį ambasadoriaus pasisakymą kaip šiurkštų akibrokštą, o pačią galimybę grąžinti į Baltarusijos teritoriją rusų branduolinį ginklą – kaip pasikėsinimą į šalies suverenitetą.

Kad ir kaip būtų keista, visada impulsyvus, linkęs komentuoti bet kokį daugiau ar mažiau svarbesnį įvykį Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka šiuo atveju tarsi atsitvėrė tylos siena ir niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius. Tai įnešė į šią istoriją dar didesnę intrigą, nes neleido suprasti, ar Rusijos ambasadoriaus pasisakymas tikrai tebuvo akibrokštas, ar nuskambėjusius žodžius reikia vertinti kaip „psichologinę ataką“ prieš Vakarus, iš anksto suderintą su Minsku, ar gal net kaip kokių nors slaptų susitarimų tarp Rusijos ir Baltarusijos pasekmę.

Iš esmės A. Surikovas kalbėjo gana aptakiai. Jis pabrėžė, kad rusiško branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybė tiesiogiai priklauso nuo abiejų šalių politinės integracijos lygio. Kitaip sakant, apie jokius konkrečius veiksmus, kurie galėtų sugrąžinti Baltarusijai branduolinį statusą, nebuvo kalbama, tačiau net hipotetinė galimybė, kad į šią respubliką gali grįžti branduolinis ginklas, iškart patraukė Vakarų pasaulio dėmesį. Pablogėję santykiai su Rusija verčia Europos lyderius atidžiau reaguoti į bet kokius, net pačius fantastiškiausius, Kremliaus pareiškimus.

Branduolinė Baltarusija – kiek tai realu?

Nors A. Lukašenka anksčiau yra pareiškęs, kad apgailestauja dėl branduolinio ginklo išvežimo iš Baltarusijos ir kad šiandien jis pasielgtų kitaip – t. y. padarytų viską, kad jo šalis liktų „branduolinio klubo“ nare, – ilgą laiką niekas rimtai nesvarstė „branduolinio renesanso“ posovietinėje erdvėje galimybių. Tačiau dabar, kai Maskva, ieškodama savo išsvajotojo „adekvataus atsako“, daro vis karingesnius pareiškimus, svarstymai apie branduolinio ginklo sugrįžimo į Baltarusiją galimybes tampa vis aktualesni.

Du aspektai – techninis ir politinis

Techninis klausimo aspektas formuluojamas gana paprastai – kiek funkcionali yra senoji branduolinių objektų infrastruktūra, likusi Baltarusijoje nuo sovietmečio? Informacijos apie tai beveik nėra. Žinoma, galima pacituoti Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės laikraščio „Sojuznoje veče“ apžvalgininko Grigorijaus Vanino žodžius: „Baltarusijos teritorijoje yra išlikę objektai, kuriuose sovietmečiu buvo saugomi branduoliniai aviaciniai ir artilerijos sviediniai. Yra išlikusios ir vidutinio nuotolio branduolinių balistinių raketų starto pozicijos. Ryšio ir valdymo sistemos nepažeistos. Ši infrastruktūra gali būti greitai atkurta ir modernizuota“ [http://www.argumenti.ru/publications/4508]. Tačiau kiek šiuose žodžiuose yra teisybės, o kiek propagandinių nuostatų – sunku pasakyti.

Plačiau aptarinėjamas ir kitas, labiau tikėtinas variantas: Rusija gali dislokuoti Baltarusijoje taktinius bombonešius su branduoliniais užtaisais. Tikėtina, kad iškilus būtinybei ir pasiekus atitinkamus susitarimus tokie bombonešiai gali būti perdislokuoti į Baltarusiją per vieną dieną.

Techninis klausimas vienaip ar kitaip gali būti išspręstas, tačiau politinis aspektas yra kur kas sudėtingesnis. Nors oficialiai Baltarusija yra vos ne vienintelė rimta strateginė Rusijos partnerė posovietinėje erdvėje, realiai šių dviejų valstybių santykiai nėra tokie geri, kaip galėtų pasirodyti. Sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė, kuri jau seniai turėjo susikurti, iki šiol egzistuoja tik popieriuje. Ekscentriškasis A. Lukašenka kartkartėmis susipyksta su Maskva, kaltina Kremlių siekiais žlugdyti Baltarusijos suverenumą ir pan. Susiformavo net pačių aštriausių klausimų, prie kurių nuolatos grįžtama, ratas: Rusijos rublio įvedimas Baltarusijos teritorijoje (tiesa, apie tai jau seniai niekas rimtai nebekalba), sąjunginės valstybės Konstitucinės sutarties pasirašymas, dujų kainos ir t. t.

Baltarusija, valdoma A. Lukašenkos, greičiausiai nėra ta šalis, kurioje Rusija ryžtųsi dislokuoti savo branduolinį ginklą. Nebent tik kraštutiniu atveju.

Lukašenkos tylėjimas

Yra dar vienas aspektas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį – ar pats A. Lukašenka norėtų, kad branduolinis ginklas grįžtų į Baltarusiją? Ką iš tikrųjų reiškė jo tylėjimas, kai jis niekaip nereagavo į A. Surikovo žodžius? Čia gali slypėti dar vienas atsakymas į nagrinėjamą klausimą.

Mizeso mokslinių tyrimų centro Baltarusijoje vadovas Jaroslavas Romančiukas mano, kad dabartiniam šalies prezidentui nėra nepatogesnio klausimo už klausimą apie branduolinį ginklą [http://www.ng.ru/printed/81691]. Pasak J. Romančiuko, A. Lukašenka labai norėtų sėdėti už vieno stalo su „branduolinio klubo“ šalių lyderiais. Jam tai būtų pats didžiausias laimėjimas, ir teoriškai pasiekti tai galėtų padėti Rusija, tačiau čia ir prasideda sunkumai.

J. Romančiukas pabrėžia, jog akivaizdu, kad ir dislokavusi savo branduolinį ginklą Baltarusijos teritorijoje Rusija jokiu būdu neatiduos jo valdymo vietinei valdžiai, o A. Lukašenka negali leisti, kad kas nors kitas šeimininkautų jo šalyje. A. Surikovo pareiškimas pastatė Baltarusijos vadovą į keblią padėtį: duodamas sutikimą grąžinti į šalį branduolinį ginklą, jis pripažintų savo priklausomybę nuo Kremliaus, o galutinai atsisakyti tokios minties Baltarusijos prezidentas kol kas nesiryžta. Šiuo atveju A. Lukašenka nusprendė, kad tikslingiau yra pasislėpti už tylėjimo širmos, išsaugant šiuo klausimu savotišką neutralumą.

Išvados

Kalbos apie branduolinio ginklo sugrąžinimą į Baltarusiją tikriausiai taip ir liks kalbomis, arba, kitaip sakant, Kremliaus baidykle Vakarams, kuri kartkartėmis gali būti iškeliama į viešumą. Rusijos valdžia puikiausiai supranta, kad dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje reikštų inspiruoti naują Karibų krizę ir galutinai grąžinti Europą į šaltojo karo padėtį. Be to, Baltarusija nėra pati patikimiausia Rusijos partnerė ilgalaikiams projektams (šios šalies politika tiesiogiai priklauso nuo jos autoritarinio lyderio nuotaikų kaitos). Todėl branduolinio ginklo sugrąžinimas į Baltarusiją atrodo mažai tikėtinas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras